Taigi, kur dingsta laikas? Kaip teigia G. Petronienė, dabar laiko suvokimas iš tiesų yra pasikeitęs nuo, pavyzdžiui, sovietinių laikų.
„Tada žmonės nepirkdavo laiko. Dabar auklė vaikus prižiūri, namų šeimininkė namus patvarko, prietaisai tam tikrus dalykus už mus padaro“, – sako specialistė.
Be to, anot G. Petronienės, dabar turime labai daug pagundų, ką veikti, ir kartais mums sunkiai sekasi susidėlioti prioritetus.
„Noriu ten nuskristi, kokiame nors žaidime dalyvauti, dar prie visko naują kūrybinį projektėlį pridėsiu, šio to išmoksiu. Nėra prioritetų, nėra taip, kad aš, sveikas suaugęs žmogus, darau keletą pačių svarbiausių dalykų, o kitos idėjos palauks.
Čia galima palyginti žmogų iš provincijos, gyvenantį kur nors kaime, gamtoje, su tuo, kuris gyvena didmiestyje. Žmogus, gyvenantis ramesnėje vietoje, turi mažiau pagundų, jam nepavyks nulėkti į visus renginius, nes jų ten tiesiog nėra, nepavyks visų draugų aplankyti, nes jų ten mažiau. Ir dažnai tie žmonės sako, kad jaučiasi laimingi. Kaip jie sugeba kokiame Alytuje ar Mažeikiuose jausti laimės jausmą, kai minėtų dalykų ten dvigubai mažiau? Pasirodo, mums tiek daug visko nereikia“, – paaiškina psichoterapeutė.
Kaip įkrentame į laiko skylę?
Žurnalistė Gintarė Bakūnaitė neslepia, kad pati taip pat yra pajutusi, ką reiškia įsisukti į darbus ir projektus taip, kad „pražiūrėjo“ ne vieną rudenį.
„Apsižiūri, jau visi lapai būna nukritę, toks jausmas, tarsi būtum apvogtas“, – atvirauja laidos „Normalūs neurotikai“ vedėja.
Toks praradimo jausmas neretai įvardijamas „laiko skyle“. Psichologė sako, kad kai labai stipriai įsitraukiama į kokią nors veiklą, lieka mažai laiko sąmoningai suvokti, kas yra aplinkui, mažai laiko skiriama suvokti save.
„Visas dėmesys nukreiptas į vieną dalyką – darai, darai, darai ir op, dingo kokios penkios valandos, o žmogus to nė nepastebėjo. Ypač to nepastebi paaugliai, prie kompiuterinių žaidimų praleidžiantys visą naktį. Taip pat gali atsitikti įdomią darbinę užduotį darančiam žmogui, – sako pašnekovė.
Vis dėlto, priduria G. Petronienė, dingęs laikas nebūtinai reiškia, kad įkritome į „laiko skylę“.
„Sakote, nepastebėjote, kaip praėjo ruduo, – tai gali būti susiję ir su rutina. Taip atsitinka labai užsiėmusiems žmonėms, kurių darbas kasdien santykinai panašus, panašios kasdienės užduotys, be to, yra daug pareigų, vaikų, gal dar kokių rūpesčių. Jie bėgte bėgo, bet jų dienos buvo panašios viena į kitą, ir pažiūrėjus atgal – ten nieko nėra, nes nebuvo įspūdžių.“
G. Petronienė sako, kad įsitraukimas į monotoniją prilygsta voverės ratui – pragyventas laikas nė nejuntamas, nes atmintyje lieka tik tos akimirkos, kurios teikia stiprias emocijas.
Laiką prailgina tikrosios emocijos
Paklausta, ar nėra taip, kad dabar emocijų gauname labai daug, todėl patirti jas itin stiprias tampa vis sunkiau, G. Petronienė akcentuoja, jog svarbu mokėti atskirti dopamininius įspūdžius nuo tikrųjų emocijų.
„Gilesnės emocijos yra, kai susiliečiame su tikraisiais savo jausmais. Pavyzdžiui, savo tikruoju ilgesiu ar liūdesiu, tikruoju meilės jausmu. Jei labai pyksti ar bijai, tie momentai atrodo labai ilgi. Pvz., ta diena, kai tau pasakė diagnozę, oho, kiek ji atmintyje užima vietos, baisiai ilga diena, jau geriau būtų ją patrumpinti. Taigi tos tikrosios emocijos visada labai prailgina gyvenimą. Ir subjektyviai dabar einantį, ir atgal atsisukus laikas atrodo ilgesnis“, – emocijų poveikį pavyzdžiais iliustruoja G. Petronienė.
