Kalbėdama apie pokyčius visuomenėje, S. Kunigonytė yra pozityvi – kalbant apie žmonių su negalia priėmimą, reikalai išties gerėja:
„Matome žmones ir gatvėje, ir darbo vietose. Taip, turime dar kliūčių, bet po truputėlį mes augame. Nereikia norėti, kad pokyčiai įvyktų per parą, per savaitę niekas neįvyks. Mes turime iš anksčiau dar ir nuostatas žmonių su negalia atžvilgiu. Jos po truputį jos keičiasi ir tampame draugiškesnė visuomenė, priimame tuos žmones. Neišskiriame jų<...> Pati kaip turinti negalią, jaučiuosi daug saugiau, gal ne tiek bijai, nes tiesiog kartais vengi ypatingai paauglių didesnės grupelės vien saugodama save nuo blogo ar įžeidžiančio žodžio. Tai po truputį mes keičiamės ir smagu, kad galime drąsiai eiti gatve, drąsiai dirbti ir drąsiai gyventi savo savarankišką gyvenimą“, – „Delfi diena“ laidoje džiaugėsi pašnekovė.
Nepatogumo ir nesupratimo, kaip elgtis pamačius žmogų su negalia, visuomenėje vis dar pasitaiko, tačiau, pokyčiai į gera, anot S. Kunigonytės – akivaizdūs ir prie to prisidėjo tiek valstybė, tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek įvairios iniciatyvos, mokymai, socialinės kampanijos. Vis dėlto, kalbant apie neįgaliųjų įtrauktį į darbo rinką, didelio pozityvaus šuolio, pasak pašnekovės, nematyti.
„Norisi, kad tie žmonės greičiau įsilietų į darbo rinką, kad darbdaviai taptų atviresni. Po truputį tos didžiosios įmonės tarsi tampa pavyzdžiu, bet nereikia galbūt kalbėti vien tik apie darbdavius. Patys žmonės su negalia dažnai trūksta motyvacijos, pačių programų perkvalifikavimo žmonių, nes didesnė dalis vis tiek yra vyresnio amžiaus, ne studentai ir tą išsilavinimą įgyti, persikvalifikuoti yra sudėtingiau, o jei nėra tinkamų programų – tas dar sudėtingiau vyksta. Po truputį, manau, pramušime tuos ledus. Žmonėms su negalia irgi prabuvę ilgai namuose labai sunku išeiti: bijai atstūmimo, kaip pritapsi kolektyve“, – nuogąstavimus vardija pašnekovė.
S. Kunigonytės teigimu, darbas iš namų yra ne visai tai, ko labiausiai norėtų žmonės su negalia, mat jie nori būti su visais, o ne vieni kambaryje. Vis dėlto, pagrindinės priežastys, pašnekovės įsitikinimu, slypi mūsų požiūryje, kur vis dar esame apsistatę sienomis, kartais noru išvengti, apeiti, nematyti.
