Neseniai sukako dveji metai, kai Žemaitijos psichikos sveikatos centrui vadovauja gydytojas psichiatras Gintaras Naujokas. „Esu tarsi susidvejinęs – dalį laiko skiriu pacientams, kitą dalį – kolektyvui, rūpinimuisi centru, jo plėtra. Globalių planų ir strategijų nekuriu, nes man svarbiausias yra tas žmogus, kuris tuo metu sėdi mano kabinete. Esu jam ir dėl jo“, – tikina G. Naujokas.
Su gydytoju šiandien kalbamės apie pokyčius – ką reiškia dirbti šios įstaigos vadovu, kaip keičiasi visuomenės požiūris ir kaip į psichikos sveikatą šiais laikais žiūri patys specialistai.
Esate ne tik gydytojas, bet ir vienintelio Telšiuose psichikos sveikatos centro vadovas. Galima spėti, kad kaip naujos kartos atstovui, jums būdingi visai kitokie darbo principai? Darbinius santykius veikiausiai kuriate ne vertikalius, o horizontalius?
Nelabai įsivaizdavau savęs kaip vadovo, gal netgi sąmoningai vengiau tų pareigų, nes mačiau save kaip specialistą, gydytoją. Prabėgo jau dveji metai direktoriaus pareigose, tačiau nežinau, kaip atrodau iš šalies.
Manau, kad ir kokią įstaigą bepaimtume, darbuotojų įsivaizdavimas dažnai paprastas: kai viskas įmonėje klostosi gerai, jie nori nuoširdaus vadovo, tarsi bičiulio, o jei kyla problemų, įsitikinę, jog vadovas turi elgtis įsakmiai ir suvaldyti situaciją.
Man autoritarinis valdymo būdas netinka, nemoku taip reguliuoti santykių, todėl vis dar nesu įsivertinęs, koks esu vadovas, ar gerai dirbu, ar ne. Didžiausia palaima, jog paveldėjau labai gerą kolektyvą, kuris jau tapęs tarsi profesinė šeima – bendraujame įvairiomis temomis, rengiame išvykas su antrosiomis pusėmis, vaikais.
Be abejo, vadovo pareigos kažkiek pamažina laiko, kurį skiriate darbui su pacientais.
Taip, vienareikšmiai. Paroje nėra tiek laiko, o reikia ir pacientais pasirūpinti, ir centro plėtra, ir savo darbuotojais, kurių dabar 36. Todėl gydytojas ir vadovas viename asmenyje dažnai tampa tuo, kuris dalį laiko kažkur šmėkščioja, dalį – sėdi kabinete.
Be to, kaip pastebiu, ta lentelė ant kabineto su užrašu „Direktorius“ veikia ir santykius, ir bendravimą – ne visi drįsta užeiti. Pavyzdžiui, bendravai su pacientu šešerius metus, o atsiradus lentelei ima ir pasikeičia santykis, elgesys. Vėl reikia laiko, kad tą ryšį susigrąžintum.
Regis, tai tik pareigos, tačiau jos nesąmoningai apibrėžia santykius. Netgi klasiokas, atėjęs dėl vairuotojo pažymėjimui reikalingos pažymos, į mane kreipėsi jūs! Regis, juokinga, bet taip yra. Anksčiau darbuotojams buvau kolega, o dabar bendraudami renka žodžius, kažkiek įsitempia.
Supratau, kad labiausiai jums patinka dirbti su pacientais, o ne tvarkyti reikalus kaip įstaigos vadovui. Kokių savybių reikia dirbant gydytoju psichiatru?
Kaip kitiems yra, nepasakysiu, galiu kalbėti tik iš savo patyrimo. Man tikrai patinka bendrauti su žmonėmis, klausytis jų istorijų, kurios išties įdomios. Išklausęs, pabendravęs aš noriu padėti tam žmogui jaustis geriau, man jis rūpi.
Svarbu klausytis ir girdėti. Net jei didesnį laiką žmogus kalba apie nesvarbius, jo manymu, dalykus, tačiau jie yra reikšmingi ir juose galima rasti trūkstamų dėlionės dalių.
