„Pagaudavau save žiūrinčią į vieną tašką ir nieko nedarančią, nors jau seniai reikėjo užbaigti užduotį. Jaučiausi neįvertina, be proto pavargusi. Erzino, kad sekasi kitiems, nors išties man sekėsi ne ką mažiau. Pradėjau atidėlioti darbus paskutinei minutei, tada naktimis nemiegodavau, kad padaryčiau. Neatėjo visa tai per vieną dieną, bet situacija pradėjo vis prastėti.
Laukdavau savaitgalio kaip išganymo, nors jis prabėgdavo tarsi akimirka ir su mintimis apie darbą, juk dalį darbų pasilikdavau atlikti šeštadienį. Sekmadienio vakarai būdavo patys liūdniausi. Neidavau ilgai miegoti tik tam, kad nereiktų keltis į darbą. Tempdavau gumą iki nakties. Iš esmės daug galvodavau apie darbą nedirbdama, jaučiau kaltę, kad kažko nespėju. Pirmadienio pasitarimai varydavo į neviltį. Viduje buvo tuščia, nors išorėje blizgėjau. Puikiai mokėjau maskuotis. Iš šono atrodžiau savimi pasitikinti, linksma, energinga ir pasiruošusi nuversti kalnus, niekam nerodžiau tikrųjų emocijų, tad niekas net neįtarė, kad man kažkas negerai, buvau „įjungusi“ kažkokį supermenės įvaizdį.
Trumpos atostogos nepadėdavo, jos kaip tik dar labiau kurstydavo nuovargį, nes negalėdavau negalvoti apie darbą. Grįždavau nė velnio nepailsėjusi. Ilgų atostogų išeiti negalėjau, nes būčiau tiesiog praradusi darbą. Darbą, kuris yra mano pašaukimas, mano gyvenimas ir kur nardau kaip žuvis. O kad žuvis pradeda pūti nuo galvos, yra visiška tiesa, įsitikinau savo kailiu ne kartą ir ne du. Įkritau į duobę ir nežinojau, kaip iš jos išlipti, be to, buvo gėda kam nors pasakyti, nes reakcijų galima sulaukti visokių – nuo atleidimo, pareigų pažeminimo ar tiesiog būtų suteiktas statusas „išlepusi“ arba „susireikšminusi“, – atvirai pasakoja Laura.
Dirbti pradėjo anksti, siekė būti tobula
„Tėvai visuomet rodė pavyzdį, kad reikia dirbti, ir ne tik tam, kad būtų galima pačiai save išlaikyti, bet svarbu rasti ir mėgstamą veiklą. Jie patys daug dirbo, ir nepasakyčiau, kad kalė į galvą, jog privalau kuo anksčiau pradėti dirbti, bet tiesiog mačiau iš jų pavyzdžio: nedirbdama nieko neturėsiu, o ir dirbti reikia gerokai labiau nei kitiems, nes kitaip nieko nepasieksiu ir būsiu vidutinybė. To nenorėjau, nes norėjau karjeros, pripažinimo.
Antro kurso gale pradėjau dirbti pagal specialybę. Šokinėjau iš laimės, kai gavau darbą, žinojau, kad jį gavau kaip bonusą, nes juk buvau be patirties, tad supratau turinti rimtai dirbti: privalau jį atidirbti ir įrodyti, kad buvo verta manimi patikėti. Pradėjau suktis tarp žmonių, kurie man darė įspūdį savo žiniomis, profesionalumu. Gėriau į save jų darbą. Jie man atrodė viską žinantys, išmanantys, viską nuspėjantys, jų idėjos buvo „kosminės“, darbai lydimi pavydėtinos sėkmės. Dariau viską, kad pasiekčiau jų lygį. Aišku, nebuvo lengva“, – prisimena Laura.
Darbas jaunai merginai sekėsi, dirbo, kiek reikėjo ir kiek ne, darė viską, kad būtų pripažinta, o kur dar studijos, visokie vakarėliai iki paryčių. Kaip ji pati sako, jaunystėje viskas buvo suderinama. Neskaičiuodama jėgų, darbo valandų Laura dirbo beveik ketverius metus.
