Aišku, kaimynas neigia, kad spyrė, bet kad užgauliojo, pripažino. Klausimas, ar šis smurtą savo kieme patyręs drovus, jautrus, neturintis jokios agresijos, dažnai besišypsantis bei nemokantis meluoti vaikas yra bent per milimetrą nusipelnęs to, kad būtų šitaip žeminamas? Iki dabar Aisčiui reikia laiko atsigauti, jo tėvams – surasti žodžių ir paguodos, kodėl žmonės jam tokie pikti, kodėl taip jo nekenčia, kodėl vadina nesveiku, kodėl nenori draugauti.
Maža to, po antro išpuolio prieš vaiką tėvų iškviesti policijos pareigūnai, atvykę aiškintis susiklosčiusios padėties, ir po kurio laiko – vaiko teisių specialistai įvertinti situacijos, pasak Vėtrės, traumavo vaiką dar ir iš savo pusės. Aisčio mama sako, kad šeima liko visiškai sužlugdyta ir supratusi pamoką, jog daugiau nei į policiją, nei į vaiko teises negalima kreiptis, ieškant pagalbos savo sūnui.
„Lygiai kaip ir kiekvienas, taip ir autistiškas žmogus nori, kad su juo elgtųsi žmogiškai, nesmerktų už keistą elgesį, o suprastų, jog kitaip elgtis jis ne nenori, o tiesiog negali“, – išgirsti kitokius vaikus, suprasti autistiškas atžalas auginančius tėvus nuoširdžiai kviečia Aisčio mama, fotomenininkė Vėtrė.
Vaikas turi ypatingų gabumų
„Aistis piešti pradėjo septynių mėnesių, metų jau piešė paukščiukus. Jis piešia iki šiol ir tai yra pagrindinė jo veikla. Tik šiuo metu piešia kompiuteriu, programuoja, kuria animaciją ir kompiuterinius žaidimus.
Šia veikla jis užsiima daugiau nei trejus metus. Jo piešiniais jau pasinaudojo įmonė, kurdama pietų dėžutes, už tai Aistis net gavo honorarą. Jo piešiniai puošia naujojo Vaiko raidos centro sienas. Sūnus pats atsidarė parduotuvę internetiniame portale, kur galima nusipirkti marškinėlius su jo piešiniais. Čia jau mes nesikišame į procesą.
Dar jis turi ypatingą uoslę, kaip pats sako, „mano uoslė kaip šuns“. Ir neseniai išties nustebino iš kvapo atskyręs, kokia kakava yra puodelyje. Neįsivaizduoju, kaip galima atskirti skirtingų rūšių kakavą ne iš skonio, bet iš kvapo.
Ir trečioji tema, kurį jį be galo domina, yra ekologija. Nuo pat mažens, net būdamas trejų, jis jau eidavo rinkti šiukšlių „aplink pasaulį“, tai yra kiek pajėgdavo nueiti“, – sako Vėtrė.
Į klausimą, kaip jos, jau 14 metų auginančios vaiką autistą mamos, nuomone, keičiasi visuomenės požiūris į kitokius vaikus, Vėtrė atsako, kad su sūnaus diagnoze gyvena dešimt metų, tačiau, kad ir kaip liūdnai skambėtų, per tą laiką niekas taip ir nepasikeitė.
„Prieš dešimt metų mes įstojome į Lietuvos autizmo asociaciją „Lietaus vaikai“ ir pasiryžome šviesti visuomenę, viešinti savo gyvenimą. Dažnai atrodo, kad tai yra beviltiška, kad niekas taip ir nepasikeis: ką girdėjome prieš tuos dešimt metų, girdime ir dabar. Kad tai liga, kad autizmą galima išgydyti, bet mes to nežinome. Kad patys esame kalti, jog vaikas toks. Skaudžiausia, kad taip kalba net nematę mano vaiko gyvai, jie jo iš viso nežino. Sako, kad tokius vaikus galima rykšte išgydyti, ir t. t. Ir tai vyksta kasdien metų metus, jei ne gyvai, tai socialiniuose tinkluose. Kasdien tėvai turi klausytis „žinovų“ pamokymų, priekaištų“, – pastebi mama.
