Kada sportas ir teisinga mityba jau nepadės
Visuomenėje vis dar gana gaji nuomonė, kad pilvo plastika yra tinginių pasirinkimas, mat tokius pačius rezultatus galima pasiekti pasitelkiant mitybos ir sporto režimą, masažus. Visgi, „Northway“ medicinos centro plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojos Indrės Sakalauskaitės teigimu, kai kuriais atvejais jokie išoriniai veiksmai nepadės pasiekti norimo rezultato ir intervencija tada tampa vieninteliu sprendimu:
„Pilvo plastiką dažniausiai darosi moterys po gimdymo, kuomet pasikeičia ne tik riebalinis audinys, bet išsitampo oda ir pakinta vadinama baltoji pilvo linija. Ji prasitempia ten, kur tvirtinasi tiesieji pilvo raumenys. Sportu, mitybos korekcija, masažais galima pamažinti riebalinį sluoksnį, tačiau išsitampiusios odos ir baltosios pilvo linijos sportu, dieta ar pan. pakeisti neįmanoma“.
Medikės teigimu, po gimdymo neretai čiuopiama pilvo raumenų diastazė (prasiskyrę pilvo raumenys, aut. past.), o esant šiai būklei sportas gali net pakenkti – mėginant tvirtinti priekinę pilvo sieną, gali grėsti išvarža, o tada sekti ir rimtesnės komplikacijos. Taigi, dalies pokyčių pilvo srityje po gimdymo neišspręs nei sportas, nei itin subalansuota mityba.
Po kurių prašymų pacientus siunčia namo: plastinė operacija negali tapti svorio metimo priemone
Visgi, pilvo plastikos prilyginimas svorio metimo procedūrai irgi nėra teisingas. Į I. Sakalauskaitės kabinetą pasibeldžia pacientai ar pacientės su prašymu padaryti riebalų nusiurbimą, mat motyvacijos sveikai maitintis ir sportuoti trūksta. Tokiems pacientams medikė turi aiškų atsakymą:
„Pilvo plastika kategoriškai nėra svorio metimo metodas. Be to, kalbant apie krūtų ir pilvo plastines operacijas, – jei pacientės kūno masės indeksas yra virš 30, tai visuomet gresia komplikacijomis. Esant viršsvoriui ar nutukimui, tokių operacijų nereiktų daryti, nes jos komplikuosis: negijimas, supūliavimas, nekrozė ir t.t. Taigi, jei yra viršsvoris ar nutukimas – tai reikia spręsti ne chirurginiu būdu. Pagrindas yra mityba, jei normalizavus kūno masę išlieka kabantis pilvas, kiti kūno pokyčiai – tada chirurginės intervencijos padeda. Bet tai jokiu būdu nėra kūno mažinimo būdas. Paciento „namų darbai“ vis tiek lieka viso ko esmė, o mūsų paslaugos gali būti tik pagalbinė priemonė“, – tikina medikė.
Gydytoja sugriauna ir naivias viltis tų, kurie tiki operacijos rezultatu visam gyvenimui: ir pilvo, ir krūtų plastinių operacijų rezultatas keisis kintant svoriui ir vykstant organizmo senėjimo procesams: „Jei pacientė turėjo viršsvorio, tačiau jai pavyko pasiekti KMI 30 ar mažesnį rodiklį, kuomet jau galima atlikti tarkime krūtų mažinimo operaciją – reikia labai aiškiai iškomunikuoti, jog po operacijos grįžus prie ankstesnių mitybos įpročių, krūtinė be abejonės išdidės. Taigi, visos šios plastinės operacijos turi būti atliekamos tokiems pacientams, kurie jau yra pakeitę savo gyvenimą, jo įpročius ir supranta šio režimo svarbą“.
