Charkivo universitete įgyta profesija karo pabėgėlei tapo išsigelbėjimu Lietuvoje: čia viską pradedame nuo nulio

Niekada Europoje anksčiau nesilankius ukrainietė Julija Grigorjevna su šeima buvo priversta palikti savo šalį. Aukštąjį išsilavinimą turinti moteris sako, kad, vos atvykusi į Lietuvą, greitai rado darbą, o ją supa nepaprasto gerumo ir atjautos žmonės. Visgi kalbėti be ašarų apie karo siaubą dar sunku, o namų ilgesys ir noras grįžti pasimiršta tik trumpam.

Julija pasakoja ilgai vengusi minties, jog reikės palikti Kyjivą, net kai kasdien vyko sprogimai, aidėjo šūviai, o iš artimųjų sulaukė žinių, kad rusų kariai veržiasi į šalį iš visų pusių.

„Su šeima gyvenome Kyjive. Vasario 24 dieną anksti ryte man paskambino Lietuvoje, Kaune, gyvenantis mūsų šeimos draugas Sigis. Visoje Ukrainos teritorijoje, visuose miestuose buvo girdėti šūviai, vyko bombardavimas. Jis sako: „Jus bombarduoja Putinas.“ Ir tai buvo tik pradžia. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad tokie dalykai gali vykti, nors kai Vladimiras Putinas pripažino Donecko liaudies respubliką (DLR) ir Luhansko liaudies respubliką (LLR), mes supratome, kad viskas pasikeis“, – pasakoja moteris.

Rusijos prezidento pareiškimas buvo paskelbtas vasario 22-osios naktį. Moteris sako, kad jos vyras reagavo iškart – nuvyko į degalinę, o dieną šeima apsirūpino maistu.

„Mano vyras – buvęs kariškis, aš taip pat tarnavau armijoje, mes nė svarstydami darėme, kas būtina. Supratome, jog viskas keičiasi, tačiau negalvojome, kad XXI amžiuje mus gali bombarduoti ir kad teks išgyventi tokį siaubą. Netrukus prasidėjo problemos dėl degalų, vaistų, viskas buvo ribojama. Lietuvoje gyvenantis Sigis ir jo sutuoktinė Liuda vis skambindavo ir kviesdavo važiuoti pas juos, o mes, jei atvirai, tikėjomės, kad tas siaubas greit baigsis. Nebuvome pasiruošę karui“, – atvirauja moteris.

Julija prisimena, kad vos įsijungus sirenoms teko bėgti į slėptuves, tačiau net matydama pro langus krentančias bombas liko Kyjive ir dirbo vaistinėje. Charkivo nacionaliniame medicinos universitete mediciną, farmaciją studijavusi moteris darbavosi iki paskutinės dienos, kol vaistinės vadovė pranešė, kad jie privalo trauktis.

„Man dar dabar sunku visa tai prisiminti, kalbėti apie tai, aš vis dar tuo gyvenu. Gyvenome normalų gyvenimą, su vyru abu dirbome, dukra ėjo į mokyklą. Niekas negalvojo, kad įvyks karas. Nuo karo pradžios gatvėje patruliavo ginkluoti žmonės, naktimis aidėjo šūviai, buvo sulaikomi žmonės. Dienomis prie Kraujo centrų driekėsi eilės – daug kas norėjo duoti kraujo sužeistiesiems. Norint nusipirkti vaistų žmonėms tekdavo stovėti 3–4 valandas eilėse, nes daug vaistinių jau neveikė. Dirbome iki paskutinės minutės. Tiekėjai nebetiekė prekių, bet mes nešėme viską iš sandėlių“, – sunkiai tramdo ašaras pašnekovė.

