Pyktį pakeitė atleidimas
Mane erzino viskas, pykau ant visų – Dievo, kodėl jis mane baudžia, gydytojų, kodėl jie neatliko tyrimų anksčiau, artimųjų, kurie įkyri su savo patarimais, sveikųjų, kurie šypsosi ir džiaugiasi gyvenimu. Pykau ir ant savęs dėl galimai neteisingo gyvenimo. Kartais pykau, tiesiog pykau. Turbūt be priežasties. Iš beviltiškumo, iš pasimetimo ir baimės.
Kai iškalbėjau savo baimes, begalę kartų ir visiems išsakiau, iššaukiau savo nuoskaudas, supratau, kad pavargau. Pavargau pykti. Palaipsniui išmokau mąstyti logiškiau, ne taip kategoriškai. Supratau, kad gyvenime nėra „visada" ir „niekada". Supratau, jog apimtas pykčio net įprastų darbų nesugebu padaryti, net jie man tampa sudėtingi. Kad mano pyktis atstumia, žeidžia mano artimuosius. Kad pyktis gimdo pyktį.
Išmokau ne reikalauti, o pageidauti. Niekas niekam nieko neprivalo. Aš taip pat ne privalau, o tiesiog noriu. Noriu gyventi. Pyktį ėmiau vertinti kaip signalą, kad man reikia nusiraminti, susitelkti ir galų gale atleisti. Atleisti ir paleisti. Atleidimas – tai dovana ne tam, ant ko aš pykstu, tai dovana pačiam sau. Tai ramybė savo sielai. Tai stiprybė eiti toliau.
Prarastos pusiausvyros atgavimas
Pyktis – normali reakcija. Susirgus jį patiria beveik kiekvienas. Svarbu atskirti pyktį, nuoskaudą ir suirzimą. Kiekvienas jaučiamės suerzinti ar įskaudinti, kai kažkas kliudo tenkinti mūsų užsibrėžtus tikslus, norus. Pyktis – tai jausmas, kai atsiranda noras atkeršyti skaudintojui. Noras, kad jis kentėtų taip, kaip jūs. Pyktis užnuodija jūsų mintis bei širdį ir padaro daugiau žalos jums, nei kam nors kitam. Gyvendami vien patirta skriauda švaistote energiją, kurios išties reikia gydymui ir sveikimui.
Atleidimas – tai procesas, kuriuo siekiama sugrąžinti prarastą pusiausvyrą, atgauti emocinę ramybę, savivertę ir orumo jausmą, kelti naujus tikslus ir judėti toliau. Atleidimas grąžina praeitį į jai skirtą vietą ir leidžia kurti ateitį. „Atleidimas nepakeičia praeities, bet praplečia ateitį.“ (Paul Boese).
Taigi, atleisti reiškia, kad aš, o ne kas nors kitas, prisiimu atsakomybę už savo, o ne už kaltininko, jausmus – paleidžiu savo pyktį, nuoskaudą, įsižeidimą. Aš pats atsakingas už savo ligą, kiti čia niekuo dėti. Aš paleidžiu savo seną požiūrį į situaciją ir keičiu jį naujais jausmais ir nauju požiūriu. Sukaupiu jėgas ir pradedu sveikti. Aš tikiu, kad pasveiksiu.