Neturiu tikslo paveikti ar pagydyti dideles žmonių grupes, man svarbiausias būna žmogus, kuris tuo metu sėdi mano kabinete. Skiriu visą savo laiką, kad padėčiau jam susigaudyti. Beje, kartais gal net nebūtina padėti – svarbiau nepakenkti. Pavyzdžiui, jei žmogus pagaliau užsiregistravo, atėjo, nors ryžosi tam žingsniui 10 metų, svarbu jį išgirsti, parodyti, kuria kryptimi judėti – galbūt daugiau jau jis pats tvarkysis. Nereikėtų galvoti, kad jei žmogus atėjo pas psichiatrą, jam dabar reikės nuolatinės pagalbos. Svarbu, kad jis visgi atėjo.
Jūsų darbas sudėtingas, gydytojai dažnai net galvos nepakelia žmogui užėjus į kabinetą. Didelis krūvis?
Per dieną būna apie 30–40 žmonių, tačiau šeimos gydytojai turi ir po 90 – sunkiai įsivaizduoju, kaip jie dirba.
Mano kasdiena atrodo taip: vienai daliai žmonių reikalinga tiesioginė konsultacija, su kita dalimi susiskambiname, tretiems – pratęsiame vaistus. Taip pat laiko skiriu administracinių reikalų tvarkymui.
Labai džiaugiuosi, jog čia, Telšiuose, turime psichikos sveikatos centrą ir labai gerus, profesionalius darbuotojus. Centre veikia dienos stacionaras, rengiame bendrus susirinkimus su visais pacientais, kartą per savaitę susiburiame visa komanda (psichologai, soc. darbuotojai, kineziterapeutai ir pan.) – aptariame sunkesnius atvejus, svarstome, kaip padėti, taip pat dalijamės savo emocijomis. Ta savirefleksija padeda išsigryninti vaizdą, panaikina neaiškumus ir gerina ryšį, supratimą.
Klausiu kaip specialisto – veikiausiai mes visi turime mažesnių ar didesnių psichikos sveikatos sutrikimų, tiesa? Kas tokiu atveju yra norma ir nukrypimas nuo jos?
Mano nuomone, norma yra statistika, vidurkis nuo tuo metu vyraujančių dalykų. Netgi yra tokia sąvoka, kaip kultūrinė psichiatrija: tarkim, vieni dalykai mūsų kultūroje yra norma, o Rytuose ar Vakaruose gali būti visai nenorminis dalykas.
Todėl mes vengiame kategoriško skirstymo, kas normalu, kas ne. Esmė yra ta, ar tie žmogaus bruožai, savybės, elgesys jam padeda gyventi, pritapti, ar ne. Pavyzdžiui, jei žmogus atėjo pas mane ir sako, kad jis nesusitvarko, toks elgesys ar būsena jam kenkia, trukdo palaikyti santykius šeimoje, darbe, sako, jog negali normaliai gyventi ir jaučiasi nelaimingas, – tai aš vadinu nenorma. Man kriterijus yra paties žmogaus pasakymas, kad jam ši būsena trukdo ir jis norėtų gyventi bei jaustis kitaip.
O jeigu žmogus gyvena, prisitaiko, jeigu jam priimtina, kaip jis elgiasi, dar klausimas, ar reikia kažką primygtinai keisti ir bandyti žmogų perdaryti. Juok kuomet kitas įvardija, tai nieko tame žmoguje nepakeičia – jis turi pats pripažinti ir kreiptis pagalbos, jei nori kažkokių pokyčių. Čia panašiai kaip su priklausomybe: jei aplinkai atrodo, kad tas žmogus priklausomas nuo alkoholio, tačiau jis pats to nesuvokia, jam taip gerai, vargu ar kažkas pasikeis.
Kas žmonėms neduoda gyventi ir jaustis laimingiems?
Priežasčių gali būti daug – nuo vaikystės traumų iki COVID pandemijos patirčių. Pavyzdžiui, nerimas, kaip sutrikimas, gali turėti labai daug išraiškų: žmogus negali nusėdėti, vaikšto arba prisiplanuoja veiklų, kad tik neturėtų laisvos minutės, nes kitaip užplūsta nerimastingos mintys. Nerimo galimos pasekmės: opaligė, širdies problemos, rankų tirpimas ar šalimas ir pan.
