Nevaisingų porų statistiką pateikusi „Northway“ lytinių ląstelių banko veiklos koordinatorė Kristina Mateikienė pabrėžia, kad porų, kurioms reikalinga kiaušialąsčių ir spermos donorų pagalba – daugybė.
„Donoro pagalbos prireikia, kai vyrui yra nustatoma spermos patologija, ejakuliacijos sutrikimai ar yra rizikos, kad perduos savo vaikui didelę negalią sukeliančią ligą. Moters nevaisingumą dažniausia lemia ovuliacijos sutrikimai ir kiaušintakių patologija, kartais – paveldėta liga. Dalies moterų nevaisingumo priežasčių neįmanoma paaiškinti – kaltomis laikomos genų mutacijos, dėl kurių natūraliai užsimezgęs embrionas nesivysto“, – sako K. Mateikienė.
Pasiteiravus apie stereotipus, su kuriais dažniausiai tenka šioje srityje susidurti, K. Mateikienė sako, kad žmonėms pagalbinis apvaisinimas atrodo kaip labai sudėtingas procesas. „Tačiau norėčiau išsklaidyti šią baimę. Jis nėra nei labai komplikuotas, nei nenatūralus – iš esmės visa vyksta pagal gamtos taisykles. Vienintelis skirtumas – kai kuriuose etapuose prisireikia gydytojo rankos. Apvaisinimas mėgintuvėlyje naudojant donorės kiaušialąstes ar donoro spermą – vienas sėkmingiausių nevaisingumo gydymo metodų, nes jį taikant pagalbon pasitelkiamos sveikos ir jaunos donorų lytinės ląstelės“, – teigia pašnekovė.
Aibė tyrimų
Tikriausiai vienas iš paslaptingiausių pagalbinio apvaisinimo elementų – lytinių ląstelių donorai. Kaip DELFI sako Santaros vaisingumo centro vyresnioji gydytoja embriologė m. dr. Živilė Gudlevičienė, lytinių ląstelių donorais turėtų būti tik sveiki asmenys. „Prieš donuodami lytines ląsteles visi donorai turėtų būti kruopščiai ištiriami. Svarbiausia – visi donorai turi būti ištirti dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų (pvz., sifilis, AIDS) ir nuo virusinių ligų, kurias galėtų perduoti recipientui (hepatito virusai). Spermos donorams būtina atlikti spermogramos tyrimą ir įvertinti spermos kokybę. Kiaušialąsčių donorės turėtų būti ištirtos ginekologo įvertinant jos kiaušialąsčių rezervą“, – pasakoja specialistė.
Nereikėtų manyti, kad po tiek tyrimų donoras yra tinkamas. Kaip sako Ž. Gudlevičienė, infekcijų tyrimus būtina atlikti kiekvienos lytinių ląstelių donacijos metu. Lytinės ląstelės taip pat nėra iš karto naudojamos. „Jos pusę metų saugomos karantine, kol tvirtai įsitikinama, kad donoras nebuvo užsikrėtęs. Infekcijų tyrimai donorui pakartojami po pusės metų nuo donorystės fakto, ir tik patvirtinus neigiamus rezultatus tokios ląstelės gali būti naudojamos donorystei“, – pasakoja gydytoja.
Donorais būna ir aktoriai bei politikai
Dažnai internete randamas mitas apie pagalbinį apvaisinimą, kad poros pageidauja pasirinkti donorą pagal jo išvaizdą. Tačiau Ž. Gudlevičienė sako, kad lietuvių poros pageidauja donoro, kuris būtų panašus į poros recipientės vyrą. „Kadangi Lietuvoje vis dar daug mitų sklando apie patį pagalbinio apvaisinimo procesą, tai rinktis „gražų, aukštą, mėlynakį” donorą, koks pats nesi, tikrai poros dar nesiryžta. Taip pat reikia prisiminti, kad Lietuvoje pagalbinis apvaisinimas atliekamas tik susituokusiems asmenims, todėl ir ieškoma panašumų tarp donoro ir recipiento.
Užsienio komerciniuose lytinių ląstelių bankuose iš tiesų galima pasirinkti VIP donorus – žymių asmenų, aktorių ar politikų. Tačiau tokius donorus ko gero greičiausiai renkasi vienišos moterys. Tai ko gero vėlgi natūralu, kad jei gali pasirinkti tokį, vadinkime, virtualų „svajonių vyrą-vaiko tėvą”, tai ieškosi fenotipiškai gražiausio varianto“, – sako Ž. Gudlevičienė.
Beje, donorai, anot gydytojos, privalo užpildyti klausimynus, įvairiais laipsniais nurodydami savo fizines savybes, išsilavinimą, darbo pobūdį bei šeimyninę būklę (turi ar ne vaikų). Tai yra būtina, pabrėžia pašnekovė, nes recipientai dažniausiai pagal tai ir renkasi donorus.
Donavimo metu – jokių lytinių santykių
Prakalbus apie reikalavimus donorams, pašnekovė sako, kad užsienio komerciniuose lytinių ląstelių bankuose yra pasirašomos griežtos sutartys tarp donoro ir banko, pagal kurias donoras negali turėti lytinių santykių donavimo metu. „Vyrai lytines ląsteles „priduoda” keletą kartų per savaitę viso sutarties galiojimo laikotarpiu. Tai iš tiesų yra rimti įsipareigojimai, kaip darbiniai santykiai“, – sako Ž. Gudlevičienė ir priduria, kad užsienyje donorai gauna komercinį užmokestį, o Lietuvoje tai būtų nelegalu.
„Lietuvoje, kaip žinote, lytinių ląstelių donorystė vadovaujantis Pagalbinio apvaisinimo įstatymu, „Lytinės ląstelės ir embrionai negali būti komercinių sandorių objektas”. Todėl laisvanoriškai prikalbinti asmenis donuoti savo lytines ląsteles kol kas yra sudėtinga“, – teigia Ž. Gudlevičienė.
