Nepatogios situacijos pasitaiko dažnai
Buvusi IT specialistė, šiuo metu viešojo kalbėjimo klubo „First toastmasters of Lithuania“ narė, padedanti įvaldyti viešojo kalbėjimo meną ir kitiems, Daiva Suchockaitė atsisėdo į patyrusios „Delfi TV“ laidų grimo meistrės Jolantos Skurdelytės kėdę pasigražinti. Filmuotis ir kalbėti viešai jai – tikrai nėra naujiena. Moteris mielai stoja prieš auditorijas, net turi savo grimo meistrę, puikiai išmanančią, koks makiažas jai tinka ir kaip grimuoti, kad nebūtų sudirginta pažeista jos akis. Pastaroji, kaip sako ji, – operacijos komplikacija.
„Kai man buvo 19 metų, man buvo atšokusi akies tinklainė ir mane supažindino su dviem lapais komplikacijų, kurios gali būti. Pasirašiau, nes arba dabar operuojame, arba neoperuojame. Žinojau, kad taip gali būti. Čia toks daugiau estetinis defektas, kurio nelabai pavyksta užmaskuoti. Bandžiau dėti visokius lęšius, bet kadangi akys labai jautrios… Kaip ir galima būtų dėti, buvau atitaikiusi idealiai savo akių spalvą, viskas buvo kaip ir gražu, bet iš karto apsiverkiau, pradėjo akys rausti, ašaroti. Lęšis ne tai, kad trukdo, bet jo neįmanoma dėvėti – jis kaip stiklo šukė akyje, o mano akys apskritai yra jautrios“, – pasakoja ji.
„Delfi TV“ grimo meistrės J. Skurdelytės kėdėje ji lankosi jau antrą kartą. Pastaroji pripažįsta, kad pirmą kartą sutikusi D. Suchockaitę jautė įtampą: „Jūs atsisėdote ir, turiu prisipažinti, man irgi buvo nejauku. Dėl to, kad nežiūri kiekvieną kartą žmogui į akis ar kas akimi, – nepagalvosi. Kai pirmą kartą pamačiau, žinau, ką blogai padariau, ir labai atsiprašau. Aš tiesiog nedrįsau jūsų paklausti, ar aš galiu, pavyzdžiui, akytes, vokus užpiešti – tiesiog, ką daryti. Pabijojau, galvojau, jus įžeisiu paklausdama. Na, žinot, kaip – pati, juk, pripratusi esate.“
D. Suchockaitė, čia užsukusi antrą kartą, pripažino, kad tokių nepatogių situacijų žmonėms išties būna. J. Skurdelytei pasiteiravus, ar ji jaučia žmonių žvilgsnius, moteris pastebėjo: „Buvo iš pat pradžių. Tą operaciją man darė, kai buvau devyniolikos, o ši komplikacija pasireiškė prieš ketverius, penkerius metus. Anksčiau taip nebuvo. Tai visi klausia: o kas tavo akytei? Tie, kurie seniai pažįsta, tai arba žino, arba tiesiog neklausia. Kadangi aš pakankamai aktyviai, ne tai, kad aktyviai, bet reiškiuosi socialiniuose tinkluose, tai būna tokių komentarų: kai filmuojiesi, tavo akytė labai matosi.“
O kaip iš tiesų yra etiška bendrauti su žmogumi, turinčiu matomą negalią, siekiant būti suprastiems ir neįžeisti? Grimo meistrė prisipažįsta, kad savo grimo kėdėje per ilgą karjerą matė pačių įvairiausių žmonių, pasitaikydavo ir kuriozų, bet iš jų geriausiai gelbsti nuoširdus bendravimas.
„Mano darbe pasitaiko visokių situacijų. Teko grimuoti muzikantus. Viena muzikantė atsivedė tamsaus gymio dainininką. Tikrai labai tamsaus. Ir ką man su jais daryti? Tiesiog ne tiek daug tokių žmonių atvažiuodavo. Paprasčiausiai, kita spalva – ir viskas. Linksmi, faini vyrukai. Tada turi suktis – pasiimti bespalvę pudrą. Žinot, kaip dar galima išsisukti? Tiesiog mes turime su žmonėmis kalbėtis, su jais bendrauti, kad jie laimingi išeitų. O sugalvoti, kokia pudra, kaip grimuosi – kad ir truputėlį netobulai, nieko čia baisaus“, – šypteli ji.
