Valgymo sutrikimai gali baigtis ir mirtimi: kaip juos atpažinti?
Nervinė anoreksija, bulimija ir persivalgymo sutrikimas – tokius pagrindinius valgymo sutrikimus išskiria „Northway“ medicinos centro psichiatras-psichoterpaeutas Aringas Vagonis. Anot jo, nervinė anoreksija yra retas, bet vienas iš sudėtingiausių psichikos sutrikimų, kuris baigiasi mirtimi dažniau nei sergant kitomis psichikos ligomis. Sutrikimas dažniausiai prasideda paauglystėje ir juo dažniau serga moterys.
Nervinė anoreksija pasireiškia ekstremaliu susikoncentracimu į savo kūno svorio mažinimą nesveikais ir griežtais svorio mažinimo metodais. Vieni pacientai tiesiog mažina suvalgomo maisto kiekį, kiti – šalina suvalgytą maistą sukeldami vėmimą arba vartodami laisvinamuosius preparatus, intensyviai sportuoja. Griežtumas sau didėja pasiekus tam tikrą kūno svorį, po to reikalavimai dar labiau griežtinami. Tai veda į pavojingą išsekimą, o negydant – galiausiai į mirtį.
„Sergančiųjų nervine anoreksija svorio vertinimas būna ryškiai sutrikęs, žmogui atrodo, kad jis yra didesnis, stambesnis nei yra iš tiesų. Neurobiologiškai malonumo jausmas valgant yra ne tik išnykęs, bet ir pakeistas nemalonumo, nerimo pojūčiais. Taigi, žmogus tarsi pradeda kontroliuoti savo nerimą nevalgydamas. Nors ir apetito jausmas nebūna prarastas, bet maitinimosi poreikis – visiškai prislopintas“, – teigia A. Vagonis.
„Bulimija, kaip ir anoreksija, pasireiškia dažniau paauglystėje, o persivalgymo sutrikimas yra būdingas suaugusiems. Sergant bulimija, dažniausiai svoris išlieka normalus, o sergantiems persivalgymo sutrikimu kompensacinis elgesys, kuris „ištaiso“ svorio problemą, nėra būdingas, dėl to žmonės priauga svorio. Abiejų sutrikimų atvejais yra prarandamas sotumo jausmas. Sergant persivalgymo sutrikimu, būdingas valgymo kontrolės praradimas“, – sako psichiatras-psichoterapeutas.
Tuo pačiu jis pabrėžia, kad valgymo sutrikimai yra persipinantys – pastebima, kad 25-30 proc. sergančių bulimija praeityje sirgo anoreksija. Ligos pradžioje bulimija primena anoreksijai būdingą klinikinį vaizdą, ir atvirkščiai, o kiti psichikos sutrikimai dažnai pasireiškia greta ir maskuoja pagrindinę ligą. Dėl to dažnai ir artimieji, ir specialistai nė nenutuokia, kokia iš tiesų problema kamuoja žmogų.
Į mirtinai grėsmingus sutrikimus dažnai žiūrima pro pirštus
Valgymo sutrikimų nereikėtų painioti su nesveikais mitybos įpročiais. A. Vagonis pabrėžia, kad nesveika mityba ar požiūrio sąlygoti išskirtiniai mitybos įpročiai nėra psichikos sutrikimai.
Dažnai žmonės, save priskirdami tam tikrai žmonių grupei, nevalgo įvairiausių produktų arba valgo tik tam tikrus produktus – ir tai yra visiškai normalu, jeigu tai nesukelia kančios ar nėra realaus pavojaus pačiam asmeniui.
„Mitybos įpročių formavimuisi didelę įtaką turi auklėjimas ir aplinka, kurioje vaikas auga. Svarbu, kaip toje aplinkoje įprastai dorojamasi su savo emocijomis. Dažnai nemalonios emocijos – pyktis, nuoskaudos, nusivylimai, nerimas „malšinami“ skaniu maistu. Vaikas, matydamas savo mamą, po konflikto su vyru save „apdovanojančią“ skaniu maistu, išmoksta, kad tokie sunkumai sprendžiami valgant ar rūkant, nors tuo metu, ko gero, vargina ne alkis“, – teigia psichiatras-psichoterapeutas.
Jo manymu, turintys nesveikų mitybos įpročių neturi sąmoningo noro save žaloti – rūkant ar valgant nesveiką maistą tuo metu jaučiamas malonumas, o ne galvojama apie padarinius.
„Problema ta, kad mūsų emocijų centrai smegenyse, smegenų kamiene, siunčia malonumo signalus valgant skanų maistą, o „protingosios“ smegenys, smegenų žievė, tik vėliau sužino arba nesužino, jog valgymas yra ne tas poreikis, ko reikia organizmui“, – problemą įvardija A. Vagonis.
O valgymo sutrikimų atvejais save žalojantis elgesys ar įvairios ligų išraiškos pasireiškia simptomais, kurie taip pat yra neatpažintų emocijų – mūsų poreikių neteisinga, sutrikusi išraiška.
Tad nuo ko reikėtų pradėti, norint spręsti valgymo sutrikimų problemas? Į ką reikėtų kreiptis ir kokios pagalbos galima tikėtis? Anot A. Vagonio, ryšys su gydytoju yra raktas į psichikos sutrikimų gydymą.
