Ginekologė įspėja: nepagydoma liga kerta kas dešimtai moteriai, jos liūdniausia pasekmė – nevaisingumas

Skaičiuojama, kad policistinių kiaušidžių sindromas kankina maždaug kas dešimtą vaisingo amžiaus moterį. Nors gydytojai dažnai pažymi ankstyvos diagnostikos svarbą sėkmingame gydyme, daugiau nei pusei sergančių moterų tenka susidurti su itin liūdna komplikacija – nevaisingumu. Apie tai, kaip laiku atpažinti klastingą ligą ir kaip su ja gyventi, kalbame su „Northway“ medicinos centro gydytoja akušere ginekologe Agne Tarvydiene.

Pirmas signalas – padidėjęs plaukuotumas ir retos ar išnykę mėnesinės

Ką vadiname policistinių kiaušidžių sindromu ir kuo tai pasireiškia? Kaip aiškina „Northway“ medicinos centro gydytoja akušerė ginekologė Agnė Tarvydienė policistinių kiaušidžių sindromas (PKS) dar kitaip vadinamas lėtinės anovuliacijos sindromu. Esant šiam sutrikimui, kiaušidėse folikulai auga, didėja, bręsta, tačiau pagrindinis dominuojantis folikulas nesusidaro, mėnesinių ciklo viduryje neplyšta, ovuliacija neįvyksta ir folikulo vietoje nesusidaro geltonkūnis.

Policistinių kiaušidžių sindromas pasireiškia tuomet, kai moters organizme sutrinka lytinių hormonų pusiausvyra. Pagrindinis sutrikimo kriterijus yra vyriškų hormonų perteklius, o būdingi požymiai – retos ar visai išnykę mėnesinės, padidėjęs plaukuotumas ir echoskopiškai pastebimi policistinių kiaušidžių pakitimai.

Esant policistinių kiaušidžių sindromui, galimi šie simptomai: nereguliarūs ciklai, amenorėja (mėnesinių nebuvimas), juveniliniai kraujavimai, oligomenorėja, per didelis svoris, aknė, padidėjęs veido ar viso kūno plaukuotumas, plaukų slinkimas.

„Tai dažniausia vaisingo amžiaus moterų endokrinopatija ir dažniausia anovuliacinio nevaisingumo priežastis. Šis sindromas diagnozuojamas iki 6-15 proc. vaisingo amžiaus moterų pasaulyje“, – pažymi ginekologė.

Manoma, kad policistinių kiaušidžių sindromo priežastys yra genetinės. Pasak gydytojos, pagrindinis šio sindromo elementas – rezistentiškumas (atsparumas) insulinui, kuris nustatomas daugumai moterų, sergančių policistinių kiaušidžių sindromu, tačiau nutukusioms moterims pasireiškia ryškiau. Atsparumas insulinui nulemia hiperinsulinemiją, o insulinas, aktyvuodamas atitinkamus receptorius kiaušidėse, stimuliuoja jose androgenų (vyriškų hormonų) gamybą.

„Jaunas moteris reikia informuoti apie ligą, riziką sveikatai, gydymo reikalingumą ir trukmę. Policistinių kiaušidžių sindromo gydymas priklauso nuo klinikinio ligos pasireiškimo, priežasties, pacientės norų, lytinio gyvenimo ir reprodukcinių nuostatų. Svorio mažinimas, dieta, fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį moterims, turinčioms šį sindromą. Tai turėtų būti rekomenduojama visoms sergančioms moterims, turinčioms antsvorio“, – sako A. Tarvydienė.

Negydoma liga daugiau nei pusei moterų pasireiškia nevaisingumu

Ginekologė pažymi, kad policistinių kiaušidžių sindromą svarbu nustatyti kuo anksčiau ir kryptingai gydyti. Paklausta, kokių pavojų gali kilti, jei sutrikimas nėra gydomas, gydytoja įspėja – didelei daliai moterų dėl to pasireiškia nevaisingumas.

