Vyrų nevaisingumas Lietuvoje jau tapo didžiule problema: vis dažniau lieka tik vienintelė išeitis

Kurti šeimą planuojančioms poroms vis dažniau koją pakiša nevaisingumo problema, būdinga tiek moterims, tiek vyrams. Tiesa, pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie augantį vyrų nevaisingumą, kuris bene ryškiausiai pastebimas Rytų Europoje – skaičiuojama, kad net apie 8–12 proc. čia gyvenančių vyrų yra nevaisingi. Apie tai, kas lemia nevaisingumo problemos augimą ir kaip ją reikėtų spręsti, kalbame su gydytojais.

Vyresniems nei 35 metų vyrams iškyla daugiau problemų

Tai, jog šeimos pagausėjimo siekianti pora susiduria su nevaisingumo problema, rodo negebėjimas pastoti per vienerių metų laikotarpį.

Kaip išskiria „Northway“ medicinos centro gydytojas urologas Marius Jasėnas, iki 30 proc. atvejų, kuomet poroms nepavyksta susilaukti vaikų, nulemia vyrų nevaisingumas, 30 proc. – moterų nevaisingumas. Likusieji atvejai nulemti abiejų partnerių nevaisingumo ir nežinomų priežasčių.

Anot jo, šiandien 25 metų porai pastoti vidutiniškai užtrunka 5 mėnesius, tačiau jei vyras vyresnis nei 40 metų, tai užtrunka apie 2 metus.

„Per 50 metų Europoje spermos kokybės rodiklis sumažėjo du kartus. Viena iš problemų yra porų amžius – vis vyresniame amžiuje poros susilaukia vaikų. Nuo 35 metų spermos kiekis ir judrių spermatozoidų kiekis pradeda mažėti, nuo 40 metų kinta tipinė spermatozoidų morfologija, nuo 55 metų daugėja DNR struktūrinių pokyčių ir anomalinių spermatozoidų, o nuo 60 metų spermatozoidų gamyba sumažėja beveik per pusę“, – teigia M. Jasėnas.

Neretai vienintelis gydymas – dirbtinis apvaisinimas

Tad kas šiandien lemia vyro nevaisingumą? Kaip aiškina gydytojas urologas, įtakos tam gali turėti tokie veiksniai, kaip persirgtos vaikiškos ligos, nenusileidusios sėklidės, sėklidžių ar sėklatakių traumos, besaikis alkoholio vartojimas ir rūkymas, vaistų–anabolinių steroidų vartojimas, būklė po onkologinės ligos, kuomet buvo taikyta chemoterapija, spindulinis gydymas.

Taip pat vyro nevaisingumui įtakos gali turėti nuolatinis saunų ar pirčių lankymas bei persirgtos tokios lytinių takų infekcijos (chlamidija, gonorėja, mikoplazma).

Vyro nevaisingumas įprastai pradedamas tirti nuo spermogramos tyrimo, trunkančio apie 1–2 valandas ir leidžiančio išsiaiškinti ne mažiau kaip 30 proc. nevaisingumo priežasčių. Atsižvelgiant į tyrimų rezultatus, parenkamas tolesnis gydymas. Nors greičiau susilaukti vaikų gali padėti sveiko gyvenimo būdo rekomendacijų laikymasis, M. Jasėnas pastebi, kad maždaug trečdalis nevaisingų porų, net ir taikant šiuolaikines dirbtinio apvaisinimo metodikas, vaikų nesusilaukia.

„Geriausia vyrų nevaisingumo prevencija yra žalingų veiksnių vengimas ir aktyvus gyvenimo būdas. Hormoniniais preparatais vyrai gydomi retai, nes spermogenezės stimuliavimas turi nemažai šalutinių poveikių. Dažniau vyrai gydomi antioksidatoriais – specialiais papildais su įvairiais mikrolelementais, kurie atstato spermatozoidų gamybą. Chirurgiškai atstatyti spermatozoidų kanalėlių praeinamumą yra sudėtinga, todėl dažniausiai vyrams atliekama varikocelektomija – išsiplėtusių kapšelio venų perrišimo operacija. Tačiau neretai vienintelis gydymas – tik dirbtinis apvaisinimas“, – sako M. Jasėnas.