Mergina dar pačioje darbo pradžioje pastebėjo, kad daug dirbant jos apetitas pradėjo augti bevalgant, tai yra norėjosi vis atsakingesnių pareigų, o tam pasiekti reikėjo dirbti dar daugiau, įrodyti, jog gali. Tai traukė į savotišką liūną, ir galiausiai pradėjo niekas nerūpėti – gyvenime buvo tik darbas, darbas, darbas. Šeima, draugai, bendramoksliai stojo į vietą po darbo. Kaip ir sutikti vaikinai.
„Buvau kaip apsėsta, nuolat visiems kalbėdavau apie savo darbą, kitos temos lyg išnyko, apie vaikiną tuo metu kalbos net nebuvo, nes iš kur jam dar laiko rasčiau. Beje, nuolat visiems kartodavau „kam man tas vyras, kai tokį darbą turiu“. Kai atsisuku atgal, suprantu, kad tai buvo mano ligos pradžia, tik tuo metu šitai neatrodė liga, o kaip tik stimulas eiti į priekį ir visiems įrodyti, ką aš galiu. Visi sukomės tame pačiame katile, nenorėjau iš jo iškristi. Iš esmės visi panašūs buvome. Nežinau, kodėl to siekiau, gal čia mano kartos bruožas, gal dėl to, kad nesu vilnietė ir norėjau visiems parodyti, jog aš ne kokia kaimietė, norėjau labiau įsikabinti ir negrįžti ten, iš kur kilusi. Man sostinė atrodė kaip koks Niujorkas vilniečiams, kur jiems irgi reiktų nagais kabintis ir nesusifeilinti“, – sako Laura.
Renginių organizavimo srityje nieko romantiško nėra
„Rinkodaros, komunikacijos srityje, kaip ir kitose, nepakeičiamų nėra, konkurencija didelė, nes šiandien visiems reikia eterio, aiškiai matomos žinutės, ir ne bet kokios, o taiklios. Čia susirenka stiprūs savo sričių asai: tiek vadybininkai, tiek idėjų generatoriai, tiek jų įgyvendintojai ir daug kitų specialistų. Visi su lakiom vaizduotėm, nebijantys ne tik rizikuoti, bet ir prašauti, o komunikacija susijusi su reakcija, jausmais. Kas juos sukelia, jei ne komunikacijos agentūros ir jose dirbantys. Per vieną dieną jos „neužsikuria“, arba užsikuria per sekundę, tik klausimas, koks rezultatas. Jis ne visada tenkina klientą, ne visada – agentūrą. Turime ne tik maksimaliai įvykdyti klientų lūkesčius, bet ir operatyviai reaguoti į komunikacines krizines situacijas, čia yra daug nematomo streso, galvos skausmo, darbo per naktis, idėjų ieškojimo ir generavimo savaitgaliais.
Be to, ne paslaptis, kad tokie žmonės mėgsta ir pavakaroti, nes natūraliai yra bendraujantys. Tam, kad būtumei rate, negali nenueiti, tarkime, į vakarėlį. Turi būti matomas. Iš pradžių tai atrodo smagiai, paskui pradeda sekinti. Bet ten gimsta nemažai projektų, idėjų, ir tai tikrai labai gerai, tad nebuvęs jautiesi kaip iškritęs iš medžio. Taigi pasirinkęs tokį darbą išties nenuobodžiausi [juokiasi, aut. pastaba]. Šiaip iš esmės šioje srityje dirba žmonės maksimalistai, neskaičiuodami valandų, o tai reiškia, kad jie per mažai galvoja apie save, neretai tampa darboholikais ar patologiniais nerviniais ligoniais, kurie patys to nenori pripažinti“, – žodžių į vatą nevynioja Laura.
