Priklausomybė yra sutrikimas
„Kiekviena priklausomybė pagal tarptautinę ligų klasifikaciją prasideda žodžiais „Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant...“. Taigi, priklausomybė yra sutrikimas. Žiūrint plačiau, atsiradus sutrikimų ar trukdžių tam tikrose gyvenimo srityse, žmonės renkasi, kaip juos spręsti. Ne visi turi įrankių ir supratimą, kaip susitvarkyti su stresinėmis situacijomis ar nesėkmėmis, o psichoaktyvių medžiagų vartojimas yra gana paprastas būdas „spręsti problemas“. Turbūt visi pradedantys vartoti galvoja, kad tai – tik laikinas sprendimas: jie netaps priklausomi. Silpnumas tikrai nėra vartojimo priežastis. Gal labiau nežinojimas, kaip spręsti iškilusias problemas“, – pastebi E. Lydekaitė.
Į klausimą apie tai, kas lemia vartojimą, pašnekovė sako, kad, kalbant apie genetiką, gali būti su paveldėjimu susijusių dalykų, jei šeimoje buvo priklausomų ar žalingai vartojančių asmenų, – žmogus gali turėti polinkį į psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Trauminės patirtys taip pat gali būti vienas iš faktorių, kai žmogus nežino, kur reikėtų kreiptis pagalbos, neturi palaikymo iš aplinkos ar pats savarankiškai nusprendžia, kad vartojimas „padės išspręsti problemas“.
„Šiais laikais žmonės patiria tikrai daug streso, spaudimo iš aplinkos. Gyvenimo tempas labai greitas, sunku viską suspėti, tada kyla įtampa, su ja sunku susitvarkyti. O dar socialiniuose tinkluose kitų asmenų laimingos akimirkos, sėkmė, kelionės, prabangūs daiktai ar nepriekaištinga išvaizda. Nori ar nenori pradedi save lyginti su kitais, ką esi pasiekęs, ką turi, koks esi. Tai taip pat gali turėti įtakos kalbant apie psichoaktyvių medžiagų vartojimą“, – teigia E. Lydekaitė.
Kviečia nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus
Paklausus, kaip suvokti, kad jau esi priklausomas, ir kaip save ištraukti iš liūno, pašnekovė sako, jog suvokti paprastai bando padėti artimieji, tačiau tai neveikia, dažniausiai provokuoja konfliktus ir dar dažnesnį vartojimą.
„Reikėtų pačiam asmeniui įsivertinti, kokią žalą daro vartojimas (sveikatai, santykiams šeimoje, darbui). Dažniausiai, jeigu aplinka siunčia signalus, kad vartojimas jau peržengė ribą, reikėtų atkreipti į tai dėmesį ir susimąstyti. O geriausias būdas padėti sau yra kreiptis į šios srities specialistus, tai yra Respublikinio priklausomybės ligų centro filialų specialistus, – jie yra savo srities profesionalai. Net jeigu dar nepriėmėte sprendimo gydytis, bet matote, kad vartojimas sukelia daug problemų, kreipkitės, kartu rasime jums tinkamiausią ir priimtiniausią sprendimą. Jeigu vienam nedrąsu, galite paprašyti artimųjų palydėti. „Be kaltės, be eilės, be gėdos“ bus suteiktos paslaugos kiekvienam besikreipusiam“, – patikina E. Lydekaitė.
Negalima vadinti nei narkomanais, nei alkoholikais
Pasakius, kad visuomenėje vis dar gajūs tokie terminai kaip „alkoholikas“ ar „narkomanas“, kiek jie vartotini ir kaip tai kenkia besigydantiems žmonėms, pašnekovė sako, kad seniai apie tai kalbama, o situacija keičiasi labai labai lėtai: „Net tarp specialistų įvairiose įstaigose vis dar tenka išgirsti šiuos terminus, kad ir kaip tai būtų apmaudu. Jų vartoti negalima jokiu būdu niekam. Nei artimiesiems, nei pačiam vartojančiam asmeniui, o tuo labiau specialistams. Etikečių klijavimas vis dar labai gajus.
Tai daro labai didelę neigiamą įtaką besigydantiems, ketinantiems gydytis ar vis dar tiesiog vartojantiems asmenims. Tie žodžiai turi neigiamą prasmę, žemina žmogų ir nustumia į stigmos pusę, – jis tampa nebe toks, jaučia gėdą, kaltę, jaučiasi prastesnis už kitus. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas neturi žmogui tapti nuosprendžiu, kuris iš aplinkos jaučiamas kaip atstūmimas. Vartotini terminai būtų „žalingai vartojantis“, „priklausomas asmuo“.