„Pradėti reikėtų nuo kalbėjimosi su specialistu, nebūtinai su psichiatru, šeimos gydytojai ar kitų sričių gydytojai taip pat gali padėti atskirti problemas, įvertinti tų problemų sunkumo laipsnį. Gydytojai psichiatrai paprastai gali atskirti ir diagnozuoti valgymo sutrikimus, bet ne visi turi pakankamos praktikos paskirti tinkamą gydymą, dėl to yra specializuoti valgymo sutrikimų skyriai ar centrai, kuriuose būtų suteikta tiksliausia pagalba“, – teigia jis.
Psichoterapiją A. Vagonis išskiria kaip vieną iš esminių gydymo metodų valgymo sutrikimams gydyti, o spręsti problemą pacientams labiausiai padeda artimųjų palaikymas ir paskatinimas. Deja, žmonės dažnai psichikos sutrikimus priskiria lengvesniems sutrikimams, lyg tai būtų tik asmeninė problema.
„Nuvertindami ne tik kančią, bet ir mirtinai grėsmingus sutrikimus, žmonės metų metus bando susiimti, sukontroliuoti, išsigydyti – daryti tai, kas yra neįmanoma arba visiškai netikslu. Dėl to, mano nuomone, tuos metus galima išnaudoti daug prasmingiau ir, pasitarus su specialistais, skirti energiją ir laiką tikslinei pagalbai“, – teigė psichiatras-psichoterapeutas.
Šių dienų problema – persivalgymas ir emocinis valgymas
Kaip nurodo medicinos centro „Northway“ gastroenterologė Justina Šeputienė, persivalgymas ir emocinis valgymas – ypač opi šių dienų problema, su kuria savo darbe ji susiduria dažniausiai. Tuo metu su nervinės bulimijos ir nervinės anoreksijos atvejais tenka susidurti rečiau.
Anot jos, valgymo sutrikimus galima įtarti tik atlikus endoskopinę stemplės, skrandžio, dvylikapirštės žarnos apžiūrą, pilvo organų echoskopinį tyrimą, kraujo rodiklių, kūno svorio įvertinimą ir atidžiai išklausius pacientą. Nervine anoreksija ar bulimija sergantys pacientai linkę valgymo sutrikimus slėpti, savo noru pagalbos nesikreipia, dažniau juos atlydi susirūpinę artimieji.
Valgymo sutrikimų paplitimo mastą įvertinti gan sunku, nes ypač tikslių duomenų Lietuvoje nėra. Tačiau pastebima, kad dažniausiai valgymo sutrikimais serga moterys, ypač jauno amžiaus.
„Dažniausiai ligos prasideda paauglystėje ar per pirmuosius 30 gyvenimo metų. Didžiulę įtaką ligai daro paciento tapatumo sutrikimas, fiziologinių, psichologinių ir socialinių priežasčių visuma. Šiuolaikinis grožio kultas, spauda, „tobulas“ gyvenimas socialinėje erdvėje paskutiniu metu didina ir vaikinų polinkį sirgti valgymo sutrikimais. Vis dėlto, moterys valgymo sutrikimais serga gerokai dažniau nei vyrai. Europoje sergančių nervine anoreksija vyrų ir moterų santykis galėtų būti apie 1:8, nervinės bulimijos – apytikriai 1:20“, – lygina J. Šeputienė.
Valgymo sutrikimai alina organizmą: gresia įvairios ligos
Tiesa, skirtingi valgymo sutrikimai ilgainiui neigiamai veikia žmogaus organizmą. Progresuojant anoreksijai, pirmiausia pavojingai sumažėja žmogaus svoris, pakinta kasdienė elgsena. Stebimi tokie simptomai kaip nuovargis, nemiga, galvos svaigimas, alpimai, pirštų melsvumas. Dėl vitaminų ir mineralinių medžiagų stygiaus lūžinėja nagai, slenka plaukai, mažėja kaulų mineralinis tankis.
Dėl bulimijos stebimas dantų emalio pakitimas, erozijos stemplėje. Vyraujant persivalgymui, emociniam valgymui, dažnai greta stebimas cukrinis diabetas, aukštas kraujo spaudimas, širdies ritmo sutrikimai, kepenų suriebėjimas, miego apnėja.
„Verta paminėti, kad nervinė anoreksija yra dažniausiai žymiai sunkesnės eigos liga, turinti didžiules komplikacijas, neretai pasibaigianti net mirtimi. Ligos negydant, blogėja fizinė sveikata, blogėjant fizinei sveikatai gilėja ir psichologinė liga. Vykstant šiam užburtam ratui atsiranda gretutiniai susirgimai, depresija. Jeigu sergama dar ir kitomis psichiatrinėmis ligomis, jos sunkėja, galimas piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis ar savęs žalojimas, mintys apie savižudybę“, – teigia gydytoja gastroenterologė.
Jeigu valgymo sutrikimas jau yra nustatytas ir patvirtintas, stebimos ligos komplikacijos, būtinas komandinis gydytojų darbas. Anot J. Šeputienės, valgymo sutrikimų gydymas – didelis iššūkis, su kuriuo vienas specialistas nesusidorotų.
„Mano manymu, pagrindiniu smuiku čia griežti turi gydytojas psichiatras ir gydyti pagrindinę psichinę ligą, o gydytojai gastroenterologai, dietologai, endokrinologai, kardiologai gali padėti gydyti atsiradusius organų pakitimus, komplikacijas. Valgymo sutrikimai yra didžiulis iššūkis tiek medikams, tiek pacientams, kadangi gydymas ilgas, reikia didžiulės pačio paciento motyvacijos, aplinkinių palaikymo“, – teigė J. Šeputienė.