Moteris pasakoja savo istoriją ir dėl to, kad kitiems vis dar atrodo, jog komunikacijos srityje nuolat vyrauja vakarėlių atmosfera, nes juk kuri reklamas, organizuoji renginius, visokius pristatymus, tai kas čia gali būti tokio sudėtingo. Realybėje yra kiek kitaip.
„Ant šio kabliuko yra pasimovę nemažai stojančių į šią profesiją. Nieko čia nėra romantiško. Aišku, darbas be proto įdomus, kūrybiškas, čia daug adrenalino, nemažai sėkmės istorijų ir šampano purslų, už kurių yra daug juodo darbo, kaip ir visur kitur. Bet to, ne viskas čia vyksta pagal tai, kaip tu įsivaizduoji. Kartais, būna, reikia tiesiog vykdyti tai, kas tau nemiela, nepatrauklu, net kai nematai vizijos. Šiandien vis dar reikia populizmo ir kartais kūrybiški žmonės sunkiai susitvarko. O tau juk reikia žinutės, kurią išgirstų žmonės, reikia, kad reklama juos pasiektų, skaičiuojami skaitomumo, žiūrimumo ir daug kitų rodiklių, turi atlaikyti kritiką, jei kas nepasisekė, nes juk kai pasiseka, tai dažniausiai nebūna tik tavo nuopelnas, dažniausiai – visų, kaip ir visuose darbuose [šypsosi, aut. pastaba].
Žinau, kad ne viename darbe taip yra, bet šiuo kartu kalbu būtent apie darbą komunikacijos srityje. Nesu silpna, paliegusi, išpaikinta, bijanti darbo ar norinti gauti pinigų už kavutės gėrimą generuojant idėjas. Tapau perdegusia darboholike su visom iš to išplaukusiom pasekmėm. Ir šiandien nežinau, ar kam linkėčiau taip pradėti nemėgti savo mėgstamo darbo, kaip buvo man“, – atvirai pripažįsta Laura.
Vadovui parašiusi žinutę, išėjo į niekur
„Vieną dieną po nevykusiai klientui pristatyto (man taip atrodė) projekto pratrūkau. Prie visų. Pasirodžiau ne tokia, kokia visada buvau. „Nepasiunčiau“ kliento, aišku, bet po jo pastabų ir supratusi, kad pati padariau klaidų, tiesiog nesusivaldžiau, nesugebėjau priimti elementarių komentarų. Gerai, kad išėjau pro duris, nes ką ten gali žinot, kuo būtų pasibaigę [nusišypso, aut. pastaba].
Kadangi jau kurį laiką jaučiau, kad man kažkas negerai, kartu jaučiau savo pačios spaudimą dirbti puikiai, juk buvau save identifikavusi kaip daug ir atsakingai dirbančią, nusprendžiau paprašyti atostogų. Šiaip atostogų išvis neimdavau, nebent kelias dienas, nes darbo visada buvo: tai ką nors pridengt, tai uždengt. Darbų iš esmės krūvos, nėra kada atostogų eiti. Vaikino neturėjau, vienai po pasaulį bastytis noro irgi nebuvo. Paprašiau leisti pailsėti dvi savaites. Darbdavys nesutiko iškart, prašė užbaigti darbus ir tik tada eiti. Viskas suprantama, tad pabaigiau per savaitę, dirbau, atsimenu, naktim, kad tik greičiau pabaigčiau. Išėjau be plano. Nežinojau, nei ką daryt, nei kur eit. Pas tėvus važiuot nenorėjau, nes kam juos nervinti, be to, klausimų jiems kiltų milijonas: kur vaikinas, kodėl vis viena, kaip čia apsirengus, kodėl nevalgai, papasakok, ką ten tokio dirbi, ir panašiai.
