Po mumis gyvena fizikos profesorius. Maždaug toje vietoje, kur guli mūsų itin patogi svetainės sofa, stovi milžiniška jo knygų lentyna su pagal abėcėlę išrikiuotomis susiraukšlėjusiomis enciklopedijomis – jų viršeliai nublukę, kampai apibrizgę, lapai pageltę, susiraitę ir nučiupinėti paseilėtais pirštais, o mintys iš jų dvelkia pelėsiais ir kerpėmis. Virtuvėje spręsdamas kryžiažodžius kaimynas kartais trumpam dingsta ir paskui parbėga nuo knygų lentynos gudriai šypsodamasis, o susiginčijęs su žmona pagriebia iš lentynos vieną storesnių enciklopedijų, atsiverčia ją ir, pergalingai mosikuodamas rankomis, cituoja. Tuomet žmona prapliumpa juoktis – profesoriaus įpročio neužmušė net išmanusis telefonas. Jų vaikai išvažiavę į Australiją, tad aš, mano vyras ir mūsų keturmetis sūnus, ypač jis, – primygtinai laukiami svečiai. Kartą yra net sakę, kad savo butą paliks mums ir galėsime išsigręžti skylę grindyse.
Skruzdėlės (Formicidae) gyvena šeimomis lizduose – skruzdėlynuose. Šeimą sudaro sparnuoti patinai bei patelės ir besparnės darbininkės. Patinai gyvena daug trumpiau nei patelės.
Susiformavusios skruzdėlės iškart palieka skruzdėlyną. Apvaisintos patelės nusigraužia sparnus. Skruzdėlėms būdingas ir laikinas arba pastovus parazitizmas (kai iš kitų šeimų vagiamos skruzdėlės šeimai sudaryti arba kaip vergai). Nieko neprimena? Informacija paimta iš susiraukšlėjusios Visuotinės lietuvių enciklopedijos.
Galbūt ir nederėtų, bet eidama miesto gatve dažnai dairausi į langus. Man – tai įdomiausia pastato dalis, nes už kiekvienų užuolaidų, žaliuzių ar nuogo stiklo matyti istorijų blyksniai ir ištraukos. Jeigu pasiseka, pasirodo ir vienas kitas personažas. Miestas susideda iš langų, kaip iš ląstelių. Visi langai unikalūs ir kartu identiški (ypač, kai rodo „Euroviziją“). Jeigu fotografuočiau miestą, fotografuočiau būtent langus, iš arti. Tik greičiausiai ilgai šitai nesitęstų – skruzdės, gindamos savo privatumą, gelia ir kanda. Tuomet persiorientuočiau – fotografuočiau viešojo transporto keleivius, jų veidus – fabriko darbininkus paryčiais, apsimiegojusius moksleivius ir studentus, visa matančius senjorus, mamas su vežimėliais, benamius ir tuos, kurie važiuoja pirmą ir paskutinį kartą.
Kalbėdamasi su vabzdžių fotografo Eugenijaus dukra Kristina, prisiminiau Godfrey Reggio filmų trilogiją „Qatsi“ (iš hopių kalbos išvertus – gyvenimas). Šie filmai – tai įspūdingų vaizdų ir Philipo Glasso muzikos dialogas, kuriuo pasakojama apie mūsų Žemę – mikro ir makro pasaulius, miesto ir gamtos ekosistemas, apie tvarką ir chaosą. Žiūrėjau būdama paauglė, kai intensyviai bandžiau įminti gyvenimo prasmės mįslę. Tad pirmą kartą išvydusi paralelę tarp žmogaus venų ir gatvių, skruzdėlyno ir žmonėlyno, ląstelių ir planetų pasijutau tarsi nušvitusi. Viskas rodėsi susiję – tiesiog šventa.
Eugenijaus fotografuoti vabzdžiai man kažkuo primena žmones – turi veidus. Žiūrėdama į juos girdžiu, kaip žolė bruzda ir krebžda, net niežti, oras zvimbia ir dūzgia, girdžiu, kaip dirvožemyje rausiamos skylutės ir tarp žiedlapių siurbiamas nektaras, – tikras miesto gyvenimas! Net girdžiu, kaip Gregoro Zamzos iš Kafkos „Metamorfozės“ pilvas ragėja ir nugara apsitraukia vabalo šarvais. Juk nufotografavus mus iš aukščiau, esame, jeigu ne skruzdėlės, tada tikrų tikriausios bitės, sliekai, tarakonai ir kt.
Anot Kristinos, Eugenijus fotografuodamas vabzdžius rodo plika akimi nematomą pasaulį, turtingą jo spalvų spektrą. Suteikia progą net ir nelabai fotogeniškoms erkėms ar blusoms. Ir tai daro visą save atiduodamas, įsigilindamas, iš didžiulės aistros. Pradėjęs nuo paukščių, vėliau atradęs naktinius drugelius ir perėjęs prie vabzdžių fotografavimo, dar vėliau susidomėjęs mažesniais vabaliukais, Eugenijus nesiruošia sustoti. Tokį jo fotografijų albumą ir norėčiau pamatyti – nuo didžiausio vabzdžio iki mažiausio vabalėlio.
Nuėjusi iki savo komodos, išsiėmiau degtukų dėžutę su drugeliu. Gavau jį dovanų prieš dešimt metų, kaip akimirkos grožio simbolį. Juodasis apolonas. Parnassius mnemosyne. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje tokio nėra. Sparneliai buvo sutrupėję, nereikėjo ir pastato griūties.
Kristina pasakojo, kad Eugenijus, radęs dar nematytą vabzdį, nieko nelaukęs bėga jo fotografuoti. Naiviai tikiu, kad kiekvienas ilgimės tokios aistros mėgstamai veiklai. Tad kol sparneliai plazda...
Redagavo Aira Niauronytė