„Viena iš rimčiausių policistinių kiaušidžių sindromo komplikacijų yra nevaisingumas, paveikiantis daugiau nei 50 proc. moterų. Sindromu sergančioms moterims taip pat padidėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika dėl dažniau pasireiškiančios arterinės hipertenzijos, dislipidemijos ir diabeto. Taip pat joms kyla didesnė endometriumo (gimdos gleivinės) ir kiaušidžių vėžio išsivystymo rizika. Policistinių kiaušidžių sindromas nėštumo metu didina persileidimų, gestacinio diabeto, hipertenzinių būklių, priešlaikinio gimdymo rizikas“, – pavojus įvardija ginekologė.

Esant mėnesinių ciklo sutrikimui ir hiperandrogenizmui, pirmo pasirinkimo vaistais ginekologė įvardija sudėtines kontraceptines tabletes – pirmenybė teikiama natūraliems estrogenams ir mažos dozės EE2 (estradiolio) preparatams.

Esant insulino rezistentiškumui, kartu skiriamas metforminas, kuris pagerina jautrumą insulinui kepenyse ir periferiniuose audiniuose, pagerina gliukozės toleravimą, reguliuoja mėnesinių ciklą, atstato ovuliacijas. Jį vartojant svarbu nepamiršti ir anksčiau minėto gyvenimo būdo keitimo. Metforminas kartu su sudėtinėmis kontraceptinėmis tabletėmis skiriami, kai gyvenimo būdo pokyčiai neduoda norimų rezultatų.

Taip pat gali būti skiriamas inozitolis, kuris padeda atstatyti ovuliacinius ciklus, padidina vaisingumą, reguliuoja hormonų lygį. Nors šiandien jis laikomas bandomąja policistinių kiaušidžių sindromo terapija, A. Tarvydienė pažymi, jog vis daugėja duomenų apie jo efektyvumą.

„Gydant moteris su policistinių kiaušidžių sindromu yra svarbi gyvenimo būdo korekcija bei farmokologinis gydymas, priklausomai nuo reprodukcinių nuostatų. Gydymas parenkamas individualiai. Šio sindromo gydymo tikslai yra mažinti vyriškų hormonų perteklių bei didinti jautrumą insulinui“, – teigia A. Tarvydienė.

Tikėtis, kad organizmas susitvarkys pats, nereikėtų

O nuo ko reikėtų pradėti, jei įtariamas policistinių kiaušidžių sindromas? Pajutus policistinių kiaušidžių sindromui būdingus požymius, pirmiausia svarbu patvirtinti šio sindromo diagnozę. Jai pasitvirtinus, sutikti su paskirtu specialisto gydymu, reguliariai lankytis pas gydytoją ginekologą ar endokrinologą bei stebėti savo būklę.

Gydytojos teigimu, įtariant policistinių kiaušidžių sindromą, diagnozės nustatymui tikslinga atlikti laisvo testosterono, laisvų androgenų indekso (LAI)= LH (liuteinizuojančio hormono)/FSH (folikulus simuliuojantis hormono), bioaktyvaus testoterono kiekio tyrimus ir kiaušidžių echoskopiją.

Kadangi policistinių kiaušidžių sindromą reikia atskirti nuo kitų ligų, galinčių sukelti panašius simptomus, taip pat gali būti reikalinga atlikti prolaktino, 17-OHP (17-hidroksiprogesterono), DHEAS (dehidroepiandrosterono sulfato) tyrimus.

„Atsisakius gydymo, tikėtis, kad organizmas pats susitvarkys su hormonų disbalansu, nereikėtų. Tiesa, policistinių kiaušidžių sindromo negalima išgydyti – jį galima tik kontroliuoti. Todėl tikėtina, kad vartoti sudėtines kontraceptines tabletes bus būtina iki bandymo pastoti arba menopauzės“, – sako A. Tarvydienė.