Taigi likau Vilniuje. Viena namuose. Lyg ir galėjau daryt, ką noriu, kaip dainavo Džordana, bet negalėjau. Prabusdavau šalto prakaito išmušta naktimis, sapnuodavau, kaip kažką dirbu, kažkokias lenteles pildau, kažkur bėgu, krentu į kažkokius murzinus vandenis, negaliu išplaukti, žodžiu, atsikeldavau pavargusi, neišsimiegojusi, dar labiau savęs nemylinti. Dieną nieko nenorėdavau daryti: nei eiti pasivaikščioti, nei valgyti, nei skaityti, nei bendrauti, norėjau, pamenu, tik vieno – žiūrėti kvailus holivudinius filmus. Po beveik savaitės supratau, kad parazituoju ir kad liko pusė laiko iki grįžimo į darbą. Prasidėjo panika. Galvoje pradėjau dėliotis, ką turiu daryti, pradėjau natūraliai dirbti, nervintis, stresuoti, o kas bus, jei mano idėja nepatiks klientui, gal aš čia nesąmonę kažkokią sugalvojau, o jei patiks, ar pavyks ją įgyvendinti ir panašiai. Taip „dirbau“ geras tris dienas.
Atėjo ketvirtadienis. Pagaliau sukaupiau visą savo likusią esybę ir išėjau su draugais į miestą atsipalaiduoti, nes juk kiek čia man beliko iki to darbo. Atsipalaidavau taip, kad parašiau vadovui, jog į darbą nebegrįšiu. Dabar, aišku, ima juokas, iš kur buvo tiek drąsos, bet tada jaučiausi drąsi, nes vyno gal buvo per daug, o ir kompanija, pamačiusi, kokios būsenos esu, turbūt pastūmėjo link to. Ačiū jiems“, – šypsosi Laura.
Išgyveno sunkų laiką, galvojo apie savižudybę
„Darbdavys dar kelis kartus perklausė, ar tikrai negrįšiu, buvo nustebęs. Turėjau santaupų, nebijojau kurį laiką likti be darbo, ir draugai padrąsino, kad darbą visada rasiu, o sveikata šiandien yra svarbiau. Viduje žinojau, kad jie teisūs. Kad man reikia pagalbos, irgi žinojau, nes pati nesusitvarkiau. Kažkokiam juoduly gyvenau.
Vienu metu sumąsčiau kreiptis į psichologą, nes tikrai nekaip jaučiausi, be to, nenorėjau kitų apkrauti savo bėdomis, nežinojau, kaip elgtis. Buvau susitikusi su viena psichologe, ji klausinėjo apie santykius, tėvus, vaikystę, užuot patarusi, kaip atsitiesti. Suprantu, kad kalbėjimas apie vaikystę ir ieškojimas problemų joje gal ir gali išvesti į šviesą, bet turbūt ne to man anuo metu reikėjo. Naiviai tikėjausi greito rezultato, o šiandien suprantu, kad po trijų vizitų niekas nepasikeičia. Beje, tuo metu daug skaičiau apie tai, kas man gali būti, man tiko daug bruožų apie perdegimą darbe.
Kadangi ieškojau, kas galėtų man greičiau padėti išlipti iš duobės, užmačiau ir visokių atsigavimo kursų, retritų, meilės sau stovyklų ir kitų dalykų. Nuėjau į vieną tokią savaitgalio stovyklą. Ir vėl nepataikiau, ne man ten. Neabejoju, kad jų yra gerų, tiesiog tuo metu vėl nepataikiau. Net pradėjau galvoti, kad aš tikrai nenormali, o gal man taip yra dėl to, jog neturiu nuolatinio partnerio: vyrų vis pasitaikydavo, bet ilgalaikių santykių vengiau, juk nenorėjau gaišti laiko, kuris svarbus mano karjerai.
Vienu metu galvojau, kad gal padės kokie nors antidepresantai, bet bijojau eiti pas psichiatrą, kad jų išrašytų, nes vien žodis „psichiatras“ man kėlė dar didesnį stresą, tuomet atrodė, kad nejaugi nusivažiavau iki Vasaros 5. Žodžiu, viską dariau ir galvojau apie save blogai.
