Autistišką berniuką į mokyklą vedanti šeima: vaikas ir mes esame skaudinami pedagogų, trūksta paskirtų paslaugų
Autistišką vaiką auginanti šeima sako, kad įtraukusis ugdymas šiemet jiems niekuo nesisikiria nuo praeitų ar dar prieš tai buvusių kelerių metų. Jų sūnus vis dar negauna reikiamos jam paskirtos pagalbos, mokykla teisinasi, kad trūksta specialistų, be to, šeštus metus besimokantį vaiką stengiamasi išgrūsti iš mokymosi įstaigos dėl pačių įvairiausių priežasčių. Mokytojai vis sako, kad per sunku dirbti, kad trukdo klasei, nes negali iškart atsakyti į užduotus klausimus ar iš esmės reaguoti pamokose taip greitai kaip jo klasiokai, būna uždaras, nemoka bendrauti, mokytojams nelabai patinka, kad per pamokas šalia jo yra spec. pedagogė.
„Sūnus visiškai neagresyvus, nors šią savybę norima pritaikyti autistiškiems vaikams. Jis turi daugiau suvokimo, orientacijos problemų, negali išbūti visą pamoką, jam reikia pertraukos, kad nurimtų dėl gautos informacijos kiekio, jis nemoka išreikšti jausmų, sunkiau sekasi su lietuvių kalba, kai reikia papasakoti, apie ką skaitė. Bet vaikas puikiai skaičiuoja, išmano geografiją geriau nei visa šeima kartu sudėjus, jis smulkmeniškas detalėms, kurių mes nepastebime. Taip, jis kitoks, bet mes visi skirtingi“, – sako tėtis. Jis nenori minėti net savo vardo ir miesto, kur gyvena, kad nebūtų pakenkta vaikui.
Tėvai sako, kad nors ir nuolat pavargsta kovoti už savo vaiko ugdymą, bet rankų nenuleidžia – tiki, kad kalbėjimas garsiai pakeis vaikų su negalia likimus mokyklose, pedagogų, mokyklos vadovų požiūrį į juos. Ir tiek jų vaikas, tiek kiti bus priimami kaip ir visi kiti „normalūs“ vaikai, kaip dažnai tai jiems pabrėžia mokykloje, neva yra „normalūs“ ir ne. Tai šeimą labai skaudina, kaip ir skaudina vaiką, kuris tai girdi, kai jis išskiriamas kaip „nenormalus“, „ligonis“, „durnelis“. Kai taip kalba pedagogai, taip kalba ir mokiniai, tuomet prasideda patyčios, o tai jautriam ir uždaram vaikui labai sunkiai pakeliama ir reikalauja daug pastangų, kad sugrįžtų atgal į vėžias ir pasitikėtų savimi.
Vaiko tėtis pasakoja, kad net tik jų autistiškas sūnus, bet ir jie, kaip tėvai, perėjo labai daug, kad iš esmės jis mokytųsi mokykloje, nes nuolat girdėjo žodžius „ne“, „negalima“, „neįmanoma“. Tėvai girdėjo tokias frazes kaip ši: „Patys esate kalti, kad čia atvedėte vaiką mokytis, dabar štai, turite problemų, jam geriau būtų likti namie ir ten kažkaip mokytis.“ Dar buvo pridėta: „O kam išvis mokytis, kai ir taip nieko iš jo nebus, gal net mokyklos nebaigs, ką gi jis sugebės.“
Šeima sako, kad tiek jau visko prisiklausiusi ir išgyvenusi, kad priprato, bet iš pradžių berniuko mama nuolat verkdavo, tėvai patys ieškojo jau ne tik vaikui privačių psichologo konsultacijų (mokykloje iš valstybės negauna), bet ir sau, kaip šeimai, kad nepalūžtų. Šiandien bando gyventi taip, kaip yra, ir labai viliasi, kad vaikas galės mokytis, tobulėti. Iš savo pusės šeima sako investuojanti viską, ką uždirba, į vaiko ugdymą: veda į baseiną, papildomai vežioja pas logopedą, sūnus lanko kitus užsiėmimus.
Kita šeima kaip tik džiaugiasi pokyčiais, bet taip pat įvardija reikalingų specialistų trūkumą
Dar viena kalbinta šeima augina vaiką su negalia ir veda į vieną iš Kauno mokyklų. Sako, kad yra maloniai nustebinta pedagogų dėmesiu jų vaikui būtent šiais metais.
