– Kas yra psichologinis atsparumas?
– Bendrąja prasme tai yra psichologinis atsakas į patirtus sunkius gyvenimo įvykius, potencialiai traumines patirtis. Turbūt paprasčiau psichologinį atsparumą būtų paaiškinti iš kitos pusės. Paprastai, kai žmonės patiria trauminių patirčių, kyla įvairių emocijų: išsigąstame, galime patirti šoką, liūdesį, gėdą, kaltę ar kitus jausmus. Tai yra normalios ir įprastos, žmonėms būdingos reakcijos. Gali būti, kad tokios reakcijos užsitęsia, ilgainiui sunkėja, pradeda veikti įprastą žmogaus gyvenimą ir kartais gali išsivystyti į didesnius psichologinius sunkumus, pavyzdžiui, potrauminį stresą, adaptacijos sutrikimą, nerimo sutrikimus ir pan.
Turime grupę žmonių, kuriems tie sunkumai išsivysto, bet didžiajai daliai vis dėlto taip nenutinka ir sakome, kad tie žmonės pasižymi didesniu psichologiniu atsparumu. Sakome, kad jie atsigauna, prisitaiko prie tų sunkių išgyvenimų, galbūt naujų gyvenimo sąlygų ir gali sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą.
Taigi, kalbant apie psichologinį atsparumą, mes visą laiką turime omeny kažkokią sunkią gyvenimo situaciją, didelį stresą keliančius įvykius, galbūt potencialiai trauminius įvykius, t.y. tokius įvykius, kurie kelia grėsmę sveikatai, gyvybei, yra itin staigūs, netikėti. Jie gali būti užsitęsiantys, gali būti trumpi vienkartiniai, pavyzdžiui, nelaimingi atsitikimai, fizinis smurtas, gamtinės katastrofos, eismo įvykiai, užpuolimai, buvimas karo zonoje ir pan.
Tyrimai rodo, kad 70–80 proc. žmonių bent kartą gyvenime yra patyrę tokių įvykių, tad skaičiai tikrai dideli. Tačiau apie 90 proc. šių žmonių nepatiria ilgalaikių psichologinių sunkumų, susijusių su šiomis patirtimis, taigi buvo psichologiškai atsparūs.
– Iš ko susideda psichologinis atsparumas, nuo ko jis priklauso?
– Tyrimų rezultatai rodo, kad su psichologiniu atsparumu susiję labai daug įvairių veiksnių. Tikrai mėginama atrasti „atsparumo receptą“, tačiau iki šiol nėra iki galo aišku, kokios tos sudedamosios dalys turėtų būti. Vieni mokslininkai išskiria vienus esminius dalykus, kiti – kitus.
Tuos veiksnius būtų galima skirstyti į dvi grupes: vidinius žmogaus resursus ir išorines aplinkybes. Vidiniai resursai galėtų būti, pavyzdžiui, pasitikėjimas savimi, kad esu pajėgus (-i) įveikti sunkumus, su kuriais susiduriu. Gali būti konstruktyvūs problemų sprendimo įgūdžiai, lankstumas, gali būti atkaklumas, optimizmas ar kita.
Kita grupė yra įvairios išorinės aplinkybės. Tai gali būti palaikanti socialinė aplinka, pavyzdžiui, tai, kad aš turiu žmonių, kurie gali mane atjausti, man padėti, mane palaikyti, kai patiriu sunkumų. Gali būti įvairūs socioekonominiai veiksniai. Pavyzdžiui, tyrimuose randame, kad tai gali būti finansinis stabilumas, socioekonominio saugumo jausmas. Gali prisidėti ir religijos praktikavimas.
– Kodėl vieni žmonės lengviau susidoroja su sunkiomis situacijomis gyvenime, o kiti palūžta?
– Nėra tokio vienareikšmio atsakymo į šį klausimą. Bendrą vardiklį gana sunku išskirti. Tai priklauso nuo individualios situacijos, asmeninių resursų, aplinkybių, išorinio konteksto. Minėjau dalykus, kurie galėtų sudaryti psichologinį atsparumą. Jeigu imtume priešingas tam aplinkybes – turėtume potencialius psichologinių sunkumų rizikos veiksnius.
Tarkime, gali būti, kad žmogus visiškai negauna jokio socialinio palaikymo savo aplinkoje, turiu minty atvejus, kai socialinė aplinka nuvertina, nepripažįsta žmogaus patirties, jausmų, žmogaus sunkumai stigmatizuojami visuomenėje.
Kiekviena situacija yra skirtinga, kiekvienos patirties kontekstas yra skirtingas, tad negalime pasakyti, kad dabar tas pats žmogus, patyręs sunkų išgyvenimą, kiekvieną kartą palūš. Tai yra individualu ir labai svarbu atsižvelgti į tuo metu esantį kontekstą, kur tas žmogus yra, kaip jis jaučiasi psichologiškai, kas yra jo aplinkoje, gal jo gyvenime vyksta daug įvairių kitų dalykų.
– Kodėl psichologinis atsparumas yra svarbus? Ką jis mums duoda?