Tada pamaniau, kad padarysiu taip, kaip nemažai pasimetusių gyvenime daro, – vyksiu kur nors į Aziją ilgesniam laikui. Šiandien manau, kad ir vėl pasidaviau įvaizdžiui, kuris tuo metu sukosi aplink: atrodė lyg ir keista, jei niekada nebuvai išvykęs į tą pusę. Būtų gal užtekę ir kokios Lenkijos, bet juk ne lygis. Bet kuriuo atveju, tai buvo spontaniškas sprendimas. Išvykau. Pirmą kartą gyvenime viena, pirmą kartą taip toli. Nusipirkau bilietą į vieną pusę. Bilietas nepigus, tad nebuvo kur trauktis. Tada mano mintis bent trumpam užvaldė pasiruošimas kelionei. Daug visko skaičiau, domėjausi, ką veiksiu, kur gyvensiu, kartu galvojau, gal man reikia kokios nors rimtesnės meditacijos, kad susiimčiau, neišprotėčiau, paieškočiau, kas ir kodėl man negerai, kodėl nesugebu dirbti, tvardytis, kodėl nieko nenoriu ir daug kitų dalykų.
Nors pasakoju šiandien gan lengvai, tuomet buvo labai daug stipraus nusivylimo, nepasitikėjimo savimi, sutrikimo, savęs nuvertinimo, nuolatinio savęs plakimo už negebėjimą susiimti ir būti kaip visi normalūs žmonės. Turėjau labai rimtų suicidinių minčių, net ieškojau, kuris būdas humaniškiausias. Ir vėlgi buvau per silpna, kad jas įgyvendinčiau. Jaučiausi nieko verta net ir tokioj situacijoj. Tikrai giloka ta mano duobė buvo“, – pasakoja Laura ir šioje vietoje kuriam laikui teko nutraukti mūsų pokalbį dėl užgriuvusių emocijų.
Atrado artimą sielą
Atvykusi netrukus, kaip pati sako, savo nenuostabai, rado bendramintę iš Prancūzijos, ji taip pat atvyko viena, gyveno šalimais, tad susipažino: „Aišku, jos anglų, kaip ir mano prancūzų, nebuvo tokia stipri, bet sugebėjome ne tik susikalbėti, bet ir susidraugauti. Tas laikas saloje buvo iš tiesų nepaprastas, turėjome daug įdomaus, smagaus, kartu sunkaus laiko, nes abi atvykome ne iš laimės. Ėjome pas sielos gyduolius, į vienuolynus, visokius retritus (ten jų vykdoma begalės) ir iš jų išeidavome arba krizendamos, arba išties susimąsčiusios ir giliai paliestos kalbų, garsų, kvapų, atmosferos su stipriomis emocijomis. Mudvi labai palaikėme viena kitą. Ji buvo su savo skaudžia gyvenimo istorija po nepavykusių santykių, aš – su savo nepavykusiu darbu. Dvi nevykėlės, kaip mėgdavome sakyti [juokiasi, aut. pastaba].
Tiesą sakant, net nežinau, koks ten su manimi įvyko stebuklas, bet po pusantro mėnesio supratau, kad noriu grįžti namo ir vėl dirbti savo mėgstamą darbą. Nežinau, kas padėjo: gal nepažįstamo žmogaus buvimas šalia, ir tas žmogus nieko nežinojo apie mane, tad buvau kaip baltas lapas, man nereikėjo apsimetinėti, kuo nesu, vaidinti stipruolės, galėjau ir gerai išsiverkti, ir iš širdies prisijuokti, labiausiai – iš savęs. Galbūt ilgesnis atitrūkimas nuo darbo, gal ilgesnė viešnagė ten, kur kitokia kultūra, gal vertybių persidėliojimas, gal poilsis, aplinka kita. Galbūt dar nebuvau taip giliai įklimpusi. Arba viskas iš esmės susidėjo.
