„Vaikai judrūs, nuo visų nelaimių neapsaugosim. Aš pats vaikystėje traumų neišvengiau, pora buvo net labai rimtų. Ir iš medžio teko iškristi, ir važiuojant su dviračiu susižeisti. Kai pagalvoji, kiek pavojų kasdien tykodavo, juk augdami nepriklausomybę tik ką atgavusioje šalyje ir po statybas lakstydavom, ko tik nedarydavom. Tuo metu tai buvo norma, niekas apie apsaugas net negalvojo, šalmas buvo prabangos prekė, – prisiminęs savo vaikystę šypsosi B. Jonuška. – Tačiau manau, kad buvo kiti laikai ir su šiandiena lyginti negalime. Dabar jau galim užtikrinti, kad kai kurių dalykų nebebūtų. Aš pats tikrai būčiau norėjęs išvengti tų skaudžių pasekmių – patikėkit, menkas malonumas gulėti lovoje su skaudančia koja ar abiem lūžusiais riešais.“
Interviu gydytojas apžvelgė didžiausius šiltojo sezono pavojus ir pasidalijo asmeniniu pavyzdžiu, kaip nuo jų apsaugoti savo vaikus.
– Atšilo oras, ir visi suskumba sėsti ant dviračių, traukia riedučius, paspirtukus ir lekia į lauką. Ar gydytojams darbo dėl to padaugėja?
– Taip, žinoma. Ypač vaikų chirurgai jau žino, kad sulauksime sezoninių traumų. Atšilus orams, kai vėl pradedama važinėti paspirtukais, kai kiemuose ima dygti batutai, traumų tikrai padaugėja. Vaikų traumatologai skaičiuoja, kad iki balandžio dar ramu, o sulig vaikų atostogom reikalai prasideda. Jei žiemą daugiau pacientų turi vaikų ligų gydytojai, tai pavasarį estafetę perimame mes. Tai natūralu, juk visi pradeda aktyviai leisti laiką, ir dėl to neretai susižalojama.
– Ar su metais pastebite kokių nors pokyčių? Gal vienų traumų mažėja, o kitų daugėja?
– Sunku pasakyti, nes Lietuvoje tikslios statistikos neturime, bet kalbant globaliu mastu prieš 2–3 metus statistikoje liūdniausiai pagarsėjo elektriniai paspirtukai, kurie staiga išpopuliarėjo. Galima tik pasidžiaugti, kad matome vis daugiau žmonių jais važinėjančių su šalmais. Taigi nors turime ir sunkių traumų ir net mirčių, aš tikiu, kad sąmoningumas vis didėja.
– Ar galėtumėte išskirti pavojingiausias priemones, kurios kasmet pridaro daugiausia rūpesčių?
– Jau keletą metų nesikeičia TOP3 – tai batutai, paspirtukai ir dviračiai. Trys pagrindiniai šiltojo sezono kaltininkai, dėl kurių įvyksta skaudžiausios nelaimės. Savo ruožtu dar pridėčiau keturračius. Po nesaugaus pasivažinėjimo jais sulaukiame ne tik susitraumavusių paauglių, o ir mažesnių vaikų. Kasmet rimtesnių traumų patiriama ir dėl žoliapjovių.
– Jei dviračiai visada bus mėgstami ir mažų, ir didelių, o važiuojantys paspirtuku perspėjami nepamiršti šalmo, tai batutus gydytojai, atrodo, demonizuoja. Jūs pats esate įspėjęs – nenorite, kad vaikas susižeistų – nepirkite batutų. Kodėl jie taip išskiriami?
– Pirmiausia todėl, kad ant batutų dažniausiai nukenčia mažiausi pacientai. Kai kalbame apie dviračius ir paspirtukus, tai jais važinėjasi didesni vaikai, kurie save gali apsaugoti. Jei traumas važiuojant jais dažniausiai sąlygoja tam tikros išorinės aplinkybės, tai, kad nenaudojamos apsaugos priemonės, tai dėl batutų situacija kiek kitokia, už ant jų šokinėjančius mažuosius atsakingi tik mes, suaugę. O jų pristatyta visur – įvairiose šventėse ir savuose kiemuose, daug pagundų.
Didelė tikimybė susižaloti, kai ant batuto šokinėjama keliese, ypač nukenčia mažesni vaikai, kurių kaulai dar trapūs. Paskaičiuota, kad jei ant batuto šokinėja ne vienas vaikas, tai rizika susižaloti išauga iki 17 kartų. Jei šokinėja daugiau nei du vaikai, o dar jei prisideda suaugęs ir svoris pasiskirsto netolygiai, tai tik ir lauk nelaimės. O pasekmės tikrai liūdnos – vaikams prireikia ir sudėtingų operacijų, ir ilgos reabilitacijos. Be to, dėl batutų atsiranda bėdų ir su stuburu, šokinėjimas ant jų gali pakenkti sąnariams. Taigi kiekvienam rekomenduoju pagalvoti, ar to tikrai reikia.
