Prieš daugiau nei metus šio straipsnio herojė Jovita suprato iš tiesų turinti autizmo spektro sutrikimą, o neseniai gavo ir oficialią diagnozę. Regis, tokia žinia ne vieną galėtų išmušti iš vėžių, tačiau pašnekovei tai atnešė tik nusiraminimą. Sužinojusi apie turimą diagnozę, moteris pasidalino atviru įrašu socialiniame tinkle „Facebook“, o darbe su kolegomis atšventė valgydama tortą.
Kita vertus, pati žinia apie turimą autizmo spektro sutrikimą nepašalino visų sunkumų, su kuriais Jovita vis dar susiduria kasdienybėje.
„Jausdavausi ir dabar jaučiuosi kaip ateivis žemėje, kuris, mėgdžiodamas kitus, bando apsimesti žmogumi“, – savo jausmais dalinasi Jovita.
Šio interviu metu J. Rutkauskaitė atvirai papasakojo apie tai, kuo pasireiškia jai diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, kokių iššūkių kasdienybėje jis sukelia ir kaip Jovita su juo susigyveno.
Jovita: tik ši diagnozė galėjo viską paaiškinti
Kaip pasakoja J. Rutkauskaitė, ji jau nuo ankstyvos paauglystės sirgo depresija, tačiau tik įžengusi į suaugusio žmogaus amžių rado savyje resursų pasirūpinti psichine sveikata. Pašnekovė lankėsi pas psichiatrus, vartojo vaistus, taip pat kalbėdavosi ir su psichologe. Kartą Jovita specialistei užsiminė apie įtarimus dėl autizmo spektro sutrikimo, tačiau psichologė patikino, kad jo pašnekovė tikrai neturi.
Vėliau psichoterapijos metu Jovitai pavyko išsivaduoti iš depresijos gniaužtų, tačiau pašnekovei buvo diagnozuotas kitas – dėmesio ir aktyvumo sutrikimas (ADHD). Nors ir pradėjusi gerti reikiamus vaistus, pašnekovė jautė, kad yra „dar kažkas“.
„Sužinojau, kad labai dažnai ADHD ir autizmas eina kartu. Pasidomėjau daugiau ir supratau, kad turiu autizmo spektro sutrikimą, nes tik ši diagnozė galėjo viską paaiškinti“, – prisimena J. Rutkauskaitė.
Paklausta, kokie požymiai jai leido spėti turint minėtą sutrikimą, moteris patikina, kad tiksliai atsakyti yra sunku – mat tiek ADHD, tiek autizmo spektro sutrikimas turi panašumų, nes abu yra priskiriami neuroįvairovei – juos turintis žmogus kitaip, netipiškai mąsto, mato pasaulį.
Vis dėlto, pašnekovė išskyrė ir kelis konkrečius autizmo spektro sutrikimo požymius. Ir pati J. Rutkauskaitė yra patyrusi, jog minėtą sutrikimą turintys žmonės iš aplinkos priima didesnį informacijos kiekį. Pavyzdžiui, sako pašnekovė, autistiški žmonės yra jautresni garsui, šviesai, o dėl per didelio informacijos srauto jiems gali būti sunku tinkamai interpretuoti kitų išsakytas mintis, greitai susigaudyti, suprasti, kas yra svarbiausia, o kas – mažiau svarbu.
J. Rutkauskaitė papildo, jog dažnai autistiški žmonės yra linkę įsigilinti į temą, pastebėti detales, kurių nepastebi kiti, tačiau kasdienybėje, pasak pašnekovės, tokio įtempto smegenų darbo reikia tikrai ne visur.
Mokėsi iš žurnalų
Prisimindama savo vaikystės ir jaunystės metus, pašnekovei atrodo keista, kad jos sutrikimai ir netipinis elgesys nebuvo pastebėti, mat nei artimiesiems, nei aplinkiniams jokių klausimų nekilo. J. Rutkauskaitė dalinasi, jog vaikystėje jai sunkiai sekdavosi susirasti draugų, ji galėdavo išlaikyti draugystę tik su vienu žmogumi, tačiau bendravimas grupelėje jai reiškė iššūkį.
„Aš norėjau turėti draugų, man nepatiko tas kitoniškumas ir atsiskyrimas, bet aš nežinojau, kaip tai reikia daryti“, – pasakoja Jovita.
Moteris tęsia, jog tuometiniai jos bendraamžiai dažnai klaidingai interpretuodavo jos elgesį. Jovita prisimena, jog aplinkiniai laikė ją pasipūtusia, nors iš tiesų ji būdavo tyli ir nemokėdavo įsijungti į pokalbius. Dėl šios priežasties moteris sako neišvengusi ir patyčių.
Kita vertus, sako Jovita, būtent tokios patirtys ją išmokė maskuotis. Moteris prisimena, jog paauglystėje ji mokėsi, kaip bendrauti, elgtis ir rengtis, kad pritaptų prie bendraamžių, o minėtų žinių sėmėsi ir tuo metu merginoms skirtų žurnalų. J. Rutkauskaitė sako, jog visas svarbias taisykles žymėjosi į atskirą sąsiuvinį, o namuose mokėsi taisyklingos eisenos, laikysenos, šypsojimosi.