„Dukra yra trečiokė, turi disleksiją, dėmesio, emocinį, valgymo sutrikimų. Pirmuosius dvejus metus mokykloje galbūt nebuvo viskas taip paprasta, bet ir nebuvo labai siaubinga. Buvo visko: ir gerų dalykų, ir patyčių, ir nevalgymo, kartais reikėdavo pasiimti vaiką iš mokyklos, nes įsiaudrindavo, ir su mokslais ne taip gerai, kaip norėtųsi. Bet mokykloje yra nemažai vaikų, turinčių įvairių specialiųjų poreikių, tad pedagogai kasmet vis labiau žino, kaip dirbti su, kaip vis dar neretai girdime, „nesveikais“ vaikais. Be to, manau, šios temos viešumas prisidėjo, kad mokyklos turėtų tinkamai priimti visus vaikus. Tikrai svarbu mums visiems kalbėti, tuomet ir patys pedagogai prisibijo elgtis, kaip nori, nes viskas išauga į viešumo kainą, kuri nėra tokia maloni mokyklai, jei vaikų patirtys jose neigiamos. Iš esmės esu tikra, kad viskas priklauso nuo įstaigos vadovo, – kokį jis duoda toną pedagogams, administracijai, kiek myli vaikus ir savo profesiją“, – mano mergaitės mama.
Paklausta, ar vaikas gauna visą pagalbą, kuri jam priklauso, atsako, kad labai trūksta psichologo, – šiuo metu dukra gauna tris kartus mažiau konsultacijų, nei jai reiktų. Mokyklos vadovybė sako, kad po Naujųjų metų turės dar vieną specialistą, nes vaikų daug ir pagalbos daug kam reikia.
„Gerai, kad gyvename Kaune: galime vaikui rasti ir privačių konsultacijų – tiek logopedo, tiek psichologo. Aišku, tai nemažai kainuoja bent mūsų šeimai, bet jei gyventume mažesniame mieste, neįsivaizduoju, kaip suktumėmės. Nuoširdžiai užjaučiu tas šeimas, kurios sunkiau verčiasi ar iš esmės gyvena ten, kur šalia nėra vaikui reikalingų specialistų“, – sako mergaitės mama.
1991-ieji metai buvo revoliuciniai
Kristinos Košel-Patil, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkės, paklausus, kaip ji stebinti įtraukiojo ugdymo virsmą, kokiu tempu viskas vyksta realiai, atsako, kad įtraukiojo ugdymo pradžia Lietuvoje tikrai neprasidėjo tik nuo šių metų: „Ji jau seniai lėtai vyksta. Pirmasis reikšmingas žingsnis buvo „Vilties“ centro Vilniuje įkūrimas dar 1991-aisiais. Iki tol tėvų, auginančių vaikų su negalia, pasirinkimai buvo riboti: arba ugdyti vaiką namuose be tinkamos pagalbos, arba atiduoti jį į internatą, kur šeimos ryšiai dažnai nutrūkdavo. „Vilties“ idėja, kad vaikai turi teisę augti šeimoje ir būti su savo bendraamžiais, buvo revoliucinga. Tai atvėrė duris naujam požiūriui – vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais integracijai į bendruomenę.“
Pasak pašnekovės (ji taip pat augina vaiką su negalia), tai davė pradžią vystytis įtraukties idėjai: atsirado pirmosios specialios klasės bendrojo lavinimo mokyklose, kur kartu su bendraamžiais mokėsi vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Tuo pačiu metu kai kurie specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai pradėjo mokytis bendrose klasėse.
„Tai buvo ir yra sudėtingas procesas, reikalaujantis didelio įsitraukimo iš visų – tiek vaiko tėvų, tiek mokyklos komandos, tiek visos bendruomenės. Ši patirtis buvo ir yra iššūkis, nes reikėjo rasti būdų, kaip sukurti tinkamą aplinką tiek vaikui, tiek jo klasės draugams.
Ilgainiui keitėsi teisės aktai, atsirado daugiau švietimo pagalbos galimybių mokyklose, daugiau specialistų, pritaikytos ir individualizuotos ugdymo programos bei mokymosi aplinka, siekiant padėti visiems mokiniams, ypač turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Tuometiniai iššūkiai buvo dideli – nuo stereotipų iki resursų trūkumo, tačiau svarbiausia buvo keisti žmonių mąstymą. Tėvai, mokytojai ir net vaikai turėjo išmokti priimti įvairovę kaip natūralią mūsų gyvenimo dalį“, – pastebi K. Košel-Patil.