Neretai girdima frazė „nepastebėjau, kaip praėjo gyvenimas“, anot psichologės psichoterapeutės, sukelia minčių, kad žmogaus dienos buvo panašios viena į kitą ir jis neturėjo ryškių emocijų. Kaip sako pašnekovė, visai gali būti, kad taip sakančio žmogaus gyvenimas nebuvo blogas ar nenusisekęs, bet jame tiesiog nebuvo labai emocingų išgyvenimų.
„Pavyzdžiui, mano ribiniai klientai, jie – lyg vaikščiojanti drama, jų gyvenimas lyg linksmieji kalneliai: šiandien sugalvojau, kad vyras man neištikimas, rytoj patikėjau, kad visgi jis man ištikimas. Viską susikūriau savo galvoje, gyvenime gal ir nieko nevyksta, bet emocijų ten labai daug. Tokie žmonės niekada nepasakytų, kad gyvenimas neaiškiai dingo“, – juokiasi G. Petronienė.
Nuo 36 metų reikėtų uždrausti sau tinginiauti
Dar viena priežastis, kodėl gali apnikti jausmas, kad gyvenimas lekia pro šalį, anot specialistės, yra negebėjimas savo patirtyse susidėti žymeklius, tam tikrus atskaitos taškus. Kaip tai padaryti?
„Praktiškai reikėtų sau uždrausti tinginiauti, – drąsiai sako G. Petronienė ir paaiškina. – Iki kokių 36 metų, gal kiek ilgiau, žmogus dar kuria karjerą, gimdo vaikus, nebūna laiko tinginiauti. Yra labai daug emocijų – aštru, baisu, pasiseks, nepasiseks. Bet paskui viskas stoja į savo vietas – sklandžiai veikianti diena. Sakoma, jei kasdien tavo pusryčiai tokie patys, vaikštai ta pačia gatve ir įsėdi į tą pačią mašiną, dingsta gyvenimas. Vadinasi, kažką reikia daryti kitaip. Arba susilieti su savo esme, arba imti save už pakarpos, išvažiuoti į kelionę, mokytis naujų dalykų, versti save bendrauti su naujais žmonėmis.“
Anot pašnekovės, greitai ar lėtai bėga laikas, priklauso tik nuo mūsų pačių požiūrio. Netgi stovėjimas eilėje turi kelis skirtingus scenarijus.
„Tai labai subjektyvu: tas pats laikas vienam gali prabėgti labai greitai, kitam – labai lėtai ir bjauriai, o trečiam – labai lėtai ir gerai. Labai greitai – užtenka pasiimti mobilųjį telefoną, pradėti atsakinėti į laiškus ir nepastebėsi, kaip atėjo eilė. Labai lėtai ir bjauriai – jei stovėsi ir keiksi eilę ar save, kodėl čia stovi. Ar jei suksi mintis ratais (vadinamasis ruminavimas, „atrajojimas“, beprasmis minčių blaškymas). Geras laiko praleidimas – jei sukoncentruosi dėmesį į kokį nors vizualų objektą ar savo kvėpavimą. Aišku, lengva pasakyti. Dar galima įsijungti muziką ar meditaciją ir paklausyti per ausines, – reiks koncentruotis į vieną dalyką, į kitą, ir tai bus labai geras lėtas laikas. Gali būti, kad net patirsi kokį nors ryškų jausmą“, – pasakoja G. Petronienė.
Kai nori laiką paskirti meilei sau, o labai bloga
Visgi, turėti prasmingą lėtą laiką, pripažįsta psichoterapeutė, ne visiems lengva užduotis. Kartais, sako ji, su savimi pasilikę žmonės susiduria su gana bjauriu tuštumos ir prislėgtumo jausmu.
„Atėjo šeštadienis, nusprendžiau jį paskirti meilei sau, atsibudau iš ryto ir galvoju: „O, Viešpatie, kaip man bloga. Turėčiau džiaugtis, bet kažkodėl man bloga.“ Kodėl bloga? Nes ten savyje seniai nebuvai.
Dažnai prieš miegą žmogui, kuris labai daug darė, mintys sukasi ratu. Ką daryti? Geriausia – sukoncentruoti dėmesį. Pirmiausia, į paprastą dalyką, ne į savo vidinį pasaulį. Galima pabandyti ramiai paskaityti 3–4 knygos puslapius. Iš pradžių žiūrėsi į knygą, matysi špygą, paskui jau perskaitysi kelis sakinius, jau suprasi ir gal suprasi didesnę dalį, – taip, žiūrėk, dėmesys jau ir susikoncentravo“, – kaip išbristi iš uždaro įkyrių minčių rato, pataria psichologė.