Netoli miško gyvenusi šeima matė, kaip rusų kariai atakavo elektros stotis. Ukrainiečiams pavyko numušti sprogmenis dar ore ir nors elektros stotį pavyko išsaugoti, sprogmenys nukrito ant automobilio, pataikė į gyvenamojo rajono zoną. Visa tai ir nuolatinė dukters baimė šeimą privertė pergalvoti, ar tikrai verta likti, ar visgi geriau išvykti dėl vaiko ateities ir gyvybės.

Julija sako, šeimai dar svarstant vaistinės vadovė pranešė, kad išvyksta traukiniu, ir patarė, jog geriau keliauti automobiliu, nes net į tualetą nueiti ne visuomet yra galimybė. Rekomenduojamos sauskelnės ir beveik negerti vandens. Košmaras, kurio baigties daugelis meldė, nesibaigė, o tik stiprėjo. Dar vienas draugų skambutis iš Chabarovsko šeimai tapo lemiamu.

„Paskambino draugai iš Chabarovsko, tada jau ryžomės išvažiuoti. Mes vis tikėjomės, kad visas tas košmaras baigsis, tačiau jis nesibaigė. Pagaliau pripažinome sau, kad karas nesibaigs greitai, tad dėl vaiko saugumo mums išties geriau išvykti. Aplink mus Kyjivas tuštėjo, o mes vis delsėme. Kai pagaliau išvykome, jaučiausi lyg kokiame paraleliniame pasaulyje – kelio ženklai uždažyti, kad priešas negalėtų orientuotis, daugybė užkardų iš betono blokų, smėlio maišų. Pakeliui matėme žuvusiųjų kūnus, neveikiančias degalinės, kavines, jokių tualetų, viskas uždaryta. Mes vykome į Nemirovo pusę, ten nakvynę parūpino savanoriai. Mums davė maisto, nuvedė į vaikų darželį, kur įkurdino nakčiai. Buvo ir daug vaikų, ir augintinių, – juos žmonės pasiėmė su savimi. Dauguma pabėgėlių čia buvo iš stipriai bombarduoto Charkivo. Aš kalbu su jumis ir vis dar sunkiai suvokiu, kas įvyko“, – trumpam nutyla moteris.

Po kelių akimirkų Julija tęsia, kad visos kelionės metu palaikė ryšį su Lietuvoje jų laukusiais bičiuliais Sigiu ir jo sutuoktine Liuda. Lietuviai patarė, kaip neužstrigti spūstyje, kur tuo metu karščiausi taškai, o šeima automobiliu vyko vadovaudamasi žemėlapiu.

„Mūsų draugai Sigis ir Liuda, su kuriais kartu tarnavome, patarė vykti per Vengriją, nes prie Lenkijos

sienos buvo ilga eilė. Bendravome kasdien, važiavome ilgai, mažai ką buvom pasiėmę iš namų. Antą parą buvo plikledis, daug avarijų, mums irgi į galinį bamperį trinktelėjo. Kovo 8-ąją praleidome kelyje. Prie postų vaikinai mus sveikino su švente, sunku net suvokti tą vaizdą – žmonės saugojo miestus, kad į juos negalėtų patekti priešas. Galų gale atvykome į Ternopilį. Buvome pervargę, atrodė net keista po viso košmaro matyti, kad žmonės vaikšto gatvėje, veikia kavinės, dirba parduotuvės. Per visą mūsų kelionę žmonės vieni kitus palaikė, padėjo. Aš visame tame košmare mačiau daug gerumo. Kavinėje mus nemokamai pamaitino. Būtinai ten po karo grįšime, esame labai dėkingi žmonėms, kuriuos sutikome kelyje“, – šalia karo siaubo Julija sako mačiusi daug gero.

Pirma rami naktis Ternopolyje praėjo cerkvės patalpose. Dalis ten sutiktų žmonių po cerkvės stogu glaudėsi jau kurį laiką.

