Apie šią bėdą dar daug moterų ir vyrų gydytojui pasipasakoti neišdrįsta: uždelsusių laukia labai nemalonus verdiktas

Bėgant metams, įprastą gyvenimo ritmą dažnam gali sujaukti nemaloni šlapimo nelaikymo problema. Anot gydytojų, su tuo susiduria maždaug kas trečia moteris ir kas penktas vyras. Nors anksčiau apie šią problemą dažnam prabilti buvo gėdinga, pastebima, kad gyventojai vis drąsiau kreipiasi pagalbos ir ieško problemos sprendimo būdų. Apie juos kalbinti gydytojai perspėja: problemos sprendimo atidėliojimas turi liūdnų pasekmių gydymo rezultatams.

Problema kankina kas trečią moterį: būdinga ir jaunoms pacientėms

Šlapimo nelaikymas tam tikru gyvenimo periodu kamuoja dažną moterį – skaičiuojama, kad su šia problema susiduria kas trečia europietė. Kaip pastebi medicinos centro „Northway“ akušerė ginekologė dr. Lina Mockevičienė, ši tema ilgą laiką buvo tabu, ir moterys bijodavo apie tai prasitarti galvodamos, kad tai – gėdinga.

Dėl to neišvengta klaidingų įsitikinimų, vienas jų – kad šlapimo nelaikymo problema vargina tik vyresnio amžiaus moteris. Ginekologė pabrėžia, jog tai netiesa: nors vyresniame amžiuje ši problema sutinkama dažniau, dėl įvairių priežasčių su ja gali susidurti ir jaunos moterys. Jos klausiame, kas nulemia šlapimo nelaikymo problemos atsiradimą skirtingame amžiuje.

„Vyresniame amžiuje šlapimo nelaikymo problema pasitaiko dažniau, nes pasikeičia moters dubens organų padėtis, atsipalaiduoja gimdą laikantys raiščiai ir makšties gleivinės tonusas, o audiniai turi polinkį slinkti žemyn. Tačiau ir jaunos moterys, ypač po gimdymo, jeigu jis buvo sunkus ir komplikuotas, o vaisius buvo stambus, lygiai taip pat skundžiasi šlapimo nelaikymu“, – teigia dr. L. Mockevičienė.

Anot jos, daugiausia įtakos šlapimo nelaikymo problemos atsiradimui turi trys veiksniai – amžius, gimdymų skaičius ir kūno masės indeksas. Pavyzdžiui, moteris, pagimdžiusi du, tris kartus ir daugiau, dažniau skųsis šlapimo nelaikymo problema, negu moteris, gimdžiusi vieną kartą. Taip pat moteris, turinti viršsvorį ar nutukimą, skųsis dažniau nei moteris, kurios kūno masės indeksas yra normalus.

Moterų šlapimo nelaikymą ginekologė išskiria į du pagrindinius tipus: tai šlapimo pūslės dirglumas, kai noras šlapintis pasireiškia staiga, pavyzdžiui, einant mieste nespėjama nubėgti į tualetą, ir fizinio krūvio sukeltas šlapimo nelaikymas, kai šlapimas nevalingai išteka sportuojant, čiaudint, kosint, keliant kažką sunkaus.

Priklausomai nuo šlapimo nelaikymo tipo, šiandien moterų šlapimo nelaikymo problema sprendžiama trejopai – taikant medikamentinį, lazerio terapijos arba operacinį gydymą. Lazerio terapija ar operacinis gydymas taikomas esant fizinio krūvio sukeltam šlapimo nelaikymui, o dirglios šlapimo pūslės atveju taikomas medikamentinis gydymas. Atsižvelgiant į problemos tipą ir laipsnį, tinkamiausią sprendimo būdą parenka gydytojas ginekologas.