Kadangi daug domėjausi, kas man yra, supratau, kad pasisekė, nes yra žmonių, kurie perdegimo būsenos gyvena metų metus, susitaikę su juo arba nepripažįstantys. Negrįžau aš, aišku, tokia stipri, kaip buvau pačioje darbo pradžioje: per porą mėnesių negali atsigauti, kai tiek laiko taip gyvenai, bet jaučiausi tikrai šviesiau.“
Nors tapo šviesiau, daugiau ilsisi, bet duobių dar liko
Į tą patį darbą Laura negrįžo, netrukus rado kitą. Įsidarbinus vis lydėjo jausmas, kad ta būsena vėl sugrįš, tad iš visų jėgų stengėsi dirbti ne tik gerai, bet pirmiausia ramiau, savęs nepametant. Laikas nebuvo toks paprastas, visko buvo: ir pakilimų, ir nuopolių. Mergina įsitraukė į kitas papildomas veiklas, tarp jų ir savanorystę. Čia sutiko savo būsimą vyrą, susituokė, susilaukė vaiko. Gyvenimas lyg ir stojo į vėžes.
Paklausus, kaip iš tikrųjų gyvena šiandien, Laura atsako, kad stengiasi nedirbti po darbo, dažniau išeina atostogų, labiau pastebi kitus žmones, kolegas, įtardama, galbūt ir jiems tas pats, kas buvo jai: „Mes juk visi bėgame kaip tos voverės rate arba dalyvaujame vadinamosiose žiurkių lenktynėse, kuomet konkurecija veja bėgti vis greičiau. O kur dar vieną dieną atsikeli – pirmadienis, kitą – jau, žiūrėk, ir šeštadienis, laikas bėga nežmonišku greičiu, ir ne mūsų naudai. Man padėjo ir tai, kad sutikau savo antrąją pusę, kad turime vaiką, buvau išėjusi motinystės atostogų, jo gimimas ir buvimas kartu tuos metus irgi pakoregavo mano vertybes. Nežinau, tiesą sakant, kur būčiau šiandien buvusi, jei būčiau likusi viena. Už plaukų ištraukiau save, bet ar pavyktų antrą kartą, klausimas. Labai džiaugiuosi ir tuo, kad šiandien daugiau kalbama apie perdegimą darbe, apie depresiją, kad tai nėra neva ponų ligos, kad žmonės išties persitempia, kai krūviai dideli, per daug prisiima atsakomybių, tada nespėja, vis atrodo, kad kitiems sekasi geriau, o tada jaučiasi nepakankami. Be to, ir konkurencija didžiulė, turi dirbti daugiau nei visu tempu, jei nori ką nors rimčiau pasiekti.
Aš pati, nors iš pradžių tikrai laikiausi darbo ir poilsio režimo, jaučiau ir vis dar jaučiu, kad kartais vėl pradedu įsibėgėti ir arba persidirbu, arba perdegu, arba viskas vienu metu. Nėra man lengva išlaikyti balansą, ypač kai yra šeima, kuriai irgi manęs reikia.
Džiaugiuosi, kad turiu nuovokų vyrą: jis mato, kai pradedu namo neštis projektus ir jam kvaršinti galvą, jaučiuosi pervargusi, sulendu į kompiuterį naktimis, tada gan griežčiau stabdo mane. Aišku, būna, ir pasipykstame dėl to, nes tada man atrodo, jog jis nesupranta, kiek tai yra svarbu. Nors ar tikrai ten taip gyvybiškai būna svarbu, paskui suabejoju. Suprantu, kad viskam reikia saiko, laiko, kartais su tuo sunkiau susitvarkyti, bet tikrai stengiuosi. Taip pat manau, kad be galo svarbu palaikyti ir išgirsti kitą žmogų jam kritiniu metu, tad turėtume dažniau apsidairyti, ar aplink nėra žmonių, kuriems reikia pagalbos. Ir jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, būčiau rimčiau kreipusis į specialistus, tarkime, jei pasirinkta psichologė man netiko, būčiau ieškojusi kito specialisto, o aš tuo metu tiesiog kapanojausi pati. Šiandien nuoširdžiai nemanau, kad man iki galo pavyko. Tokių žmonių kaip aš, esu tikra, yra nemažai.“
Psichologė: kaip atskirti nuovargį nuo perdegimo
2022 m. Business Health institute, šios įstaigos duomenimis, moterys dažniau nei vyrai kenčia nuo perdegimo darbe. Aukštos pareigos sietinos su didesniu profesiniu perdegimu: 50 proc. moterų, užimančių vadovaujamas pareigas, nurodė, jog jaučia perdegimo požymių. Mažų vaikų turintys – 47 proc. dirbančių mamų ir 38 proc. dirbančių tėčių – yra patyrę profesinį perdegimą.