„Pirmą kartą pasijutau ramiau, gatvėse nebuvo sprogimų, šaudynių. Baisiausia buvo žinoti, kad kariai ėjo visomis kryptimis. Mes važiavome vis sukdami keliais, kad tik nesutiktume rusų karių, tačiau vis tiek buvome kare, matėme žuvusiųjų kūnus, – jie gulėjo tiesiog gatvėje. Po ilgos kelionės Kaune mus pasitiko Sigis su šeima, jo vaikai atnešė mūsų dukrai daiktų. Iš namų išbėgome pačiupę tik būtiniausius daiktus. Draugai mus priėmė, padėjo greitai susitvarkyti dokumentus, gauti laikiną registraciją. Užsiregistravome darbo biržoje, o dukra buvo greitai priimta į mokyklą. Norėjau pamatyti Europą, tačiau ne tokiu būdu, nors čia mus iškart apsupo daug gerų, rūpestingų žmonių“, – pasakoja moteris.

Kaune nuo nulio gyvenimą kurianti šeima gyvena svajone sugrįžti. Julija sako, kad nepaprastai dėkinga už sutiktus žmones, už dukrai suteiktą vietą „Žalgirio“ sporto mokykloje, parūpintą aprangą, sporto batelius. Julija dėkinga ir už draugų paramą, ir už tai, kad taip greitai rado darbą pagal jos specialybę.

„Atvykę visą laiką jaučiame dėkingumą, mus supa rūpestingi žmonės. Mano draugė Liuda, Sigio žmona, šiuo metu dirba Vokietijoje, ir pakvietė ten atšvęsti jos gimtadienį. Buvome Kelne. Ten nuėjome į muziejų – moteris kasoje, pamačiusi mano dokumentą, kad esu ukrainietė, mokesčio už bilietą neėmė, o po apsilankymo muziejuje priėjo ir apkabino mane. Tai labai jautru. Suprantate, tokie gestai... Aš, aišku, nesitikėjau to, nesulaukiau ašarų. O prieš pat išvažiuojant į Kelną man paskambino iš „Gintarinės vaistinės“ ir pakvietė pokalbio. Kartu ėjo ir Sigis, jis padėjo įveikti kalbos barjerą. Be to, gerai žino savo miestą, tad jo pagalba buvo labai reikalinga“, – jautriomis akimirkomis dalijasi moteris.

Julija sako, kad darbas pagal specialybę jai labai svarbu, mat darydama tai, ką moka, kas įdomu ir pažįstama, ji gali bent kuriam laikui užsimiršti. Kasdienis bendravimas su draugais ir artimaisiais neleidžia pamiršti dar neseniai matyto karo, o žinios iš Ukrainos vis siaubingesnės ir skaudesnės.

„Šie įvykiai parodė, kad išsilavinimas – labai svarbus. Man patinka medicina, šioje srityje reikia mokytis lotyniškai, ir nuostabu, kad dabar tai labai praverčia mokantis lietuvių kalbos. Dabar gaminu tepalus, tą esu dariusi ir Ukrainoje. Gera, kad dirbu pagal specialybę, man tai padeda atitrūkti nuo skaudžių įvykių, nesijaučiu visiškai svetima, nors pastaruoju metu mano dirbau kiek kitokį darbą – pati skirdavau procedūras, tvarkydavau administracinius reikalus. Mano dukrytė mato, kad išsilavinimas, specialybė labai svarbu. Suprantu, kad būtina mokytis kalbų, dabar tai itin reikalinga“, – sako moteris.

Julijos sutuoktinis taip pat gana greitai rado darbą. Moteris sako, kad būdami čia ir dirbdami jie gali padėti Ukrainoje likusiems artimiesiems – vyro brolis su žmona neteko namų Mariupolyje, tad dabar glaudžiasi Julijos šeimos bute Kyjive. Sutuoktinio tėvai išvyko iš savo gyvenamosios vietos ir pateko į okupaciją. Dalis artimųjų liko kariauti, dalis tapo karo pabėgėliais ir išvyko į kitas šalis. O Julijai naujai kuriamame gyvenime ir darbe stiprybės suteikia tvirtas aplinkinių palaikymas.