Irina atvyko į Lietuvą prieš daugiau nei tris mėnesius kartu su savo dideliu šunimi: „Kelias iki čia buvo sunkus, bet mes abu jį įveikėme. Mano mama ir brolis liko Ukrainoje kartu su platesne mūsų šeimos dalimi, iš kurių nei vienas nenori palikti savo namų. Mano šeima gyvena centrinėje šalies dalyje, kurioje dabar daugmaž ramu, bet kare niekada nežinai ne tik, kas bus rytoj, bet ir už kelių minučių. Begalė to įrodymų matome šiandien. Šią minutę jie yra saugūs, todėl šią minutę man ramu“.
Atidarė savo dailės studiją Vilniaus senamiestyje
Vilniuje gyvena moters draugė Ieva, kuri jai paskambino ir pakvietė atvykti į Vilnių, padėjo čia įsidarbinti. Irina sako, visą gyvenimą Kijeve užsiėmusi kūryba ir menu – nuo parodų organizavimo, darbo kine, bendradarbiaudama su galerijomis, dėsčiusi tapybą. Čia atvykusi džiaugėsi galėdama pratęsti savo darbus Dailės studijoje, Vilniuje.
„Dabar atidariau savo dailės studiją individualioms pamokoms pačioje Vilniaus širdyje. Pas mane ateina nuostabūs žmonės, turintys kitokios patirties tapyboje arba jos neturintys, bet kiekvienas išeina su savo tapyba. Žmonės ateina pas mane ne tik piešti, bet ir tiesiog pasikalbėti, praleisti laiką ar stebėti nuostabų vaizdą pro studijos langą į Katedros aikštę“, – pasakoja Irina.
Daugiausiai į moters pamokas atvyksta ukrainiečiai ir lietuviai. Jos tautiečiai dažniausiai tapo paveikslus ukrainietiškomis temomis, skirdami juos sau arba dovanai. Irina pastebėjo, kad lietuviai labai mėgsta piešti jūrą ir gamtą.
„Nustebau, kad čia meno studijos daugiausia dirba su akriliniais dažais, bet aš vis tiek stengiuosi visiems labiau parodyti, kaip galima dirbti su aliejiniais dažais ir kokius perėjimus su jais galima daryti. Taip pat matau, kad daugelį lietuvių stebina mano studijos formatas, kad jos skirtos tik individualioms pamokoms, nes čia populiaresnės grupinės pamokos. O aš labai norėjau tik individualių pamokų, nes kai esi vienas su žmogumi, gali daugiau parodyti, pasakyti, nukreipti, duoti asmeninio dėmesio. Tokie užsiėmimai gerokai produktyvesni“, – įsitikinusi Irina.
Šiuo metu moteris taip pat siekia Dailės magistro laipsnio Ukrainoje ir tęsia studijas Vilniaus dailės akademijoje. Gaunamos žinios jai padeda geriau išmokyti tapybos ir tobulinti savo pačios paveikslus. „Visą gyvenimą man buvo svarbus vidinis tobulėjimas. Visada užduodu sau klausimus: ką dar galiu padaryti savo darbe, kaip geriausiai panaudoti savo turimas savybes, kaip patobulinti, ką dar galiu savyje atrasti ir atskleisti?“ – sako Irina.
Moteris bendradarbiauja su Lietuvos dailininkų sąjunga ir kitais dailės fondais, Vilniaus dailės akademija piešimo projekte apie Vilniaus miestą ir draugystę su Ukraina.
Menas gydo ir suteikia stiprybės
„Menas man yra žmogaus dvasinis pasaulis, savęs pažinimas. Tai yra gydytojas, kai žmogų reikia išgydyti arba palaikyti, kai žmogus prarado save. Ir tai stiprybė, kai reikia judėti į priekį. Matau, kaip žmonės keičiasi po piešimo, kaip prisipildo ir atsiveria. Tai daugiapakopis procesas, gamtos apmąstymas bei žinios apie tai, kaip veikia pasaulis. Žmogus pradeda matyti plačiau ir mažiau reaguoja į kasdienes problemas“, – sako Irina.