Agresyviam baltarusiui du kartus užkliuvo ant suoliuko sėdintis vaikas
„Šiame name mes gyvename jau 53 metus. Čia gimė ir mano vaikai, čia užaugo. Kaimynai visuomet buvo be galo supratingi. Mes čia gyvename kaip šeima. Niekad nebuvo jokių priekaištų. Tačiau mano tėvų karta po truputį išmirė, mano kartos žmonės, jų vaikai išsikraustė, o butus daugiausia išnuomojo. Taip pasikeitė beveik visi kaimynai. Į vieną butą atsikraustė šeima iš Baltarusijos. Mūsų visuomenėje, kad ir kaip lėtai, bet pokyčių vyksta, ir žmonės, turintys negalią, jau kažkiek gerbiami, bet kai kuriems tokie dalykai dar svetimi. Aistis yra paauglys ir jis nori būti savarankiškas. Lanko bendrojo ugdymo mokyklą, turi savo banko kortelę ir gali savarankiškai apsipirkti parduotuvėje, bet štai pasėdėti ant suoliuko su kompiuteriu jau negali, nes tai nepatinka naujiesiems kaimynams.
Vieną dieną išleidau vaiką ant suoliuko, o pati iš paskos nespėjau, nes norėjau surinkti kojines, kurias išvertėme beieškodami poros. Kol jas rinkau, išgirdau riksmą, skambėjo visas namas. Nesupratau, kad rėkiama ant mano vaiko. Bet kaip tik tuo metu grįžo mano vyras, jis ir aiškinosi situaciją. Kaimynui pasakė, kad negalima rėkti ant vaiko, paprašė, kad jei kas nors nepatinka, visuomet gali ateiti pas mus ir išsiaiškinti. Atkreipė dėmesį, kad vaikas jautrus rėkimui. Dar Aistis sakė, kad dėdė jam spyrė, tačiau kaimynas tai neigia. Mes nematėme. Bet mūsų vaikas nemoka meluoti, tad gali būti, kad buvo atlikti kažkokie veiksmai, kurie atrodė kaip spyris“, – pasakoja Vėtrė.
Moteris sako, kad praėjus kuriam laikui ir vaikui vėl išėjus pasėdėti ant suoliuko, situacija pasikartojo: „Vos išleidusi vaiką išgirdau tokį pat skambų rėkimą, puoliau prie durų ir kaip tik tuo pat metu jau kaimynė beldėsi į duris. Ji ėjo pro šalį, sakė, kad bėgčiau gelbėti savo vaiko. Išlėkiau tikrai įsiutusi, nes gražiuoju, kaip supratome, jau nesupranta, nors kalbėjome rusų kalba. Apsižodžiavome ir jis pareiškė, neva na ir kas, kad mes čia gyvename penkiasdešimt metų, tuojau išsinešdinsime. Tuomet iškviečiau policiją, nes supratau, kad gražiuoju nesusitarsime.“
Po šios istorijos, pasak Vėtrės, kaimynai tikrai pasikeitė, apeina juos keliais metrais ir iš elgesio matyti, kad tokia situacija nebeturėtų pasikartoti.