Taip pat svarbus pajamų dydis: štai vidutines pajamas gaunantys asmenys 44 proc. dažniau patiria perdegimą, nei gaunantys aukštas pajamas. Tyrimai atspindi tai, jog tarp dirbančių socialinį
darbą žmonių perdegimo lygis didesnis nei tarp kitų profesijų.
„Sutinku, kad didesnę tikimybę patirti profesinį perdegimą gali turėti tų profesijų atstovai, kurių darbas reikalauja didesnio emocinio įsitraukimo, bet nebūčiau linkusi diskriminuoti profesijas šiuo atveju. Visgi, remiantis darbo praktika, matyti, jog bet kurios profesijos, lyties, amžiaus žmogus gali patirti perdegimą. Pastebiu, kad praktine prasme perdegimas labiau būdingas perfekcionistams, kontroliuoti mėgstantiems žmonėms, labiau neurotiškoms asmenybėms.
Iš esmės, perdegimas yra laipsniškas procesas. Tai neįvyksta per naktį, požymiai ir simptomai iš pradžių subtilūs, tačiau laikui bėgant blogėja. Patiriamas stresas, įtampa, ir jei nekreipiame į tai dėmesio, sulaukiame labai stipraus nuovargio. Bendrąja prasme, nuovargis yra natūralus ir reikalingas, nes tai apsauginis veiksnys, rodantis, kad turime atgauti jėgas, tačiau jei patiriame įtampą, kuri gali būti iš bet kokio šaltinio, ir jei mes jo neatpažįstame, nepasirūpiname savimi, neatgauname jėgų, tai pervargstame rimčiau ir jaučiame ne šiaip nuovargį, bet jau tokį stiprų išvargimą, o tai veda į perdegimą.
Jei nekreipiame dėmesio ir į perdegimą, ima varginti nerimo sutrikimai, depresija, su psichosomatika ir somatika susiję simptomai. Nuovargis yra reakcija į trumpalaikį stresą ir praeina po laiko, skirto jėgoms atgauti, po poilsio. Perdegimas – reakcija į ilgalaikį stresą, susidedantis iš daugelio dalykų, ir nepraeina nusprendus atgauti jėgas, pavyzdžiui, išsimiegojus“, – paaiškina psichologė Paulina Bielinytė.
Atpažinkite esminius nuovargio požymius
Perdegimo požymiai, pasak psichologės, yra išsekimas, cinizmas darbo atžvilgiu, veiksmingumo sumažėjimas, o iki jo pereiname kitus etapus, tai yra prisiimam atsakomybių ar įsipareigojimų – daugiau darbo valandų, atidėliojame poilsį, darbui savo gyvenime teikiame prioritetą. Taip pat sumažėja jausmas, kad darbas prasmingas, atrodo, kad dirbi per prievartą, kyla noras užsidaryti nuo kolegų, neatlikti darbų, – tai yra atsiribojimas.
