Vis daugiau vyrų Lietuvoje ryžtasi šiai operacijai: pailgėjęs lytinis aktas – tik vienas iš privalumų

Maždaug kas penktam europiečiui vyrui atlikta apipjaustymo procedūra – nors kai kuriose kultūrose ji atliekama laikantis religinių tradicijų, Lietuvoje ir jos kaimynystėje tai lemia medicininės priežastys. Operacija sprendžia dėl apyvarpės susiaurėjimo kylančias problemas, kurių ignoravimas ilgainiui iššauktų rimtas komplikacijas. Šįkart kalbame apie tai, kokiais atvejais ši procedūra reikalinga ir kas gali pasikeisti po operacijos.

Apipjaustymas: kada jis reikalingas, o kada geriau nieko nedaryti?

Cirkumcizija – tai vyro apyvarpės apipjaustymas, laikomas viena dažniausiai atliekamų operacijų visame pasaulyje tiek dėl medicininių, tiek dėl religinių priežasčių. Nors skaičiuojama, kad pasaulyje apyvarpės apipjaustymo procedūra atliekama maždaug kas trečiam vyrui, Europoje su ja susiduria mažiau nei 20 proc. vyrų.

Bendroje pasaulio statistikoje didesnį cirkumcizijos dažnumą bene labiausiai nulemia religiniai veiksniai – apyvarpės apipjaustymas laikomas tradicija judaizmo bei musulmonų tikėjimą išpažįstančiuose kraštuose, kuriuose jis simbolizuoja berniuko tapimą vyru. Taip pat ši operacija paplitusi pietų šalyse, ypač Afrikos žemyne, kur dėl smėlio ir karščio apyvarpės uždegimai pasitaiko dažniau, o tikima, kad procedūra padeda palaikyti geresnę higieną ir išvengti infekcijų.

Tuo metu Lietuvoje operacija dažniausiai atliekama dėl medicininių priežasčių. Medicinos centro „Northway“ gydytojas urologas Marius Jasėnas išskiria pagrindines priežastis, dėl kurių dažniausiai ši operacija yra atliekama.

„Dažniausiai apyvarpė apipjaustoma tais atvejais, kai erekcijos metu vyrams pasireiškia dalinis apyvarpės susiaurėjimas. Tai būsena, kai ramybėje apyvarpė yra laisva ir gyventi netrukdo, tačiau erekcijos metu užspaudžiama varpos galvutė, lytiniai santykiai tampa skausmingi ir kyla rizika, kad apyvarpė gali užstrigti, neatsismaukti – tai vadinama parafimoze. Dėl to užburksta varpos galvutė sutrinka kraujo pritekėjimas į varpą – jei nieko nedaroma, toje vietoje gali žūti oda ir aplinkiniai audiniai, atsirasti infekcijos požymių. Tuomet reikalinga skubi operacija – dorsumcizija arba cirkumcizija“, – vieną iš dažniausių operacijos priežasčių įvardija M. Jasėnas.

Jis tęsia, kad be dalinio apyvarpės susiaurėjimo taip pat dažnai sutinkami beveik pilno susiaurėjimo atvejai. Tai reiškia, kad apyvarpės nepavyksta atsmaukti ir esant ramybės būsenoje. Ši problema gali būti įgimta arba įgyta dėl, pavyzdžiui, besikartojančių apyvarpės uždegimų (balanopostitų), sąlygotų įvairių infekcijų, higienos trūkumo.

Bet kuriuo atveju, gydytojas urologas pabrėžia, kad įprastai operacija nėra būtina, jei dėl jos nepasireiškia dažni balanopostitai, skausmingi lytiniai santykiai.

„Kalbant apie vaikus, jiems būna fiziologiniai apyvarpės susiaurėjimai, kurių dažnai net neprireikia gydyti operaciniu būdu – pakanka elementarios higienos ir kartais steroidinių tepalų (efektyvu iki 90 proc. atvejų). Anksčiau buvo mada gydyti kuo anksčiau, tačiau šiandien sutinkama, kad iki 3–5 metų esantis susiaurėjimas, jei nepasireiškia jokie uždegimai, yra normalu, o realiai iki paauglystės ar pirmų lytinių santykių nerekomenduojama nieko daryti. Jei problema išlieka vyresniame amžiuje, operacijos rekomenduojamos. Imtis veiksmų anksčiau reikia tais atvejais, jei kartojasi balanopostitai, yra sąaugiminis apyvarpės uždegimas, bet ne anksčiau 2-jų gyvenimo metų“, – teigia M. Jasėnas.