– Čia mes kalbame apie psichologinio sunkumo nebuvimą įveikiant sudėtingas gyvenimo situacijas. Iš esmės jis tuo ir svarbus, kad sunkumai neatsiranda, kad mes galime funkcionuoti taip, kaip anksčiau, grįžti į įprastą gyvenimą.
Apie psichologinį atsparumą iš esmės svarbu kalbėti dėl to, kad suprastume, jog mes esame pajėgūs susidoroti su sunkumais. Tik svarbu tuos savo resursus atrasti, suprasti, pagalvoti apie savo socialinę aplinką ar savo būklę, kas mums padeda įveikti sunkumus.
– Kodėl svarbu didinti psichologinį atsparumą, jei jį turime mažesnį?
– Mes, žmonės, esame linkę galvoti, kad pasaulis yra saugi aplinka, kad mums nieko blogo nenutiks, esame saugūs. Visgi matome, kad dauguma žmonių bent kartą gyvenime patiria sudėtingų patirčių, potencialiai traumuojančių įvykių. Atsparumą didinti ir apskritai apie jį kalbėti svarbu tam, kad jaustumės pajėgesni, labiau įgalūs gyvenime susitvarkyti su sudėtingesnėmis situacijomis, kurios gali užklupti ir netikėtai.
Be kokių nors trauminių ar kitų sudėtingų patirčių, gali būti sunku įsivertinti – didesnį ar mažesnį atsparumą žmogus turi. Tyrimai rodo, kad psichologinis atsparumas yra gana stabili asmens savybė. Tačiau skirtinguose gyvenimo etapuose jį gali veikti skirtingi dalykai. Svarbu atsižvelgti ir į kontekstą, kuriame patirtis vyksta, ir į patį asmens gyvenimo laikotarpį, kuriame gali būti skirtingų veiksnių, paveikiančių atsparumą.
Turėdami savo vidinių resursų, juos suprasdami, taip pat suprasdami išorines aplinkybes, kurios mums irgi padeda įveikti sunkumus, galime atrasti būdų, kaip sau padėti sugrįžti į įprastą gyvenimą po sunkių gyvenimo patirčių. Psichologinis atsparumas yra ir apie įsigalinimą sau padėti.
– Kaip galima didinti psichologinį atsparumą? Galbūt yra kokių praktikų, kurias vertėtų atlikti kasdien?
– Pirmiausia galima apsvarstyti, prisiminti, kas man yra padėję anksčiau, kai buvau susidūręs (-usi) su sudėtingomis situacijomis, kas man padeda kiekvieną dieną, kai patiriu stresą, ką darau, kad jį įveikčiau. Žinoma, kalbu apie konstruktyvius būdus: pasirūpinimą savimi, bendravimą su artimaisiais, draugais, galbūt atsipalaidavimo pratimus ir pan. Šį klausimą sau gali išsikelti kiekvienas. Žinodami, kas mums padeda, o tai gali būti net ir paprasčiausi dalykai, jausimės labiau pasiruošę netikėtoms, didelį stresą keliančioms situacijoms, labiau pasitikintys savimi jas įveikti.
Kitas svarbus dalykas – reguliarus rūpinimasis savo fizine ir emocine sveikata. Kalbu apie visiškai bazinius poreikius: pavalgyti – būtų gerai, kad sveikai, išsimiegoti, įtraukti nors šiek tiek fizinio aktyvumo, paklausti savęs, kaip aš jaučiuosi emociškai.
Tada verta pasvarstyti apie socialinį palaikymą, atpažinti savo socialinį ratą: koks jis, kokių resursų iš ten galiu gauti, įsivardyti žmones, su kuriais aš jaučiuosi saugiai, kuriais pasitikiu.
Svarbūs ir problemų sprendimo įgūdžiai, apie kuriuos irgi galima pasvarstyti kasdien, t. y., kaip aš sprendžiu kasdienes problemas. Pavyzdžiui, galbūt paprastai problemas matau kaip visumą, vieną didžiulį tikslą, kurį pasiekti ar išspręsti labai sudėtinga, nes jis labai didelis. Kartais ir patyrus sudėtingų gyvenimo patirčių galime jausti, kad kylančios emocijos, pasikeitusios aplinkybės yra visaapimančios ir labai sunkiai įveikiamos ar išsprendžiamos. Tokiais atvejais siūlome pasvarstyti, galbūt tą problemą galima spręsti padalinant ją į mažiausius įmanomus žingsnelius, tikslus, kaip ją galėtume įveikti.
Patiriant psichologinių sunkumų visada galima kreiptis psichologinės pagalbos ar emocinės paramos. Galbūt kelioms sesijoms, galbūt palaikomosioms, kad atpažinčiau savo emocijas, žinočiau, kaip aš paprastai reaguoju tam tikrose situacijose, kas man būdinga. Kreiptis konsultacijos į psichologą galima ne tik, kai jau patiriame didelių psichologinių sunkumų, bet ir tada, kai norime geriau suprasti save, atrasti sau tinkamus būdus, kaip išgyventi sunkius gyvenimo įvykius. Be to, yra įvairios savipagalbos literatūros, kur būtų galima atrasti ir paprastų streso įveikimo strategijų, kurios tinka man, kaip individui, siekiančiam padėti sau.