– Vis tik yra sakančių, kad nereikia vaikų auginti „suvyniojus į burbulinę plėvelę“, juk pačių vaikystė buvo nevaržoma – ir be šalmų dviračiais važinėdavom, ir į medžius laipiodavom. Ką atsakytumėt?
– Vaiko į burbulą tikrai nepatalpinsim, o vaikystėje visi buvom judrūs. Nė vienas neužaugom be guzo, be kokios nors traumos ar žaizdos. Tai visiškai natūralu. Be to, nežinosi, kur tyko pavojai. Vaikai visais laikais liks vaikai. Ar iš medžio iškris, ar nuo žirgo, dviračio. Štai neseniai turėjom mažą pacientą, kuris susapnavęs košmarą naktį atbėgo į tėvų miegamąjį ir pataikė į durų staktą – tėvai atskubėjo, nes per visą kaktą buvo didžiausia žaizda.
Taigi traumų gali nutikti ir „lygioj vietoj“. Vis tik mūsų, kaip tėvų, tikslas yra padaryti saugią aplinką vaikams, kad jie nepatirtų rimtų traumų. Nesakau, kad reikia apdėlioti minkštomis pagalvėmis visą kiemą, bet kiek nuo mūsų priklauso, galime maksimaliai pasirūpinti apsauga, kad vaikai išvengtų rimtų traumų – lūžių, galvos smegenų sukrėtimų, didelių žaizdų, galų gale – mirties. To išvengti galima paprastais žingsniais – uždėti vaikui šalmą, įkišti specialius kištukus į elektros lizdus ar uždėti vos kelis eurus kainuojančias apsaugas, kad vaikas neiškristų iš penkto aukšto. Galime sakyti, kad štai mes vis tiek užaugome ir be jokių apsaugų, bet ar tai buvo gerai – tai jau klausimas. Gal apie nelaimes ir negirdėdavome, bet darbo traumatologams tikrai tais laikais netrūko.
– Esate dviejų mažamečių vaikų tėtis, kuris puikiai žino, kur gali tykoti pavojai. Galbūt norėdamas juos apsaugoti daug ką draudžiate, pavyzdžiui, su kitais vaikais pašokinėti ant spalvingų pripučiamų batutų?
– O taip, pamatę šiuos batutus jie prašosi ant jų, bet žinau, kad kai ten prilipę daugybė vaikų, greičiausiai traumos ir nutinka. Tokiais atvejais mes pasiūlome alternatyvą – kažką kito, kad būtų taip pat patrauklu. Ar tai būtų ledų porcija, cukraus vata ar kita pramoga. Džiaugiuosi, kad kol kas pavyksta su tuo apsieiti ir taip apsaugoti nuo galimų pavojų. Kai supranti, kaip po to gali būti sudėtinga gyti, tu gerai pagalvoji, ar tos penkios minutės pavojingo šėliojimo to vertos.
Žinoma, ir mano vaikai yra turėję įvairių traumų, nubrozdinimų, žaizdų, sutrenkimų – manau, tai normalu. Tik tiek, kad ligoninės dar neprireikė nė vienam, tai manau, kad naudojamos apsaugos priemonės yra veiksmingos.
Mano požiūris gana sveikas. Esu už tai, kad pirmiausia reikia skatinti vaikų sąmoningumą. Nuo pat mažumės pratinome savo vaikus prie apsaugos priemonių, tad jiems važiuojant paspirtuku ar dviračiu savaime aišku, kad reikia segėti šalmus. Šešerių dukra jau pradeda važinėti su riedučiais – irgi žino, kad reikalingos visos apsaugos. Abu supranta, kad ant batuto galima šokinėti tik po vieną. Taip pat svarbu rodyti tinkamą pavyzdį, tad natūralu, kad ir mes važiuodami su dviračiais užsidedame šalmus, o vaikai seka iš paskos.
– Kas dar, be minėtų batutų, jus šiurpina kaip tiesus kelias į nelaimes?
– Aš visada mintyse nusikeikiu pamatęs ant paspirtuko važiuojantį daugiau negu vieną vaiką ar suaugusį. Šiurpą tikrai kelia tie, kurie elektriniais paspirtukais važiuoja be šalmo ir dar dideliu greičiu – ar tai būtų gatvė, ar šaligatvis. Su kolegomis vis pastebime, kad dažnai vaikams duodami ne pagal jų amžių tinkantys žaislai, tad sulaukiame pacientų, kurie praryja įvairių detalių, magnetukų, neseniai vienam vaikui iš nosies traukiau lego žmogeliuko galvą. Na, ir, žinoma, visi karšti gėrimai prie vaikų. Matome daug nudegimų, nes vaikai prisitraukia puodelius su karšta arbata ar kava ir nusipliko. Norėtųsi, kad to nebūtų. Vaikų dėl šių nelaimių negali kaltinti, čia jau tėvų atsakomybė.