Svarbiausia – nepasimesti
Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė Miglė Maniušytė aiškina, kad pirmiausia tokiose situacijose galioja universalus principas – nepasimesti, neišsigąsti ir būti savimi.
„[Reikėtų – aut. past.] bendrauti laisvai, šiltai. Toks bendravimas sumažina visas kliūtis. Mes sutinkame žmogų su negalia ir nežinome, kaip su juo pasisveikinti. Tarkime, norime paduoti ranką, kas mums yra įprasta, o žmogus nevaldo rankos ir negali jos paduoti. Tai tiesiog prieikime ir palieskime ranką. Jei sutinkame žmogų, kuris nemato, tada prieikime prie jo, pasakykime savo vardą, galbūt prilieskime jo ranką, taip leidžiant suprasti, kad mes esame, kad jis išgirstų mūsų balsą ir taip mus atskirtų.
Kokią dažnai klaidą darome, tai bendraujame netiesiogiai su žmogumi, turinčiu negalią, bendraujame su jį lydinčiu asmeniu, asistentu. Kai taip nutinka, žmogus lieka tarsi nuošalyje. Tad bendraukime tiesiogiai su asmeniu. Jeigu žmogus negirdi ir šalia yra vertėjas, tai irgi lygiai taip pat ne su vertėju turime bendrauti, o su tuo asmeniu. Vertėjas yra tiktai tarpininkas“, – sako ji.
Paklausta, ar etiška domėtis, kas nutiko žmogui, specialistė pastebi, kad klausti apie asmens negalią nederėtų.
„Nes mes pirmą kartą sutikto žmogaus neklausiame, kas yra neigiama. Domimės pačiu žmogumi, susipažįstame su juo. Neturėtume reikšti gailesčio. Paprastai žmogus su negalia yra pasirinkęs, kiek pasakoti, ką, kam pasakoti, tai turėtume gerbti jo pasirinkimus ir susilaikyti nuo tokių klausimų. Bendraujant išaiškės, žmogus pats papasakos.
Dar viena klaida, kurią labai dažnai darome, tai siūlome žmogui pagalbą. Arba netgi ne siūlome, o iškart puolame padėti. Nusprendžiame, kad žmogui neva reikia pagalbos. Padėti mes turime tik tuo atveju, jei tai yra akivaizdu, kad reikia mūsų pagalbos“, – aiškina M. Maniušytė.
D. Suchockaitė dalijasi ir savo patirtimi.
„Manęs dažnai žmonės, klientai klausia, ką daryti, kad per kokį nors „networking“ vakarėlį išsiskirčiau iš kitų? Tai aš žinau tų metodų, ką galima daryti, bet aš negaliu jų išbandyti praktiškai, nes į mane ir taip visi spokso. Į mane ilgai žiūri ir visada atsimena. Aš niekada neturiu tokios problemos, kad kas nors mane pamirštų. Kartais norėtųsi, kad manęs nepastebėtų.
Tai, visų pirma, kai sutinkame kokį nors žmogų, kuris mums yra neįprastas, gal reikėtų pasistengti į jį taip įkyriai nežiūrėti. Yra daug įvairių rekomendacijų, kaip kalbėti su jais, ką daryti, bet realiai, tai bendraujam lygiai taip pat, kaip ir su visais kitais. O dėl tos pagalbos žmogui – jeigu jos reikės, tai jis paprašys. Arba galima tiesiog paklausti, ar jam jos reikia. Visa kita, tai kaip ir su visais kitais – surasti bendrą kalbą ir bendrauti, nieko ypatingo. Kitas dalykas, aš galvoju, kad kuo daugiau neįprastos išvaizdos žmonių išeis į eterį, kuo labiau jie bus matomi, kuo dažniau eis į gatves, socializuosis, tuo tiesiog vis labiau įprasta bus“, – sako ji.
Jai pritaria ir J. Skurdelytė: „Anksčiau būdavo televizijoje visos gražios, nugrimuotos, stilistų aprengtos – vienas šablonas. Dabar jau galime būti įvairūs.“