Krūtų operacijos ir žindymas: kuriais atvejais tai gali tapti komplikuota
Sakalauskaitės teigimu, šiandien jau apstu mokslinių straipsnių ir studijų, liudijančių, kad įdėjus krūtų implantus, žindymo galimybės nesikeičia, negana to, kai kuriose studijose tirtas ir krūtų implantus turinčių moterų pienas, kuriame pakitimų, silikono priemaišų ar pan. taip pat neaptikta.
„Žinoma, nekalbama apie atvejus, kuomet dedami itin dideli implantai, perspaudžiama pieno liauka, tada be abejonės bus sutrikimas vien dėl mechaninio suspaudimo. Laimei, Lietuvoje tokių atvejų neturime, to pasitaiko JAV, kur medicininės ribos neretai peržengiamos ir iš kūno jau daromas šou“.
Visgi, po kai kurių procedūrų, kaip krūtų pakėlimo ar mažinimo atveju, jei reikia šalinti dalį pieno liaukos, žindimo sunkumų, medikės teigimu, gali kilti: „Tokios operacijos dažniausiai siūlomos pacientėms, kurios jau būna pagimdžiusios, turi planuotą vaikų skaičių, nes po tokių operacijų, jei šaliname dalį pieno liaukos, žindymas gali nukentėti“.
Pilvo plastiką, sako I. Sakalauskaitė, taip pat geriausia atlikti jau nebeplanuojant gimdyti daugiau atžalų: „Jei po pilvo plastikos moteris planuotai ar neplanuotai pastoja, kūdikį ji žinoma išnešios, su tuo viskas gerai, tačiau operacijos rezultatas bus pasikeitęs – gali vėl prasitempti baltoji pilvo linija, galime vėl turėti diastazę, galimai vėl reikės chirurginės intervencijos“.
Dar viena procedūra, kurią renkasi kai kurios moterys – krūtų spenelių plastika. Jei diskomfortą kelia itin dideli speneliai, operacijos metu mažinamas jų aukštis. Šią procedūrą neretai renkasi ir pacientės, turinčios įdubusių spenelių sindromą, kuomet krūties spenelis yra įtrauktas į vidų. Vienok, medikė pažymi, jog atlikus įdubusių spenelių plastiką, žindymo galimybės nebelieka.
Krūtų didinimas: ką rinktis – implantus ar savo kūno riebalus?
Norint pasididinti krūtis, tai galima padaryti naudojant implantus arba savo kūno riebalus, juos paimant iš kitos kūno vietos ir perkeliant į krūtis. Nors pastarasis variantas atrodo natūralesnis, I. Sakalauskaitė atvira – šis būdas kol kas nepateisina lūkesčių:
„Dažnai kalbame su pacientėmis ir su šypsena sakau, kad jeigu krūtinės padidinimas nuosavais riebalais būtų pasiteisinusi operacija, patikėkit manim, implantų seniausiai nebebūtų, tačiau jie iki šiol yra. Antra, moterų, kurios nori pasididinti krūtinę, KMI dažniausiai būna apie 20–22, jos neretai sveria 45–52 kilogramus. Kaip ir iš kur pas tokią moterį paimti tų riebalų? Trečia, persodinti riebalai neprigyja šimtu procentų. Tai yra gyvas mūsų audinys. Vaizdžiai kalbant, persodinus 100 ml. riebalų į vieną krūtį, prigis 30–40 ml, visi kiti ištirps. Ką tai reiškia? Kad vienos procedūros neužteks ir reikės 4–5 operacijų, kad matytųsi rezultatas“.
Lipofilingas arba kitaip riebalų persodinimas puikiai pritaikomas jau atlikus kitas procedūras, jei matomi tam tikri defektai ir reikalingas minimalus kontūravimas, tačiau krūtų didinimo tikslais rinkoje vyrauja implantai ir, I. Sakalauskaitės spėjimu, taip bus dar ilgai.