Kol problema nėra užleista, ją pavyksta išspręsti be intervencinių procedūrų. Jei moteris kreipiasi laiku, problemai išspręsti pakanka lazerio terapijos – tai neskausminga, 15 minučių trukmės procedūra, užtikrinanti ilgalaikį efektą. Lazerio terapijos metu stimuliuojama susitraukimo efektą turinčių ląstelių kolageno ir elastino sintezė, o gydymo kursą apima trys procedūros trijų mėnesių intervale, po kurių kartą į metus moteris turi apsilankyti pas gydytoją palaikomajam gydymui.

Vis dėlto, jei moteriai nustatoma pažengusios stadijos šlapimo nelaikymo problema ir stebimi dideli gimdos slinkimo požymiai, lazeris nebepadės, todėl teks operuoti. Tačiau gydytoja pabrėžia, kad operacija negarantuoja rezultatų visam gyvenimui – jei moteris linkusi į blogą audinių elastingumą, audiniai ir toliau slenka ir problema gali atsinaujinti.

Ankstyva reakcija padeda pasiekti geresnių gydymo rezultatų

Gydymo rezultatai priklauso nuo individualių moters organizmo savybių. Ginekologės teigimu, dažniausiai efekto galima tikėtis jau po pirmo mėnesio nuo atliktos procedūros ar vaistų vartojimo, o maksimalus rezultatas pasiekiamas praėjus trims mėnesiams.

Vis dėlto, iki šiol pasitaiko atvejų, kai moterys neskuba kreiptis pagalbos. Dr. L. Mockevičienė pabrėžia, kad toks delsimas ne tik kelia su šlapimo nelaikymu susijusį diskomfortą, bet ir kitų sveikatos sutrikimų riziką.

„Ilgainiui gali išsivystyti visiškas šlapimo nelaikymas, kuomet moteris niekur negali išeiti be sauskelnių. Tokios moterys bijo važiuoti į miestą, joms atrodo, kad visi aplink jaučia nemalonų šlapimo kvapą. Moterys nebesulaiko šlapimo ir lytinių santykių metu, todėl negali gyventi normalaus lytinio gyvenimo, sutrinka šeimos santykiai. O svarbiausia tai, kad problema gali pereiti iki šlapimo takų uždegimo ir infekcijos, kuriai gydyti reikėtų nuolat vartoti antibiotikus“, – sako ginekologė.

Tačiau ji pastebi, kad uždelsti šlapimo nelaikymo problemos atvejai šiandien yra pavieniai – dauguma moterų kreipiasi laiku, labiau savimi rūpinasi, o informacijos apie galimus šiuolaikinius sprendimo būdus randa internete. Dažniausiai į gydytoją pacientės kreipiasi praėjus pusmečiui, daugiausiai metams po pastebėtų pirmųjų simptomų.

„Kuo anksčiau moteris kreipiasi į gydytojus, tuo lengviau jai padėti. Tarkime, jei ateina moteris, ir sako, kad man problema atsirado prieš 5-10 metų, – jai padėti sunkiau, negu moteriai, kuri atėjo praėjus metams po gimdymo ar atsiradus pirmiesiems simptomams. Antras dalykas – jei moteris namuose daro kėgelio pratimus, prisižiūri savo svorį, jai taip pat lengviau padėti“, – sako ginekologė.

Anot dr. L. Mockevičienės, gydymo rezultatai priklauso nuo to, ar moteris kreipėsi pagalbos anksti, ar problemai įsisenėjus. Bet kuriuo atveju, šiuolaikinė medicina turi sprendimų, galinčių išspręsti problemą arba visiškai, arba ją palengvinti.

„Šlapimo nelaikymo problema moteris kamavo visuomet, bet šiandien jos atvejų diagnozuojama daugiau. Moterys nebebijo kreiptis ir žino, kad gali sulaukti pagalbos. Svarbu akcentuoti, kad kuo anksčiau kreipiamasi, tuo gydymas efektyvesnis – problemą išsprendus laiku, galima tikėtis ir visiško pasveikimo. Uždelsus, lazerio terapijos veiksmingumas krenta nuo 100 procentų iki 60. Tačiau net ir esant užleistiems simptomams, šiuolaikinė medicina padeda apmalšinti simptomus ir problemos stiprumą“, – pabrėžia dr. L. Mockevičienė.