Į klausimą, kodėl jie iš esmės rėkė ant vaiko, Vėtrė atsako, kad Aisčiui būdingi vadinamieji garsiniai stimai, – jis gali burbuliuoti sau po nosimi įvairias frazes iš visokių filmukų ar „YouTube“ vaizdo įrašų: „Aistis kalba angliškai, kartais įterpdamas lietuviškų žodžių, taria juos netaisyklingai. Šnekėdamas gali panaudoti anglišką keiksmažodį f..k. Tai labai svarbu, nes žmonės jau prisigalvojo, kad jis keikiasi rusiškai ir kad šito išmoko iš tėvų namuose, nors tai visiškas absurdas, mūsų namuose niekas nesikeikia. Jis gali iššokti prieš duris besijuokdamas, nes jam taip atrodo juokinga. Tačiau jis niekada nieko nėra prilietęs ir neturi jokios agresijos. Kas pažįsta Aistį gyvai, žino, kad jis nemoka pykti. Jis net nemoka suraukti veido. O juokiasi labai daug. Taigi, kaimynui tas nepatiko, jis nesupranta, kad tai autizmas, ir puola santykius aiškintis jėga bei agresija.“
Policininkai pažiūrėjo su pašaipa, vaiko teisių specialistės traumavo dar kartą
„Kai atvyko policija, prieš tai jau buvo apsilankiusi pas kaimynus, ir šie pripasakojo nebūtų dalykų. Matėme, kad policininkai jau nusistatę prieš mus. Pasakė (atkartoju pažodžiui), kad jei mano vaikas serga autizmu, kodėl mes jį leidžiame į lauką. Vadinasi, mano vaikas į mokyklą, į parduotuvę eiti gali, o štai į lauką išeiti jau ne, nes tai nepatinka vienam vieninteliam kaimynui, atvykusiam iš šalies agresorės. Kokios problemos, paklausė jie. Sakau, mano vaikas labai jautrus rėkimui, jo sensorika labai jautri, tai jį žaloja. O jauni policininkai žiūrėjo į mane pašaipiai, turbūt galvojo „durna boba“ kviečia policiją tik dėl to, kad vaiką aprėkė. Bet aprėkti šiaip vaiką ir vaiką, kuris be galo jautrus rėkimui, yra du skirtingi dalykai. Rėkimu galima žymiai labiau jį sužaloti, nei fiziškai sumušus. O su tuo sužalojimu turėsime susitvarkyti mes, tėvai, savaičių savaitėmis bandydami sušvelninti situaciją. Taigi policija mus sužalojo antrą kartą“, – tiesiai šviesiai sako Vėtrė.
Po kelių savaičių, pasak mamos, į šeimą atvyko ir vaiko teisių specialistės: „Devintą valandą ryte mūsų vaikas giliai miegojo, nes autistai turi problemų su miegu. Kaip tik dabar straipsnį apie tai atsiverčiau, štai kas jame rašoma: „Jau daugelį metų buvo manoma, kad sutrikęs miegas yra autizmo šalutinis poveikis, tačiau vis daugiau įrodymų rodo, kad tai gali būti pagrindinė ypatybė, kuriai būdinga bendra biologija. Tyrėjai, tiriantys autizmo miego modelio neurologiją ir mechanizmus, tikisi pagerinti bendrą autistinio gyvenimo kokybę.“
Vaiko teisių specialisčių labai prašėme, kad nekeltų vaiko, bet jos neklausė, vykdė savo protokolą ir tiek. Pažadinome vaiką, atvedėme jį mieguistą. O jos klausia, ar jis žino, kas yra vaiko teisių tarnyba. Aistis pasakė, kad jam nesvarbu, susigūžė fotelyje ir norėjo tik vieno – miegoti. Taip buvome traumuoti dar kartelį. Likome visiškai sugniuždyti, paprašę pagalbos buvome sukrėsti tris kartus. Tai buvo mums pamoka visam gyvenimui, kad jokiu būdu negalima kreiptis pagalbos, jei vaikas yra autistiškas.“
Paklausus, kaip reiktų elgtis suaugusiems viešoje situacijoje, kai vaikas tiesiog kitaip reaguoja į tam tikras aplinkybes, kitaip išreiškia emocijas, nesugeba tuo metu savęs valdyti, Vėtrė sako, kad svarbiausia – nepulti moralizuoti vaiko ir tėvų, negėdinti, nesiūlyti pagalbos, nekišti saldainių ar kitų dalykų, nes taip galima ne padėti, o pakenkti. Tėvai tikrai geriausiai žino, kaip susitvarkyti su savo vaiku, net ir sunkiausioje situacijoje. Ir, ką svarbiausia suprasti, kad vaikas ne nenori, o negali elgtis, kaip mes esame įpratę.
Policija pranešimą gavo, bet niekas pretenzijų neturėjo
„Taip, toks pranešimas buvo užregistruotas birželio 20 d., 17 val. 32 min. Atvykus pareigūnams ir pabendravus su abiem konflikto pusėmis, niekas jokių pretenzijų neturėjo, jokių sužalojimų nebuvo, pasiūlyta prireikus kreiptis per portalą „epolicija“, tačiau jokių pareiškimų negauta. Įvykio aplinkybių plačiai komentuoti negalime. Klausimas apie asmenų (kaimynų) elgseną ir nustatytas bendravimo tarpusavyje normas, kaip, pavyzdžiui, normalu taip elgtis ar ne, nepriklauso policijos jurisdikcijai“, – sako Tomas Bražėnas, Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato Komunikacijos poskyrio vyresnysis specialistas.