Dar vienas požymis – silpnesnė emocinė pusiausvyra: irzlumas, kantrybės sumažėjimas. Ateina kognityvinis etapas – gali suprastėti dėmesio koncentracija, atmintis, kilti priešiškumo jausmas, kai reikia prisitaikyti. Fizinis – be aiškios priežasties juntami fiziniai negalavimai, atrodytų, ramybės būsenos juntama įtampa, nerimas, sutrinka miegas, negebama atsipalaiduoti, tada, kai jau nusprendžiame, kad atėjo laikas atgauti jėgas, susilpnėja imuninė sistema. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus – atsiranda depresija, nerimo sutrikimų, kai sunku išsimiegoti, nuolat kyla varginančių minčių
Ką daryti, jei perdegei
Psichologė sako, kad, be įvairių praktikų ir strategijų, verta pasvarstyti ir iš kitos pusės, tai yra nereikėtų bijoti įsileisti mintį, ar tikrai neatėjo laikas pokyčiams profesine prasme. Jei žmogus nuolat jaučiasi nelaimingas, nepavyksta išlaikyti pusiausvyros tarp darbo ir laisvalaikio, darbe juntamas sąstingis, tai galbūt išeiti iš darbo ar iš esmės pakeisti profesiją nėra jau tokia bloga mintis. Tik tuomet verta pagalvoti, kas kitame darbe turėtų būti kitaip, kad padėtų sukontroliuoti, jog žmogus vėl neatsidurtų tokioje pačioje situacijoje. Sąmoningumas didėja, bet neretai nesusiderina racionalus mąstymas ir atpažinimas, žinojimas, kad reikia pristabdyti save su realiais elgesio pokyčiais.
„Iš esmės kiekvienu atveju individualu, ką daryti perdegus, bet visais atvejais gelbsti sąmoningumas. Jei atkreipsime dėmesį ir atpažinsime savo raudonas vėliavėles, kurios įspėja apie artėjantį perdegimą, galime jo išvengti, bet jei nepaisysime, galiausiai perdegsime. Svarbu stebėti savo kūno, emocinius bei elgesio požymius ir reaguoti.
Patarimas – laikytis biologinės streso valdymo strategijos, tai yra miegas, jėgų atgavimas, veiklos, kurios suteikia džiaugsmą. Taip pat įvairios relaksacijos, sąmoningumo meditacijų praktikos, pavyzdžiui, 5–10 minučių sąmoningumo meditacijos per dieną per pertraukas darbe.
Dėmesingo įsisąmoninimo praktikos padeda išlaikyti pusiausvyrą ir ramybę. Gerai yra praktikuoti fizines streso valdymo strategijas, tai yra pasivaikščiojimai, jėgos pratimai, joga, paprasti dalykai, tarkim, lipimas laiptais darbe, Kėgelio pratimai kūnui. Sensorinės streso valdymo strategijos – liesti, matyti, ragauti, skanauti. Tinka masažai su kamuoliuku, pavyzdžiui, pėdoms. Akupresūra, pasiglostymai. Kontrastingo vandens gėrimas, vandens su citrina, kvapų skonio terapija. Emocinės streso valdymo strategijos – įvairios dėkingumo praktikos, dienoraščio rašymas, išsiverkimas. Taip pat svarbu – ribų kontrolė ir išlaikymas: planuokite savo darbo laiką, aiškiai pasakykite, kokiomis valandomis būsite pasiekiamas darbo klausimais, po darbo užsiimkite su darbu nesusijusia veikla. Sukurkite palaikantį socialinį ratą.
Labai svarbu turėti kolegų, į kuriuos galite atsiremti, nebijoti prašyti pagalbos, kai nesuspėjate ar turite daug darbo. Kurkite ir palaikykite socialinius santykius su žmonėmis, su kuriais galite
atitrūkti nuo darbo. Po darbo valdykite pokalbių temas, t. y. jei tai nėra būtina, nekalbėkite apie darbą iš esmės. Apsvarstykite terapiją, psichologinės konsultacijos yra puiki tokių problemų prevencija. Rūpinkitės savimi ne tada, kai jau blogai, girdėkite save visada, net ir tuomet, kai jums puikiai sekasi, nes sėkmė nelydi visada. Atpažinti simptomus ir pripažinti, kad reikia daugiau pasistengti dėl pačių savęs, yra pirmas žingsnis savo sveikatos link – tiek emocinės, tiek fizinės“, – nepaleisti vadžių likimo valiai ir stebėti savo būklę nuoširdžiai kviečia psichologė Paulina Bielinytė.