Savo paveiksluose moteris laikosi minimalizmo ir naudoja ribotą spalvų paletę, kurią sudaro juoda ir balta. Jai patinka dirbti su tonacija.
„Amerikoje XIX amžiuje susiformavo tonalizmo stilius, menininkai piešė gamtą ir akcentavo toną.
Tuo metu Prancūzijoje iškilo impresionizmas, Amerikoje tonalistai sutelkė dėmesį į bendrą pilką toną (arba galbūt pageidavo) su mėlyna, vakaro ir nakties scenomis. Prancūzų impresionistai sluoksniavo spalvas vieną ant kitos, kad pasiektų ryškumą, nemėgindami maišyti spalvų. Nuo to laiko mano mėgstamiausias atlikėjas yra Robertas Minoras. O tuo metu Niujorke veikė ir tebėra klubas „Salagmundi“, kuriame buvo rengiamos nespalvotų paveikslų parodos. Man tai buvo šių metų atradimas, kai rinkau informaciją straipsniui apie nespalvotus paveikslus. Anksčiau jie piešė peizažus aliejiniais dažais juodai baltai, ir tai buvo ne eskizas, o visavertis paveikslas. Savo paveiksluose radau atsakymą ir panašių paralelių“, – pasakoja Irina.
Asmeninis gyvenimas sustojęs
„Aš pati mėgstu santūrumą, taktiškumą ir draugiškumą. O lietuviai yra nuostabūs ir labai stilingi žmonės. Čia susiradau daug draugų, su kuriais dabar bendrauju. Mano asmeninis gyvenimas yra sustojęs, tad daugiausia dėmesio skiriu darbui ir asmeniniam tobulėjimui“, – sako Irina.
Irina sako anksčiau daug keliaudavusi ir buvusi daugelyje Europos miestų, taip pat ir kelis kartus Vilniuje, ir pastebi, kaip miestas keičiasi į gerąją pusę, koks jis tampa pilnesnis, patrauklesnis, visapusiškesnis, įdomesnis.
„Vilnius man patinka ir dėl jo laisvės ir meno, čia daug galerijų, nuolat vyksta įvairūs renginiai. Man patinka miesto architektūra, siauros gatvelės bei žemi pastatai, jie sukuria jaukumą ir intymumą. Mėgstu įvairiausias legendas ir pasakas bei istorines vietas. Man patinka Vandens nešėjo skulptūra, kas reiškia, kad ir ką darytum ar kaip tau sunku, nepamiršk pakelti galvos ir žiūrėti į žvaigždes. Man labai patinka versti ir mokytis gatvių pavadinimų ir pavadinimų reikšmių. Pavyzdžiui, dirbau Pasakų gatvėje, koks gražus ir prasmingas šis pavadinimas. Arba į pamokas ateina lietuvaitės ir jų vardai verčiami kaip ugnis, Kalėdų eglutė ar upė. Man net patinka jūsų šalta jūra, joje yra kažkoks ypatingumas. Lietuva išties labai poetiška ir kūrybinga šalis“, – pastebi Irina.
Dar moteris sako labai mėgstanti lietuvišką virtuvę, ypatingai bulvinius blynus, ukrainiečių virtuvėje yra panašių patiekalų.
„Laisvalaikiu mėgstu ilgai vedžioti šunį. Iš pradžių einame su juo į Neries krantinę, po to link Bernandinų parko, užkopiame į Trijų kryžių kalną. Tai mūsų mėgstamiausias maršrutas, kuriame vienu metu būname mieste ir gamtoje. Dabar daug dairausi aplinkui ir įsimenu mėgstamiausias akimirkas naujiems paveikslams“, – sako Irina.
Moteris pripažįsta, kad kol yra čia, negali planuoti, kiek ilgai čia bus, nes niekas nežino, kas bus toliau: „Bet labiausiai už viską, žinoma, noriu, kad Ukraina sugebėtų įveikti agresorių ir susigrąžintų vientisumą, kad būtų, kaip anksčiau, taiki ir rami, kad čia ir toliau vystytųsi menas“.