Šlapimo nelaikymo problema neaplenkia ir vyrų

Nors ir kiek rečiau, tačiau su šlapimo nelaikymo problema susiduria ir vyrai. Kaip nurodo medicinos centro „Northway“ gydytojas urologas Ruslanas Baltrimavičius, Lietuvoje nesama statistikos, leidžiančios pamatuoti problemos mastą, tačiau, remiantis užsienio šalių patirtimi, nepriklausomai nuo šlapimo nelaikymo sunkumo laipsnio, problema tarp vyresnių nei 60 metų vyrų pasireiškia maždaug kas penktam. Rečiau pasitaikanti, bet taip pat aktuali ir tarp jaunesnių vyrų.

Anot urologo, praktikoje sutinkami keturi šlapimo nelaikymo tipai. Vienas jų – šlapimo nelaikymas fizinio krūvio metu, kuomet dėl padidėjusio spaudimo pilvo ertmėje ir nepakankamo rauko ar tarpvietės raumenų tonuso nevalingai išteka šlapimas.

Antras tipas – padidėjęs šlapimo pūslės aktyvumas, kuomet, dar tik pildantis šlapimo pūslei, stiprėja pūslės raumens susitraukimai, o tai iššaukia neatidėliotiną norą šlapintis ir įvyksta šlapimo pratekėjimas.

Trečiasis tipas yra mišrus, kuomet pasireiškia abu anksčiau minėti tipai. Taip pat išskiriamas nesąmoningo pratekėjimo tipas, kuomet, baigus šlapintis, vyrui keletas lašų išvarva į apatinius, arba esant šlapimo pūslės persipildymo sindromui, būdingam esant gerybinei prostatos hiperplazijai ir takų obstrukcijai.

Urologas pastebi, kad moterims būdingesnis šlapimo nelaikymas fizinio krūvio metu, o vyrams dažniau diagnozuojamas padidinto šlapimo pūslės aktyvumo tipas – vyrams jis sudaro iki 70 proc. šlapimo nelaikymo atvejų. Tarp vyresnio amžiaus vyrų labai paplitęs šlapimo lašų varvėjimas po pasišlapinimo, kuris pakankamai lengvai sprendžiamas apsilankius pas urologą.

„Rizikos veiksnių yra daug. Žinoma, kad vyrų šlapimo nelaikymui įtakos turi amžius, ir su metais problema tik didėja. Problemos atsiradimui įtakos turi ir patiriamos traumos, tokios kaip stuburo smegenų pažeidimai, taip pat operaciniai gydymai. Pavyzdžiui, atlikus radikalią prostatektomiją dėl prostatos vėžio, gali pasitaikyti šlapimo nelaikymų iki 8,4 proc. visų operuotų vyrų. Noriu tik pastebėti, kad Lietuvoje per 2019 metus tokių operacijų buvo atlikta netoli 1000. Turi įtakos ir persirgtos ligos – insultas, Parkinsono liga, dimensija, išsėtinė sklerozė, gerybinė prostatos hiperplazija, bei vartojami vaistai ir jų sukeliami nepageidaujami reiškiniai“, – vardija R. Baltrimavičius.

Kreipiantis vos pajutus pirmus simptomus, operacijos gali ir neprireikti

Gydytojo urologo teigimu, atsižvelgiant į šlapimo nelaikymo tipą, vyrams gali būti taikomi konservatyvūs (neinvaziniai) arba operaciniai (invaziniai) gydymo būdai. Problemos nesprendžiant, pastaroji stipriai atsiliepia gyvenimo kokybei arba padidina pacientų socialinę izoliaciją.