Be to, nerimas yra viena pagrindinių depresijos sindromo sudedamųjų dalių, todėl nereikėtų aplaidžiai žiūrėti į simptomus. Depresiniam sindromui atsirasti nereikia priežasties. Kiekvienas žmogus turi stiprybės rezervą negandoms atlaikyti. Žiūrėk, vienas kalbasi, kapstosi, o kitas palūžta. Gali būti laimingas ir sėkmingas žmogus, o ateis diena, kai kažko bus per daug, ir žmogus nebesusitvarkys, atrodys, kad viskas slysta.
Depresija – tai sutrikimas?
Aš paprastai sakau, kad tai sutrikimas – žmogus būna tam tikros būsenos, kuri, jei jis tinkamai tvarkosi, praeina.
Kartais žmoguje būna tiek visko prisikaupę, kad jis nebegali normaliai funkcionuoti. Tuomet jam galime pasiūlyti pagalbą, o jis spręs, ar priimti ją medikamentais, ar psichoterapija. Mes paprastai tik pasidaliname įžvalgomis, kas galėtų padėti ir kaip situacija atrodytų, jei tos pagalbos žmogus visgi nepriimtų. Sprendžia pats žmogus.
Ar žmonės patys nusprendžia ateiti į jūsų centrą, ar dažniau paraginti artimųjų?
Nesvarbu, kas pastūmėja, svarbu, kad tas žmogus visgi ateitų. Gali būti ir tas vienintelis atėjimas, tačiau sėkla pasodinta, gal ji sudygs po kelių mėnesių, o gal ir po metų. Kai žmogus ateina, jau yra gerai. Procesas pajudėjo, gal toliau tvarkysis pats. Norės – vėl ateis.
Artimojo mirtis – vienas didžiausių stresų žmogaus gyvenime. Kai kurie žmonės, net ir praėjus mėnesiams po laidotuvių, privengia gedinčiojo, jo nelanko, nes neva neturės, ką pasakyti. Kaip padėti tam, kuris neteko brangaus žmogaus?
Pirmas dalykas – jūs niekaip nepadėsite. Dažnai žmones stabdo prieiti prie gedinčiojo būtent įsitikinimas, kad kažką turėtų padaryti, jog tam asmeniui būtų lengviau. Nieko nepadarysi – žmogaus nebėra. Jūsų vaidmuo – tiesiog būti tuo artimu žmogumi: ne kažką pasakyti, paguosti, o tiesiog pabūti šalia. Visa kita jau klostysis natūraliai, spontaniškai.
Antra – būti su gedinčiuoju stabdo emocijų baimė. O jei verks, ką darysiu? Ar būsiu pasiruošęs? Mintyse galite išgyventi daugybę scenarijų, tačiau iš tiesų juk nežinote, kaip bus. Žmonės itin dažnai eikvoja energiją galvodami, ką kiti pagalvos. Vienintelis būdas – tiesiog būti šalia, nebūtina net kažką sakyti. Net jei paverksite, paleisite emociją, jau bus lengviau.
Netektį, gedėjimą reikia išgyventi sąmoningai. Pasitaiko, jog žmonės per laidotuves prašo raminamųjų vaistų. Nepatarčiau gerti. Jei emocijas užslopinate, vienareikšmiai ateityje turėsite problemų. Pavyzdžiui, išgirsite mirusio mėgtą dainą, užuosite kokį kvapą – ir pratrūksite: pradėsite drebėti, verkti, ims permušti širdis. Emocijas reikia išgyventi.
Jūsų darbas sudėtingas. Kaip pailsite, kur randate stiprybės?
Mano poilsis ir įkvėpimas yra mano šeima. Kad ir koks sunkus darbas būtų, jeigu turi stabilų pagrindą, turėtų viskas harmoningai susidėlioti. Džiaugiuosi žmona ir vaikais, kurie mane palaiko.
Šeima yra tokia visa stebinti akis, saugumo burbulas – šeimoje svarbiausia yra galimybė dalintis, priimti šeimos narį, išklausyti, kas su juo vyksta. Panašiai vyksta ir psichoterapija: kuomet kitas pastebi ir išklauso, pats, garsiai kalbėdamas, gali atrasti sprendimą. Svarbu klausyti, girdėti ir palaikyti.