Privaloma procedūra turint krūtų implantus: daugybė pacienčių tai pamiršta
Kalbant apie implantus, šiuo metu Lietuvoje naudojama bemaž dešimt skirtingų firmų gaminių ir tuomet jau chirurgo užduotimi tampa atsirinkti, su kuriais implantais dirbti. Visgi implantas, kuris krūtyje gali būti visą gyvenimą, šiai dienai tikrai neegzistuoja, tikina kalbinta medikė:
„Implanto galiojimo laikas yra 10–12 metų. Reikia suvokti, kad įsidėjus dirbtinę medžiagą į savo kūną, ją reikia prižiūrėti. Dažna pacientė pamiršta, kad turint krūtų implantus, privalu kartą per metus pasidaryti krūtų echoskopinį ištyrimą. Taip savotiškai priverčiame savo pacientes prevenciškai pasitikrinti pieno liaukas dėl onkologinių ligų ir tuo pačiu pažiūrėti, ar aplink implantą nėra susikaupusio skysčio, pakitimų ir t.t.“ Einant darytis echoskopinį tyrimą, I. Sakalauskaitė pataria pasirinkti tokį gydytoją, kuris turi patirties echoskopuojant būtent krūtis su implantais.
Anot medikės, koreliacijos tarp krūtų implantų ir padidėjusios krūtų onkologinių ligų rizikos mokslas neaptinka: „Tai jau yra įrodyta. Onkologija, visi mokslininkai balsu šneka, yra genetinis dalykas. Vėžio geną kai kurie atsineša jau gimdami ir kada ta liga pasireikš – priklauso nuo daugybės sąlygų: aplinkos, kurioje gyvename, mūsų organizmo, patiriamo streso ir t.t. Kad implantas išprovokuotų krūties vėžį – nėra įrodyta”.
Ženklai, kad implantą jau būtina šalinti ar keisti
Net praėjus 10–12 metų, jei pacientė neturi jokių nusiskundimų, o echoskopinio tyrimo metu nepastebima pokyčių, krūtų implantai neprivalo būti keičiami, o moterys neretai sėkmingai su jais būna ir 18–20 metų. Implantas gali būti nešiojamas iki pirmojo nusiskundimo: pacientei pajutus ar tyrimo metu aptikus pasikeitimus, būtina planuoti implanto išėmimo ar keitimo operaciją.
Kartais nutinka ir taip, kad krūties implantą tenka šalinti ar keisti vos jį įdėjus. Taip gali nutikti kapsulinės kontraktūros atveju, kuomet aplink implantą susiformuoja randinis audinys, deformuojantis implantą. Tai gali pasireikšti prabėgus vos keliems mėnesiams ar keletui metų po operacijos, tuomet, anot gydytojos, pakartotinė operacija tampa neišvengiama.
Galiausiai, medikės teigimu, stebima itin džiuginanti tendencija, kad šiais laikais beveik nebeliko moterų, į plastikos chirurgę besikreipiančių dėl kompleksavimo prieš savo gyvenimo partnerius: „Šiai dienai moterys yra tokios emancipuotos ir rafinuotos. Lieka mažai tų, kurios kompleksuoja prieš vyrus. Pacienčių visada paklausiu, kada atsirado ši problema, dėl kurios atėjo, ir dažniausiai išgirstu atsakymą, kad pokyčių reikia jai pačiai, o iki sprendimo moteris ėjo keletą metų, psichologiškai jautėsi prastai, kas rytą veidrodyje matydama tą pačią ją erzinančią problemą ir vyrai čia niekuo dėti. Anaiptol, kai kurių pacienčių partneriai jas net bando atkalbėti nuo operacijos. Visgi, psichologinis faktorius mums visiems labai svarbus: kai jaučiamės blogai dėl kažko, vyrauja nuolatinė psichologinė įtampa, diskomfortas ir tai mus stabdo nuo daugybės dalykų gyvenime. Moterys nori būti laimingos ir gerai jaustis, o tai didele dalimi visgi susiję su mūsų išvaizda“, – įžvalgomis dalinasi I. Sakalauskaitė.