Šiandien esame pasiekę reikšmingą tašką
Pašnekovė sako, kad šiandien išties esame pasiekę reikšmingą tašką – teisės aktai leidžia visiems vaikams mokytis mokykloje, esančioje šalia savo gyvenamosios vietos.
„Nors šių metų rugsėjo pokyčiai, kai įsigaliojo naujos įtraukiojo ugdymo nuostatos, sukėlė daug diskusijų, šis sprendimas – didelis žingsnis į priekį. Suprantama, kad mokykloms vis dar reikia daug pagalbos atliepti visų mokinių poreikius, tačiau įtraukumas – tai ne tik fizinių erdvių pritaikymas ar specialistų įdarbinimas. Tai pirmiausia yra požiūrio pokytis, bendruomenės pasirengimas priimti ir palaikyti.
Vis daugiau mokyklų supranta, kad įtraukumas naudingas ne tik vaikams su negalia, bet ir visiems mokiniams. Kaip rodo moksliniai tyrimai, vaikai, kurie mokosi įtraukiose klasėse, užauga labiau empatiški, supratingi ir pasirengę gyvenimui įvairovės kupiname pasaulyje. Mokyklos bendruomenė, kuri įveikia pradinius iššūkius, tampa stipresnė ir vieningesnė“, – atkreipia dėmesį K. Košel-Patil.
Pašnekovė taip pat priduria, kad iššūkiai yra neišvengiami, kad tai normalu, nes įtrauktis – tai kelionė, tačiau svarbu, kad šalia būtų tinkama pagalba.
Autistiškiems vaikams ugdymas yra be galo svarbus
„Mūsų šeimų bendruomenei įtraukiojo ugdymo svarba milžiniška, nes tai užtikrina vaikų teisę į visavertį ir kokybišką ugdymą bei pasiruošimą visaverčiam gyvenimui visuomenėje. Svarbi ir galimybė rinktis tarp skirtingų ugdymo variantų, kurie atitiktų vaiko poreikius. Deja, dar ne visos mokyklos pasiruošusios priimti autistiškus mokinius, todėl tėvai dažnai susiduria su klausimu: ar mokykla tikrai gali užtikrinti jų vaikui saugią ir palaikančią aplinką?
Didžiausias iššūkis šiuo metu – mokyklų pasirengimas priimti kitokius mokinius. Tačiau džiugu matyti, kaip kai kurios mokyklos, net neturėdamos didelės patirties, vis tiek ryžtasi atverti duris autistiškiems mokiniams ir skiria laiko juos pažinti. Tokios mokyklos bendradarbiauja su tėvais, pritaiko aplinką, skatina bendruomenę priimti įvairovę. Tai įrodo, kad noras ir pastangos gali įveikti daug kliūčių“, – sako asociacijos valdybos pirmininkė.
K. Košel-Patil taip pat nori pasidžiaugti teigiamais pokyčiais – vis dažniau kalbama apie būtinybę mokyklose užtikrinti struktūrą, aiškumą ir atsižvelgti į skirtingus sensorinius mokinių poreikius, kas apima aiškias instrukcijas, įtraukų ugdymo turinį, universalaus dizaino mokymosi principų taikymą bei specialias erdves, kur mokiniai galėtų nusiraminti ar pabūti vieni. Tokie sprendimai kuria ramesnę aplinką, o ji naudinga ne tik autistiškiems vaikams, bet ir visai mokyklos bendruomenei.
„Pokyčiai, reikalingi autistiškiems vaikams, gali padaryti mokyklas geresnes visiems. Aiškios taisyklės, struktūra ir galimybė prireikus atsitraukti ne tik mažina stresą, bet ir padeda efektyviau mokytis. Nors šie sprendimai dar nėra diegiami visur, tačiau turėtų tapti mokyklų siekiamybe. Vis daugiau mokytojų ir tėvų pradeda suvokti, kad įtraukios klasės suteikia vaikams vertingos patirties, gyvenimui ruošiama įvairialypėje visuomenėje. Nors laukia ilgas kelias, bet kiekviena sėkmės istorija motyvuoja mus tęsti ir tikėti, kad įtraukusis ugdymas yra ne tik svarbus, bet ir pasiekiamas“, – neabejoja autistišką vaiką auginanti mama.