„Vaikystėje aš eidavau pasispyruokliuodama. Autistiškus žmones spyruokliavimas ar supimasis ant kėdės maloniai stimuoliuoja. Aišku, visi juokėsi iš mano eisenos, todėl aš mokiausi, kaip eiti tiesiai, gal net per daug taisyklingai. Gavosi beveik modelio eisena, kas irgi atkreipė dėmesį“, – dabar jau šypsodamasi prisimena pašnekovė.
Jovita tęsia maniusi, kad yra tam tikri teisingi atsakymai, elgesio bei bendravimo taisyklės, kurių laikantis viskas bus gerai. Pašnekovė prisimena galvojusi, jog jei ji intuityviai nežino, kaip elgtis, gali tai išmokti. Pasak Jovitos, tokia strategija pasiteisino.
„Jausdavausi ir dabar jaučiuosi kaip ateivis žemėje, kuris, mėgdžiodamas kitus, bando apsimesti žmogumi“, – savo jausmus apibūdina J. Rutkauskaitė.
Vis dėlto, moteris patikina, kad nuolatinis kiekvieno savo poelgio analizavimas buvo sekinantis darbas, vedęs prie perdegimų. Šiandien Jovita sako bandanti atsimaskuoti ir leisti sau būti savimi.
Jėgų pakanka ne viskam
Paklausta, kaip autizmo spektro sutrikimas pasireiškia jos kasdienybėje, Jovita atvira – pasak jos, kiekviena diena yra tarsi iššūkis. Pašnekovė atskleidžia, jog autistiški žmonės turi gerokai mažiau energijos resursų, todėl jau vien darbas pilnu etatu jiems yra nelengva užduotis.
„Per standartinę darbo dieną aš pervargstu net ir tada, jei neįvyksta didelių įvykių. Bet juk yra ne tik darbas – reikia ir valgyti pasigaminti, ir namus susitvarkyti, o jei reikia pas gydytoją nuvažiuoti ar kokį papildomą darbą padaryti, mano smegenys pradeda kibirkščiuoti. Rutinoje atsiranda naujas darbas ir to jau yra per daug“, – išgyvenimais dalinasi pašnekovė.
Jei tipinis žmogus, sako J. Rutkauskaitė, gali save paspausti, autistiškas žmogus to padaryti negali. Pasak Jovitos, jei ji spaudžia save padaryti daugiau, nei gali, ji patiria perkrovą arba tarsi atsijungia, pavyzdžiui, nebejaučia emocijų, negali mąstyti, priimti net paprasčiausių sprendimų. Dėl šios priežasties, paaiškina Jovita, ji kiekvieną dieną sprendžia, kam skirti po darbo likusią energiją – pasigaminti vakarienę, išsiskalbti drabužius ar padaryti kitą reikiamą darbą.
Tiesa, pašnekovė tęsia, kad gyvenime ji norėtų veikti kur kas daugiau – daugiau bendrauti, rašyti eilėraščius, tapyti, tačiau šiems savo pomėgiams ji sako nebeturinti jėgų.
Sužinojusi apie turimą autizmo spektro sutrikimą, J. Rutkauskaitė savo „Facebook“ paskyroje parašė atvirą įrašą. Paklausta, kodėl ėmėsi tokio žingsnio, pašnekovė pripažįsta – priežasčių buvo daug. Viena vertus, Jovitai norėjosi sutaupyti laiko ir tokiu būdu žinią pranešti visam pažįstamų ratui, kita vertus – nešti šios diagnozės vėliavą ir parodyti, kad ir autistiški žmonės gali būti „normalūs“.
„Man tai buvo išsilaisvinimas iš gėdos ir parodymas kitiems žmonėms, kad tai nėra nieko blogo.
Žinau, su kuo žmonėms asocijuojasi žodis autizmas, tačiau didžioji dalis suaugusių autistiškų žmonių yra savarankiški, geba bendrauti, dirbti, tiesiog daro tai šiek tiek kitaip“, – dalinasi J. Rutkauskaitė.
Baigdama pasakoti savo istoriją, Jovita prisipažįsta norinti apie savo diagnozę kalbėti drąsiau, tačiau dažnu atveju ši tema lieka nepastebėta arba žmonės jau turi išankstinę nuomonę. Pašnekovė norėtų, kad apie šią būklę kiti išdrįstų pasiteirauti paties autistiško žmogaus, iškilus nesusišnekėjimui pasidomėtų, kokie mąstymo ypatumai tai lemia, galų gale, paklaustų, ar nereikia pagalbos. Jovita dalinasi, kad kitą dieną po to, kai paskelbė įrašą, kolegos ją pasitiko su šypsenomis, pasiteiravo, kaip ji jaučiasi.
„Tokia reakcija ir yra teisinga“, – šypsodamasi sako Jovita.