Pasak policijos atstovo, apie konkrečią situaciją ir bendravimą su kaimynais galėtų papasakoti nebent konflikte dalyvavusios pusės, – policija gautos informacijos iš fizinių asmenų neturi galimybių atskleisti.
Į klausimą, kiek tenka susidurti su situacijomis, kai užgauliojami negalią turintys vaikai, T. Bražėnas sako, kad tokia statistika nėra tvarkoma: „Pareigūnai yra profesionalai, mokantys tinkamai reaguoti į įvairias situacijas. Taip pat kiekvienas pareigūnas, besimokantis Lietuvos policijos mokykloje, išklauso bendrą kursą „Bendravimo psichologija“, o jame viena iš temų – kaip bendrauti su įvairių ligų ar negalių turinčiais asmenimis.“
Vaiko teisių gynėjai: mūsų tikslas – būti pagalbininkais ir patarėjais
„Vaiko teisių gynėjai reaguoja į visus raštu, žodžiu ar bet kokia kita forma gautus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Svarbiausias tikslas – padėti vaikui arba nusiųsti šeimą pagalbos. Taip nutiko ir minimu atveju, kai buvo gautas pranešimas iš policijos“, – sako Gedas Batulevičius, Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas.
Vaiko teisių gynėjas atkreipia visuomenės dėmesį, kad apsilankymas jūsų šeimoje savaime nereiškia, kad esate nepakankamai atsakingi tėvai ar kitaip pažeidžiate savo vaiko teises: „Mūsų svarbiausias tikslas – būti pagalbininkais ir patarėjais. Siekiame išsiaiškinti vaiko situaciją, nustatyti šeimos sunkumus ir, jeigu tokių yra, inicijuoti iššūkius įveikti padėsiančią pagalbą, kad vaikas galėtų augti saugioje, jo poreikius atliepiančioje aplinkoje.“
Minimu atveju, pasak G. Batulevičiaus, vaiko teisių gynėjams aplankius autistišką vaiką auginančią šeimą, pavyko sklandžiai pabendrauti su vaiku, vaiko teisių pažeidimų iš tėvų pusės nebuvo nustatyta: „Atvykus į šeimos namus, visada elgiamės pagarbiai, paaiškiname atvykimo priežastį, suteikiame visą reikiamą informaciją. Dažniausiai susiduriame su itin jautriomis situacijomis, o kai tenka apsaugoti vaiką, tai visada pareikalauja ir profesionalumo, ir empatijos. Ypač dėmesingi esame, kai bendraujame su labiau pažeidžiamu vaiku: mažamečiu, galimai nukentėjusiu nuo smurto ar, kaip minimoje situacijoje, vaiku su negalia.“
G. Batulevičius patikina, kad vaiko teisių gynėjai nuolat gilina žinias ir mokosi išklausyti įvairaus amžiaus, raidos ar negalią turinčio vaiko nuomonę: „Jei reikia, išklausydami vaiko su negalia nuomonę, pasitelkiame psichologą. Apgailestaujame, jeigu dėl vaiko teisių gynėjų apsilankymo minima šeima pasijuto nepatogiai ar liko neaiškumų dėl galimybės gauti pagalbą. Taip pat svarbu paminėti, kad nagrinėjant panašias situacijas kartais paaiškėja, jog dar ne visada mokame tinkamai reaguoti, kai mūsų aplinkoje – kaimynystėje, kieme, mokykloje – atsiranda vaikas su negalia.“
Vaikams su negalia – didesnė rizika patirti smurtą
Vaiko teisių gynėjas atkreipia dėmesį – įvairūs tyrimai rodo, kad vaikams su negalia šiandien vis dar didesnė rizika patirti smurtą. Čia kalbama ne apie fizinio ar psichologinio smurto formas, bet kur kas platesnį lauką. Svarbu suprasti, kodėl smurtinis elgesys tame negalios lauke kyla ir kas nutinka šeimoje, artimoje aplinkoje, kieme, mokykloje, joje atsiradus vaikui su negalia. Kaip pasikeičia, pavyzdžiui, šeimos gyvenimas, kokios iš kaimynų ar bendraamžių priešiškumo kylančios grėsmės vaikui ir pan.