Mokyklos direktorė – apie iššūkius: jei visi žinos, kad dirbame gerai, tapsime specialiąja mokykla
Edita Matulevičienė, Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos direktorė, pažymi, kad įtraukusis ugdymas yra procesas, ir jau iki tada, kai jis buvo įtrauktas į nuostatas ir privalomas vykdyti, jie jau tai vykdė: „Toks ugdymas staiga niekaip neužklupo: visuomet turėjome vaikų su specialiaisiais poreikiais. Taip, žinoma, dabar tokių vaikučių atsirado daugiau visose mokyklose, taip pat ir mūsų, bet jei kalbėtume apie žodį „įtrauktis“ ir ką tai reiškia, tai, visų pirma, yra tėvų, mokyklos įsitraukimas, kai tėvai kartu su įstaiga, mokytojais, pagalbos specialistais kalbasi apie vaiką, ką padaryti, kad jam sektųsi. Šie procesai visuomet vyko ir vyksta mūsų mokykloje.“
Mokyklos direktorė sako, kad visuomet yra daug nerimo, kai reikia žengti pirmuosius žingsnius, bet E. Matulevičienei asmeniškai tai nebuvo nauja ar svetima tema, nes ji ir stažavosi, ir universitete rašė du baigiamuosius darbus apie žmones su negalia, apie bendrą suvokimą, empatiją, požiūrį, bendravimą, būtinus sprendimus.
„Mano požiūriu, ne vaikas turi adaptuotis mokykloje, o mes turime būti lankstūs ir prisitaikyti prie vaiko, pritaikyti ugdymą bei aplinką jam. Juk kai ateina naujas šeimos narys, dėl jo reikia visiems pasistengti. Ir nors yra bendros taisyklės, su kiekvienu vaiku būna vis kitaip. Taip, tai nėra lengva, reikalauja profesionalumo, įsiklausymo, ir geriausia, kai šalia yra ne tik pedagogai, bet ir tėvai, kuriems rūpi, kuriems skauda, kurie gilinasi, su kurais laikomės bendrų susitarimų. Vienas iš pavyzdžių pas mus – Vaiko komisijos gerovės posėdžiai pagal reglamentą turi būti rengiami ne mažiau kaip kartą per du mėnesius, tai praėjusiais ir šiais metais mes turime bent kelis tokius per savaitę, nes mums rūpi kiekvienas vaikas.
Jeigu norime būti ideali valstybė ir rūpintis visais vienodai, klausimas, ar mes turime pakankamai resursų. Ar ji gali pasirūpinti savo vaikais? Tikrai ne, nes neskiriama pakankamo finansavimo ir mokytojai yra ant perdegimo ribos, dėl to visiškai suprantu kitų mokyklų vadovų nerimą, nes lygiai taip pat ir aš nerimauju. Būna, kad tėvai kreipiasi dėl vaiko priėmimo, ir aš atsiprašau, jog mes daugiau negalime priimti. Suprantu aplinkybes, kad nebus užtikrinta kokybė, kurios jie tikisi, bet tėvams paaiškinti – dar kitas dalykas. Tuomet atsiranda trintis. Mes turime reguliuoti visus procesus taip išmaniai, kad ir administracija pajėgtų dirbti“, – sako E. Matulevičienė.
Kviečia mokyklų vadovus drąsiau ieškoti pagalbos
Didžiausi iššūkiai šiandien, pasak direktorės, yra dirbti su emocinio ir elgesio sutrikimų turinčiais vaikais, tad ji su savo komanda ieško pagalbos ir respublikiniu lygiu, kai ir resursai, ir fantazijos išsisemia. Sulaukia pagalbos iš konsultacinių centrų, kur yra gerokai daugiau patirčių ir galimų sprendimų būdų, tad visi kartu bet kurioje situacijoje randa išeitį. Direktorė sako, kad girdinti kitų ugdymo įstaigų baimes bei nerimą, ir tai yra normalu. Kartu nuoširdžiai kviečia ir kitus mokyklų vadovus, pedagogus nedvejoti – kreiptis pagalbos, jei tik jos reikia.