Lietuvoje, tęsia pašnekovė, donorai gali gauti tik kompensaciją už lytinių ląstelių donorystės metu patirtas išlaidas, pavyzdžiui, už autobuso ar traukinio bilietą, benzino išlaidas. „Tačiau propaguojant lytinių ląstelių donorystę galime sakyti, kad donorai bus visapusiškai (nemokamai) ištirti, kas taip pat gali būti pridėtinė vertė už savo lytinių ląstelių donavimą. Užsienio komerciniai lytinių ląstelių bankai moka tam tikro dydžio mokestį savo donorams (mūsų partneriai Danijoje moka apie 600 Eur), tačiau jau anksčiau minėjau, kad donoras už tuos pinigus turi ir rimtų įsipareigojimų bent jau pusei metų“, – sako Ž. Gudlevičienė.
Lietuvai yra ko dar pasimokyti
Donorai, teigia Ž. Gudlevičienė, su gimusiais vaikais kontaktuoti negali. „Tačiau vėlgi kitokia situacija yra užsienio Lytinių ląstelių bankuose ar kitose šalyse. Ten dažniausiai donoras, donuodamas savo lytines ląsteles, pažymi, ar jis nori, kad jo tapatybė būtų atskleista recipientui, ar ne. Taip pat pažymima, kiek ir kokios informacijos jis gali atskleisti recipientui. „Brangesni” donorai net sukuria įvairius sveikinimo filmukus savo būsimiems vaikams, parašo laišką jiems. Man atrodo, kad tai labai graži tradicija. Australijoje, pavyzdžiui, jau visai kitoks požiūris į donorystę, į donorų ir recipientų šeimas. Jos bendrauja, jos kartais ir gyvena kartu, vystomas visai kitoks šeimos modelis.
Ir ko gero tik tokie pavyzdžiai gali išsklaidyti visokius mitus apie donorus, recipientus, vaikus, gimusius donorystės pagalba, bei apie patį pagalbinio apvaisinimo procesą. Kad jo metu nesukuriami jokie monstrai ar kiborgai, kad tai tokie patys žmonės ir pilnaverčiai mūsų visuomenės atstovai“, – mano gydytoja.
Anot jos, tai, kad LR įstatymas nenumato nei galimybės, nei teisės sužinoti, kas tavo tikrieji tėvai, ar kas yra tavo vaikai – kritikuotini šiuolaikinės pažangios visuomenės kontekste. „Ir ne tik dėl genetinių ar kitokių sunkių ligų galėtų būti suteikti galimybė sužinoti, kas buvo donoras, o ir dėl elementarių giminystės ryšių, siekiant išvengti vadinamosios kraujomaišos ateityje. Lietuva maža šalis, todėl neatmetama ir kraujomaišos tikimybė gimus keliems vaikams iš to paties donoro. Turėtų būti įteisinta ir vaiko teisė sužinoti, kas jo tikrieji tėvai, ir įtėvių prievolė pranešti savo vaikui, kokiu būdu jis atėjo į šį pasaulį“, – įsitikinusi Ž. Gudlevičienė.
Tikimybės susirgti vėžiu nepadidins
Dar vienas dažnai viešojoje erdvėje matomas mitas – moteriai tapus donore, sumažėja jos kiaušialąsčių skaičius ir jai tampa sunkiau pastoti. Tačiau Santaros vaisingumo centro gydytojas Rimantas Gricius sako, kad moters galimybė pastoti nesumažėja, o ir menopauzė neateis anksčiau.
Dar vienas mitas, susijęs su moterų sveikata bei donoryste, teigia, kad moteriai tapus donore padidėja tikimybė susirgti kiaušidžių vėžiu. „Aiškios koreliacijos tarp kiaušidžių stimuliacijos ir kiaušidžių vėžio nėra nustatyta. Bet koks kiaušidės žievės pažeidimas teoriškai didina rizika susirgti kiaušidės vėžiu. Pavyzdžiui, ilgalaikis hormoninės kontracepcijos naudojimas, keletas išnešiotų nėštumų, ilgalaikis maitinimas krūtimi, kiaušidės vėžio riziką mažina. Moterys, kurios negimdė, turi vaisingumo sutrikimų, epidemiologinių tyrimų duomenimis, turi nežymiai padidintą kiaušidžių vėžio riziką“, – teigia R. Gricius.
O ką poroms reiškia donorystė? „Galimybė pasinaudoti donoru – tai yra galimybė turėti pilnavertę šeimą ir auginti vaikus. Galbūt galime diskutuoti, kad yra ir kitos galimybės bei pasirinkimai gyvenime – daryti karjerą ar užsiimti kita naudinga veikla visuomenei. Bet mūsų šeimos kol kas mato vos ne vienintelę galimybę gyvenimo pilnatvei – tai auginti, auklėti ir išleisti į gyvenimą vaikus. O lytinių ląstelių donorystė leidžia bent 50 proc. turėti „savą genetinį“ palikuonį.
VULSK pradėjus savo veiklą, kasmet kreipiasi apie 10 porų, kurioms reikalinga spermos donorystė. Kelios moterys kreipėsi dėl kiaušialąsčių donorystės. Ir vos pavieniai atvejai buvo užklausų apie embrionų donorystę. Tačiau oficialios statistikos, kiek tokių porų yra, nėra. Mes jų neregistruojame, tiesiog atsiradus tokiai porai iš karto nukreipiame į lytinių ląstelių banką, iš kurio jie per kelias dienas ar savaitę atsirenka sau tinkantį donorą“, – sako Ž. Gudlevičienė.