Keičiantis gyvenimo tempui, kinta ir laiko suvokimas. Anot pašnekovės, visa žmonija dabar per laiko vienetą atlieka daugiau darbų, veiklos nei anksčiau. Be to, gauname gerokai daugiau informacijos. G. Petronienė primena apie savo matytą karikatūrą – mokslininkai ateina pas urvinį žmogų, jam įteikia nešiojamąjį kompiuterį ir sako: po kelių savaičių grįšime su antidepresantais.
„Mes tikrai esame atakuojami visko ir daug, bet, ko gero, didžiausia bėda ta, kad daugelio žmonių laikas sugrafikuotas, tarsi sukapotas į mažus gabaliukus. Daug daugiau laiko turi žmogus, kuris per dieną daro vieną didelį darbą. Pavyzdžiui, visą dieną sėdi bibliotekoje ir skaito vieną knygą, ją susikonspektuoja. Tada labai ištįsta laikas. O jei per tą pačią dieną nubėga tai ten, tai ten, kam nors paskambina, išsiunčia penkis laiškus, dar ką nors padaro, – atrodo, kad dingo laikas“, – pasakoja G. Petronienė.
Kada „nieko nespėju“ yra faktas, o kada – jausmas?
Ar gali būti, kad laiko iš tiesų kartais turime užtektinai, tačiau patys save skubiname, spaudžiame padaryti daugiau, greičiau? Kaip sako G. Petronienė, vidinio skubėjimo priežastis dažnai būna mūsų vidinis kritikas. Jis greitai pradeda priekaištauti – „kodėl sėdi, kodėl nieko neveiki, ar jau gyveni tokį gyvenimą, kokio norėjai, tai gal susikurk geresnį laisvalaikį?“
„Vidinis kritikas sako: „Ar tu jau laimingas? Na, greičiau būk laimingas!“ Gali būti, kad žmogus neatpažįsta to balso savo galvoje, bet tai sukuria tam tikrą nuotaiką. Aišku, mes negirdime taip garsiai, kaip aš įgarsinau. Kita vertus, gali būti, kad žmogus yra „pasvilęs“, – mes daugelis esame netoli emocinio perdegimo ribos“, – iš kur atsiranda vidinis skubėjimas, aiškina pašnekovė.
Nors žmonės dažnai garsiai pasako, kad nieko nespėja, G. Petronienė sutinka, kad kartais tai tikrai gali būti faktas, bet kartais tai yra tik jausmas.
„Tai faktas, jei žmonės daro didelę karjerą ir augina mažus vaikus. Bet jei mažų vaikų neaugina ir nėra karjeros darymo įkarštyje, dažniausiai tai – jausmas. Įdomu, kad jums tai gali pasakyti pensininkas. Tai reiškia, kad žmogus tapo neplaningas, pasileidęs kaip bala, jo dėmesys nekoncentruotas. Aš žinau tokių žmonių, kurie per dieną du kartus eina į parduotuvę. Aišku, kad jie nieko nespėja.
Dar gali būti, kad žmogus per minkštas atremti šimtą reikalautojų. Jis nuolaidus, tai jį atakuoja, iš visų pusių strėlės lekia, visi jam darbų sugalvoja, visi kažko nori. Net jei ir esame stipresni žmonės, mus atakuoja informacinė erdvė. Gali pasireikšti bejėgiškumas susitvarkyti su tuo, ką gyvenimas mums sugalvojo“, – vardija psichologė.
Siūlo pirmiau planuoti laisvalaikį, o tik po to – darbus
Paprašyta pasidalinti savo receptu, kaip daug nuveikti ir dar viską spėti, psichoterapeutė siūlo pirmiau planuoti laisvalaikį, tik paskui – darbą.
„Kad tikrai žinotum – tą dieną einu į koncertą, tą dieną einu į svečius, tą dieną masažas užsakytas. Viskas jau sugalvota, tai įvyks ir tu tikrai turėsi daug ilgo laiko su skoniu.
Antras mano receptas būtų toks – nedaryk perfekcionistiškai nieko, ko nenusprendei. Kartais perfekcionizmas būtinas, bet daugeliu atvejų jo visai nereikia. Jei rašydamas laišką padarysi gramatinę klaidelę, niekas gyvenime nepasikeis.
Ir trečia – labai aiškūs gražūs grafikėliai, kuriuos realistiškai planuoji. Jeigu jau tris kartus darei tą patį darbą ir jis užėmė pusantros valandos, bet planuodamas jam vėl skiri valandą, tai kodėl stebiesi, kad nespėji? Aišku, kad nespėsi. Reikia realistiškai suplanuoti dalykus ir juos surašyti. Ir dar turėti specialų gabaliuką, kur būtų galima sudėti viską, kas „iškrito“ iš kitų, kur ko neįtraukei, kas nepasisekė“, – pataria pašnekovė.