„Visada pradedama nuo elementarių rekomendacijų – skysčių vartojimo profilaktikos, šlapinimosi režimo rekomendacijos, ir rizikos veiksnių, tokių kaip alkoholio vartojimas, pašalinimo. Gali būti rekomenduojama dubens dugno fizioterapija, kėgelio pratimai, elektros stimuliacijos stiprinant raumenų tonusą. Taip pat gali būti skiriamas medikamentinis gydymas ar įklotai, kurie palengvina situaciją“, – sako urologas.

O kalbant apie chirurginius metodus, gydytojas nurodo, kad šiandien jų esama skirtingų, taip pat taikomų pagal problemos tipą. Neurologinių problemų sukeltam šlapimo nelaikymui gydyti skiriamos botulino toksino injekcijos į šlapimo pūslę, kartais sakralinių nervų neuromoduliacija. Esant tarpvietės raumenų silpnumui ar rauko nepakankamumui, gali būti skiriamos vaistų injekcijos palei šlaplę, sudarant dirbtinį barjerą. Jis yra minimaliai invazyvus, o metodo veiksmingumas siekia tik apie 50 proc.

Esant išreikštai gerybinei prostatos hiperplazijai, operacijos gali būti endoskopiškai rezekuojant ar lazeriu mažinant prostatos apimtį. Tais atvejais, kai pasireiškia šlapino prasisunkimas dėl persipildžiusios šlapimo pūslės, problema sprendžiama atliekant viršgaktinį kateterizavimą – šis gydymas užtikrina pūslės drenažą kateteriu.

„Kalbant apie šlapimo nelaikymą, kuris pasireiškia fizinio krūvio metu, šiandien pasaulyje vienu iš moderniausių gydymo metodų, kurį galima gauti ir Lietuvoje, laikomas raiščio arba dirbtinio sfinkterio implantavimas. Stebint pacientus net po 10 metų po sfinkterio implantacijos, efektyvumas siekia nuo 70 ik 86 proc.

Kitas modernus metodas – ATOMS raiščio su hidrauline pagalvėle implantavimas. Apibendrinus 20 klinikinių studijų su ATOMS ir vykdant pacientų vidutiniškai 21 mėnesių monitoringą, gautas 90 proc. laukiamas teigiamas efektas. Iš jų visiškai sausi buvo 69 proc. pacientų, o kiti pagerėjimą stebėjo reikiamų įklotų skaičiaus sumažėjimu“, – teigia R. Baltrimavičius.

Vis dėlto, urologas pastebi, kad dirbtinas sfinkteris – brangiai kainuojantis metodas. Kol Vakarų Europoje tai yra rutiniškai naudojamas sprendimo būdas, Lietuvoje šiemet yra tik antri metai, kai valstybė kompensuoja 20 vienetų.

„Šiandien vyrai yra drąsesni ir kreipiasi vos pastebėję menkiausius simptomus, tačiau spręsti problemą kartais trukdo finansinis aspektas. Geriausia įranga šiandien yra mažai kompensuojama, o jai išleisti tūkstančius eurų tikrai gali ne kiekvienas. Galime palyginti, kad moterims problemos sprendimui reikalingo pošlaplinio raiščio kaina apie 100–400 eurų, o vyrams tai viršija 1,5 tūkstančio eurų. Tai dalinai nulemta dėl lyties anatominių ypatybių. Turint šį faktą, valstybė apribota savo finansiniais ištekliais, ir vyrai šiuo atžvilgiu yra labiau nuskriausti, nes negali sau to leisti“, – problemą pastebi urologas.

Nepaisant to, R. Baltrimavičius pabrėžia, kad kreiptis į gydytoją dėl pastebėtų simptomų yra svarbu, nes problemai spręsti esama ir daug prieinamesnių metodų.

„Atsiradus pirmiesiems simptomams, dažnai pakanka ir urologo konsultacijos, kuris pagal kiekvieno individualią klinikinę situaciją gali parinkti tinkamiausią gydymo metodą. Geroji žinia vyrams yra ta, kad problemos tikrai gali būti sprendžiamos – arba visiškai išspręstos, arba bent gerokai palengvinamos“, – teigė R. Baltrimavičius.