Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) ambulatorinio skyriaus vedėjas, klinikinės toksikologijos gydytojas Haris Jakavičius pasakoja, kaip šios medžiagos veikia organizmą ir kokie yra jų vartojimo padariniai.
Pozityvių rodiklių neturime
Daugiau kaip 2,6 milijono žmonių kasmet miršta nuo alkoholio, apie 600 tūkstančių gyvybių nusineša narkotinių medžiagų vartojimas, o psichoaktyvios medžiagos paveikia vis jaunesnius žmones. Tai – Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbti duomenys.
Nors psichoaktyvių medžiagų vartojimo problema paliesti gali bet kokio amžiaus žmogų, ypatingai opus šis klausimas jaunimo tarpe. Specialistai atkreipia dėmesį, kad paauglystėje rizika išauga: šiuo laikotarpiu neretai pradedama eksperimentuoti su medžiagomis, kurios veikia žmogaus psichiką, sutrikdo elgesį, gali sukelti fizinę ar psichologinę priklausomybę. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas sukelia rimtus sveikatos sutrikimus, psichologines bei socialines pasekmes, kurios skaudžios ne tik žmogui, jo šeimai, bet ir liečia visą visuomenę.
Gydytojas H. Jakavičius apgailestauja – nors norėtųsi pasidalinti pozityviais skaičiais, realybė yra kitokia: psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo mastai nemažėja, o vartotojų amžius vis jaunėja. Pašnekovas įžvelgia ir kitą neraminantį faktą – šiuolaikinės psichoaktyviosios medžiagos yra daug stipresnės nei vartotos anksčiau, todėl priklausomybė joms gali išsivystyti greičiau.
Psichoaktyviųjų medžiagų rūšys ir poveikis
Europos narkotikų stebėsenos centro duomenimis, šiuo metu rinkoje aptinkama apie 950 skirtingų psichoaktyviųjų medžiagų. Jų poveikis žmogui gali būti skirtingas, todėl pagal savo veikimo principą psichoaktyvios medžiagos yra suskirstytos į keturias pagrindines grupes.
Pasak RPLC ambulatorinio skyriaus vedėjo, pirmąją grupę sudaro stimuliuojančios medžiagos, kurios suaktyvina organizmą – jų vartojimas padidina širdies ritmą ir kvėpavimo greitį, žmogus jaučia stiprų energijos antplūdį bei euforiją. Priešingą poveikį daro slopinančios medžiagos. Šios lėtina organizmo funkcijas, mažina širdies ir kvėpavimo ritmą, o vartotojas patiria atsipalaidavimą bei ramybės būseną.
Trečiąją grupę sudaro haliucinogenai – medžiagos, kurios veikia žmogaus pojūčius ir sukelia įvairias haliucinacijas, pavyzdžiui, klaidingus regos, klausos ar kitų pojūčių suvokimus. Ketvirtoji grupė yra mišraus poveikio psichoaktyviosios medžiagos. Jos gali tiek stimuliuoti, tiek slopinti organizmą, o kartu sukelti ir haliucinacijas. Toks įvairus psichoaktyviųjų medžiagų poveikis žmogaus organizmui lemia skirtingas sveikatos rizikas.
Priklausomybės vystymasis ir pasekmės
Specialistas įspėja: priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų mechanizmas vystosi itin sparčiai, greičiau formuojasi vartojant stipresnes ir trumpai veikiančias medžiagas, ypač kai vartojimas dažnas.
„Kuo stipresnė medžiaga ir kuo trumpesnis jos poveikis, tuo greičiau vystosi priklausomybė“, – teigia gydytojas. Priklausomybė psichoaktyvioms medžiagoms keičia gyvenimo kokybę, o ilgainiui vartojantis žmogus nebegauna ir siekiamo poveikio – medžiagos pradedamos vartoti ne dėl malonumo, o abstinencijos simptomų malšinimui.
Taip nutinka dėl to, kad smegenys prisitaiko prie cheminių medžiagų poveikio. Ilgainiui vartotojas nebegali jaustis gerai be jų. Nuolatinis nerimastingumas, sumažėjęs produktyvumas, atminties sutrikimai, negalėjimas susikoncentruoti, nuolatinės mintys apie svaiginimąsi – tai tipiniai priklausomybę lydintys reiškiniai, kurie gali išlikti net ir nutraukus vartojimą.
Pagalba susiduriant su priklausomybe – ilgas procesas
Priklausomybės tema vis dar stigmatizuota, o tai, anot specialisto, apsunkina priklausomų asmenų ryžtą ieškoti pagalbos. „Aplinkiniai žiūri kreivai, darbdaviai reaguoja neigiamai, artimieji dažnai smerkia“, – sako H. Jakavičius, pabrėždamas, kad priklausomi asmenys dažnai susiduria su socialiniu spaudimu, kuris kliudo jiems reabilituotis. Vis dėlto kreiptis pagalbos – būtina, nes pačiam išsikapstyti iš priklausomybės yra labai sunku.
Gydytojas atkreipia dėmesį, kad vadavimasis iš priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų – ilgas ir sudėtingas procesas, nes priklausomybė, nors ir galinti išsivystyti labai greitai, įprastai palaikoma ilgų vartojimo metų. Psichoaktyviosios medžiagos paveikia smegenų veiklą, o tai lemia tiek psichikos, tiek fizinės sveikatos pokyčius.
Kitas svarbus dalykas – tai mūsų smegenų atmintis. Malonumo ir pasitenkinimo jungtys smegenyse visuomet pasirengusios, tereikia surasti malonumą teikiančią medžiagą arba kitą dirgiklį, ir smegenyse iškart užprogramuojamas noras tai kartoti ima veikti žmogaus elgesį taip, kad atsirastų tam reikalingos sąlygos. Patyrus kažką malonaus, kas gerina nuotaiką, savijautą, pasotina labiau negu įprastas maistas, smegenyse aktyvuojami malonumo centrai, kurie „ilgisi“ šių malonumų ir ateityje skatina pakartoti veiksmus, teikiančius malonumą. Tai – viena iš priežasčių, kodėl net ir nutraukus vartojimą, egzistuoja didelė rizika sugrįžti prie senų įpročių.
Suvokti ir realiai įvertinti pasekmes, kylančias dėl priklausomybės, dažnu atveju neleidžia neigimas, saviapgaulė ar aplinkinių reakcijų baimė. Priklausomas asmuo neretai nesuvokia ar nenori pripažinti, kad jo elgesys kenkia ne tik jam pačiam, bet ir artimiesiems, ir aplinkiniams. Progresuojant priklausomybei, sparčiai didėja priklausomo asmens nepasitikėjimas savimi ir kitais žmonėmis, kyla baimė būti teisiamam ar atstumtam. Dažnai atsiranda noras atsiriboti nuo draugų ir šeimos, kas dar labiau apsunkina pagalbos ieškojimo galimybes.
Tokioje situacijoje labai svarbu, kad šalia esantys žmonės – šeima, draugai, kolegos – atpažintų priklausomybės požymius ir paskatintų kreiptis pagalbos. Empatiškas požiūris ir palaikymas gali padėti priklausomam asmeniui pripažinti problemą ir sumažinti neigimo mechanizmus. Neretai pirmas žingsnis pagalbos link yra artimųjų padrąsinimas, konstruktyvus dialogas ir pagalbos būdų pasiūlymas, nes priklausomybė yra ne tik asmeninė, bet ir socialinė problema.