„Kviečiame visuomenę atkreipti dėmesį į savo elgesį bei nuostatas žmogaus su negalia atžvilgiu, žmogaus vertinimo pagal jo fizinę ar psichinę sveikatą atžvilgiu. Vaikai šias nuostatas mato, girdi ir gali perimti. Padarykime, ką galime, kad kiekvienas vaikas jaustųsi saugus namuose, kieme, mokykloje, viešoje erdvėje“, – sako G. Batulevičius.
Kiekviena krizę išgyvenanti šeima sulaukia pagalbos
Vaiko teisių gynėjas taip pat primena, kaip reaguoja į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus: „Vaiko teisių gynėjai vyksta į šeimas, jeigu tam yra pagrindo, vykstama po gauto pranešimo iš policijos pareigūnų, sveikatos priežiūros įstaigų, visuomenės, pranešti gali ir patys vaikai. Tik gavę pranešimą Tarnybos specialistai važiuoja į šeimą, išklauso vaiko nuomonę, tėvus ir, jei būtina, vertina vaiko situaciją.
Jeigu išnagrinėjus gautą pranešimą matoma, kad vaikas tinkamai prižiūrimas, nenustatyta šeimos rizikos veiksnių, specialistai baigia pranešimo nagrinėjimą. Jeigu paaiškėja, kad šeimai arba vaikui reikia tam tikrų paslaugų dėl šeimoje iškilusių sunkumų, pradedama atvejo vadyba, už kurią atsakinga rajono ar miesto savivalda. Tai vadinama būtinybe vertinti pagalbos vaikui ir jo šeimai poreikį. Tokiu atveju savivaldybė inicijuoja atvejo vadybą ir kartu su tėvais ieško sprendimų, kokie veiksmai pagerintų vaiko situaciją šeimoje. O jeigu, išsiaiškinus situaciją, užfiksuojamas realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar net gyvybei, tada nustatomas vaiko apsaugos poreikis.“
Vertinimo metu, pasak G.Batulevičiaus, šeima pati gali išsakyti, kokios pagalbos ir paslaugų jai reikia, – tokią pagalbą ir paslaugas privalo užtikrinti vietos savivaldybė. Jeigu specialistai mato, kad šeima išgyvena krizę, joje nesaugu vaikui, kiekviena šeima pirmiausia sulaukia pagalbos. Tam pasitelkiami socialines paslaugas teikiantys savivaldybių specialistai, o prireikus – Vaiko teisių apsaugos tarnybos Mobiliosios komandos (MK) specialistai: psichologas, socialinis darbuotojas bei specialistas, dirbantis su priklausomybių turinčiais asmenimis.
„Dirbdami su šeima visą mėnesį, MK specialistai, kurių darbo tikslas – suteikti skubią intensyvią pagalbą krizę išgyvenančiai šeimai, teikia kompleksinę pagalbą šeimos gyvenamojoje vietoje, motyvuoja tėvus spręsti neretai užsisenėjusias problemas, nusiunčia pagalbos pas kitus specialistus. Mobiliosios komandos specialistai pirmiausia stengiasi padėti šeimai susivokti, ką darė ne taip, koks elgesys lėmė pasekmes, kad vaikams nebebuvo saugu namuose. Tėvams akcentuojama, jog reikia keisti ne tik gyvenimo būdą, bet ir buities sąlygas, įgyti tėvystės įgūdžių.
Saugioje aplinkoje – pas giminaičius ar emociniais ryšiais susijusius asmenis, budinčius globotojus – vaikai apgyvendinami tik tais atvejais, kai namuose jiems nėra saugu ir tėvai negali užtikrinti geriausių jų interesų. Specialistai pirmiausia ieško senelių, močiučių, dėdžių, tetų ir kitų artimų giminaičių, draugų, kurie galėtų ir sutiktų pasirūpinti vaiku, iki tėvai bus pajėgūs tą padaryti patys“, – patikina G. Batulevičius.
Kilus klausimams, tėvai kviečiami pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais paskambinus nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima parašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildžius formą Tarnybos interneto svetainėje arba paskambinus bendruoju pagalbos numeriu 112.