Priklausomybė ir valia menkai susijusios
„Paplitusi klaidinga nuomonė, kad priklausomybė yra pasirinkimas ir kad žmonės gali nustoti vartoti, kai to nori. Priklausomybė psichiką veikiančioms medžiagoms – tai psichikos sutrikimas, kuris dėl centrinėje nervų sistemoje įvykusių pokyčių sukelia kontrolės praradimą, stiprų potraukį vartoti psichiką veikiančias medžiagas, kenksmingą elgesį, nepaisant numatomų neigiamų padarinių sau ir aplinkiniams, pavyzdžiui, numatomų rimtų fiziologinių, psichologinių ar socialinių problemų, įskaitant ir šeimos, santykių problemas“, – sako psichologė Paulina Bielinytė.
Pasak jos, remiantis tarptautine statistine ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija, priklausomybės klasifikuojamos, kaip „psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichiką veikiančias medžiagas“: „Taigi, kitaip tariant, priklausomybė ir valia menkai susijusios. Nors valios pastangos išties gali būti svarbios proceso pradžioje ir gydantis, tačiau priklausomybė dažnai paveikia smegenų funkcijas, susijusias su impulsų kontrole ir sprendimų priėmimu. Neretai žmonės, patyrę priklausomybę, jaučiasi praradę galimybę rinktis – vartoti ar ne. Taigi, manyti, kad priklausomybė yra lygu silpnavališkumui yra klaidinga, nes ji gali paveikti žmones nepriklausomai nuo jų valios ar asmenybės stiprumo.“
Psichologė sako, kad priklausomybės atsiradimą lemia sudėtingas veiksnių darinys. Tyrimai rodo, jog 40–60 proc. priklausomybės rizikos gali būti susijusios su genetika. Tam tikros genetinės predispozicijos gali paveikti tai, kaip žmogaus reaguos į psichiką veikiančias medžiagas. Kalbant apie psichologinius veiksnius, pavyzdžiui, trauminę patirtį, žmonės, patyrę psichologinių traumų, ypač vaikystėje, vėliau ieško būdų, kaip tai įveikti, palengvinti, ir tuomet neretai pasitelkia psichiką veikiančių medžiagų. Socialiniai veiksniai, šeimos įtaka, kultūriniai normatyvai gali turėti didelę įtaką priklausomybės vystymuisi. Jei asmuo auga, formuojasi aplinkoje, kurioje plačiai vartojama, kur vartojimas laikomas normaliu dalyku, tuomet rizika patirti priklausomybę išauga. Tačiau, nepriklausomai nuo priežasties, niekas nesirenka tapti žmogumi, turinčiu priklausomybę.
Išlikti empatiškiems ir palaikantiems
P. Bielinytė pritaria priklausomybės ligų specialistei ir teigia, kad negalima vartoti tokių terminų kaip „alkoholikas“ ar „narkomanas“, nes tai nurodo vertinimą, o ne rūpestį. Kitaip tariant, užklijuojama etiketė, nusakanti neigiamą požiūrį ir įsitikinimus apie kitus žmones bei jų gyvenimo situaciją. Tai apima išankstinį nusistatymą, vertinimą ir stereotipus. Toks vertinimas gali prisidėti prie to, jog žmogus patirs gėdos, kaltės, pykčio jausmus, o tai gali atitolinti nuo pasiryžimo kreiptis pagalbos.
„Kreipiantis į asmenis, svarbu naudoti terminus, kurie būtų pagarbūs ir neįžeidžiantys. Svarbu vengti stigmatizuojančių žodžių. Kur kas švelnesnės ir priimtinesnės frazės: „asmuo, turintis priklausomybę“, „asmuo, sveikstantis nuo priklausomybės“, „asmuo, bandantis įveikti priklausomybę“. Nors apskritai labai raginčiau vengti bet kokių frazių, kurios pabrėžtų asmens ligą, todėl geriausia yra paklausti, kaip žmogus norėtų, kad į jį būtų kreipiamasi, arba kaip jis norėtų, kad būtų pristatomas, ir tuo vadovautis. Bene svarbiausia kreipiantis išlikti empatiškiems ir palaikantiems“, – teigia psichologė.