Rytų Europoje apie 8–12 proc. vyrų yra nevaisingi

Pirmieji moksliniai duomenys apie galimą vyrų vaisingumo blogėjimą pasirodė 1993 metais, kai jauna danų mokslininkė Elizabeth Carlsen išanalizavo visas per 50 metų atliktas studijas apie spermos kokybę populiacijoje. Vaisingumo blogėjimo priežastis tyrę mokslininkai iškėlė hipotezę, jog šią tendenciją nulėmė buitinių cheminių medžiagų, veikiančių panašiai, kaip hormonai, daugėjimas aplinkoje.

„Northway“ medicinos centro gydytoja endokrinologė, andrologė prof. Birutė Žilaitienė įvardija, kad šiandien pasaulyje yra bent 30 milijonų nevaisingų vyrų, o didžiausias jų skaičius nustatomas Rytų Europoje ir Afrikoje. Skaičiuojama, kad Centrinėje ir Rytų Europoje apie 8–12 proc. vyrų yra nevaisingi, kol Australijoje tokių vyrų dalis sudaro 8–9 proc., o šiaurės Amerikoje – 4,5–6 proc.

Vis dėlto, šie skaičiai realybėje gali būti ir didesni. Anot B. Žilaitienės, turimi vyrų nevaisingumo epidemiologiniai duomenys yra labai netikslūs. Įprastai jie rengiami vykdant apklausas, kuriose dažniau sutinka dalyvauti moterys ar poros, tad didelė dalis vyrų nevaisingumo atvejų nėra suskaičiuojama. Be to, pasaulyje dar daug šalių, kuriose dėl nevaisingumo kaltinamos moterys, o vyrų nevaisingumas yra mažai tiriamas.

„Epidemiologinės studijos rodo, jog vyro vaisingumas mažėja po 40-ties metų. Tačiau jei moters amžius yra labai svarbus dirbtinio apvaisinimo procedūrų sėkmei, nuo vyro amžiaus dirbtinio apvaisinimo sėkmė nepriklauso. Vyro amžius didina genetiškai perduodamų ligų riziką. Pavyzdžiui, mokslininkai yra ištyrę, jog vyresnių vyrų vaikai dažniau serga autizmu ir šizofrenija“, – teigia gydytoja andrologė.

Svarbiausia – išsiaiškinti nevaisingumo priežastis

Kaip pastebi B. Žilaitienė, nevaisingumas ilgus metus buvo laikomas moters problema, todėl ir moters nevaisingumo tyrimai pradėti daug anksčiau. Moterys daug aktyviau ieškojo nevaisingumo priežasčių ir gydymo būdų, o specialistų, tiriančių moteris, yra žymiai daugiau, nei besirūpinančių vyrų sveikata.

Tačiau vyro nevaisingumo problemai spręsti taip pat yra sprendimų. Pirmiausia pradedama nuo gyvenimo būdo veiksnių, turinčių įtakos nevaisingumui, sprendimo. Pasak gydytojos andrologės, šiuo metu absoliutaus, nepagydomo vyrų nevaisingumo atvejų liko nedaug – netgi nesant spermoje spermatozoidų, galima gauti spermatozoidų iš sėklidės TESA metodu ir panaudoti juos dirbtiniam apvaisinimui.

„Pirmiausia bandome išsiaiškinti ir, jei įmanoma, koreguoti gyvenimo būdo veiksnius, turinčius įtakos nevaisingumui. Taip pat reikia diagnozuoti gydomas priežastis – infekcijas, varikocelę, hormoninius nukrypimus. Esant neaiškios kilmės spermatogenezės pakitimams, sprendžiama pagal nevaisingumo trukmę, pakitimų laipsnį, sutuoktinių amžių ir kitus veiksnius. Esant nedideliems nukrypimams, kartais pora paliekama stebėjimui tam tikram laikotarpiui, kitais atvejais – taikomi pagalbinio apvaisinimo metodai“, – aiškina B. Žilaitienė.