Infekcijų rizika išlieka panaši: viskas priklauso nuo higienos

Ilgą laiką buvo tikima ir iki šiol dar galima sutikti tikinčių, kad cirkumcizija lemia fiziologiškai geresnę higieną ir žymiai mažina infekcijų riziką, tačiau M. Jasėnas tai vadina iš dalies mitu.

Jis pateikia pavyzdį, kad dar prieš 20–30 metų, kuomet šis mitas buvo itin gajus, JAV buvo atliekama iki 80 proc. cirkumcizijų vaikams, tačiau šiuo metu jų dalis mažėja, prie ko prisideda ir tai, jog operacija nėra kompensuojama valstybės.

„Įrodyta, kad, laikantis normalios higienos, didesnės ligų ar infekcijų rizikos nėra. Įrodyta, kad „apipjaustyti“ vyrai serga rečiau ŽIV, tačiau kitomis lytiškai plintančiomis ligomis statistiškai taip pat kaip ir „neapipjaustyti“. Kitas dalykas – mažesnė varpos vėžio tikimybė. Taip, ji yra mažesnė, bet tai galioja tik tada, kai operacija atliekama vaikystėje, o, ją atlikus vyresniame amžiuje, rizika yra panaši. Tačiau, vėlgi, tai daugiau susiję su higiena: jei higienos laikomasi tik kartą į savaitę, o ne kasdien, rizika žymiai išauga“, – pabrėžia gydytojas urologas.

Akivaizdu, kad operacija nepakeičia būtinosios higienos, tačiau ji itin svarbi kalbant apie nepatogumus, kylančius dėl apyvarpės susiaurėjimo.

Dėl šių priežasčių kai kuriems vyrams nepavyksta normaliai nusišlapinti, lytiniai santykiai tampa skausmingi. Esant šioms problemoms, gydytojas urologas teigia, kad operacija yra reikalinga, o kartais net būtina.

„Dalinis ar pilnas apyvarpės susiaurėjimas gali sąlygoti šlapimo susilaikymą – tokiais atvejais atsiranda būtinybė operacijai, nes dėl normaliai nenubėgančio šlapimo gali susilaikyti šlapimas, vystytis inkstų nepakankamumo požymiai“, – perspėja M. Jasėnas.

Operacija pakeičia lytinį gyvenimą, tačiau vyrų patirtys – skirtingos

Esant poreikiui, operacija ne tik išsprendžia dėl apyvarpės susiaurėjimo kilusias problemas, bet ir turi įtakos lytiniam gyvenimui. Tad kaip jis pasikeičia? Gydytojas įžvelgia, kad galimi ne tik teigiami, bet ir neigiami pokyčiai, priklausomai nuo kiekvieno individualaus atvejo.

„Manoma, kad įprastai apie 20 proc. vyrų susiduria su priešlaikine ejakuliacija – tai vadinamas trumpas lytinis aktas. Po apipjaustymo, varpos galvutės jautrumas sumažėja, tad dažnam vyrui pailgėja lytinis aktas. Priešingu atveju, jei vyras turi problemų su prailgėjusia erekcija, operacija tai paveiks dar labiau neigiamai“, – sako M. Jasėnas.

Pastebėjus besikartojančius įtrūkimus, siaurėjančią apyvarpę, gydytojas urologas ragina vyrus nedelsti ir pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ar urologu – tai gali būti ir pirmas cukrinio diabeto (CD) požymis - atlikus gliukozės tyrimą neretai pacientai sulaukia savalaikio CD gydymo. Anot jo, tai dar nereiškia, kad bus atliekama operacija – kartais pakanka priešuždegiminių tepalų, lubrikantų naudojimo lytinių santykių metu, leidžiančių išvengti operacijos ateityje.

Net jei lauktų operacija, ji, anot gydytojo urologo, nėra sudėtinga, trunka 15-30 min. Po jos pacientas išleidžiamas namo dar tą pačią dieną.

„Operacijos metu naudojami siūlai, kurie vėliau ištirpsta per 2-3 savaites, jų šalinti nereikia, tačiau dar keletą dienų reikalingi perrišimai. Dušu galima naudotis jau antrą, trečią parą po operacijos, o sugrįžti į normalų lytinį gyvenimą – po 3-4 savaičių. Nors skausmas jaučiamas apie savaitę laiko, kiek labiau vyrus paveikia dar apie mėnesį jaučiamas padidintas varpos jautrumas. Didesnio diskomforto vyrai nejaučia“, – teigė M. Jasėnas.