Į klausimą apie kitų mokyklų vadovus ir pedagogus, kodėl jie iš esmės bijo prisiimti atsakomybę, vengia ugdyti vaikus su negalia, direktorė atsako atvirai: „Galvojate, kad aš nebijau? Aišku, kad bijau. Bet yra toks posakis: „Ne tas drąsus, kuris bijo, o drąsus tas, kuris bijo, bet daro.“ Kaskart, kai ateina bet kuris vaikas į mokyklą, aš visuomet bijau, nes noriu, kad jam čia būtų gerai, ir mano užduotis yra jį priimti tokį, koks jis yra, bei suteikti visas įmanomas geriausias galimybes mokytis. Bet taip pat ir paskaičiuoti. Jeigu po miestą pasklis, kad gerai tvarkomės su įtraukiuoju ugdymu, tai atsiras grėsmė tapti specialiąja mokykla, kuomet visi vaikai su specialiaisiais poreikiais ateis į mūsų įstaigą. Ministerijos rekomendacija yra tokia, kad vienoje klasėje gali būti iki 3 specialiųjų poreikių turinčių vaikų, nes kitu atveju negalima užtikrinti kokybiško ugdymo proceso visiems toje klasėje besimokantiems vaikams. Pagal pasaulinius standartus klasėje turi būti antras pedagogas, vadinasi, reikės valstybės, mokyklos resursų, nes reikia papildomų profesionalių darbuotojų, ir jei jų nėra, tai – iššūkis. Dėl to ir baisu, nes kai norime priimti dar vieną vaiką su specialiaisiais poreikiais, nebegalime užtikrinti mokymosi visiems – tiek jam, tiek kitiems, todėl tenka atsakyti, mat mokslas nebus kokybiškas.“
Finansavimas – dar ne didžiausia problema, didesnė ta, kad nėra kam dirbti
Pasak mokyklos direktorės, šiandien neužtenka duoti įstaigai pinigų, kad pasisamdytų specialistą, ir tada neva viskas bus puikiai:
„Tokiam kaip Alytaus mieste visi specialieji pedagogai dirba maksimaliais krūviais, kiek leidžia darbo kodeksas, resursai jau išsemti, o naujieji specialistai nėra taip greitai paruošiami, kaip mes norėtume, nes reikia mokytis mažiausiai ketverius metus. Bet, iš kitos pusės, tikrai daromi geri žingsniai, sudarytos geros programos, taip pat daug ruošiamų specialiųjų pedagogų. Bet juos, panašu, pasiims didieji miestai, o ką darysime mes? Tad yra daug nerimo, kad net ir turint lėšų vieną dieną tiesiog nebus kam dirbti. Aš tikrai noriu būti gera vadovė, atliepti visų lūkesčius, bet jei neturėsiu komandos, tai nieko nebus, ir nežinia, kur nueisime. Šiandien, kai duodi didesnį krūvį gerai dirbantiems specialistams, jie tiesiog nebepajėgia ir sako, kad išeis iš darbo; tuomet ir prasideda rimti iššūkiai. Reikia išlaikyti dirbančių žmonių dvasią, galvoti, kaip juos pastiprinti, suteikti įkvėpimo, tikėjimo, be to, ir sumokėti už jų darbą atitinkamai. Manau, jeigu jau nusprendi dirbti mokykloje, turi atiduoti visą save iš širdies, negali ateiti dirbti tik dėl atlyginimo, kad ir koks jis svarbus būtų.“
E. Matulevičienė mano, kad iš esmės įtraukusis ugdymas turi vykti pamažu, natūraliai ir tikrai ne skubotai, ne šimtamyliais žingsniais, lyginant su pokyčiais švietimo srityje: „Pokytis turi vykti su visuomenės supratingumu ir požiūriu į mokytojus, į vaikus. Aš dažnai su tėvais kalbėdama akcentuoju, kad jie yra savo profesijų specialistai, tad jiems nepatarinėju, kaip dirbti, bet šiandien visi, kas netingi, patarinėja mokytojams, kaip jiems dirbti. Jeigu su mūsų mintimis yra viskas gerai, tai ir širdis rami, – mes visi pasieksime gerų rezultatų, jau nemažai ir esame pasiekę. Pirmas dalykas yra bendradarbiavimas su tėvais, ir ne tik su specialiųjų poreikių vaikus auginančiomis šeimomis, bet ir su kitomis šeimomis, kurios tokių vaikų neturi. Jie visi yra mūsų ateities karta. Jie bus bendradarbiai, draugai, pažįstami, kaimynai. Galbūt kartais reikia išmokyti mažiau dalykinių kompetencijų, bet būdami kartu mes išmokstame empatijos, supratingumo, būti kartu su skirtingų poreikių žmonėmis. Būti kartu visiems irgi yra kompetencija, ir labai stipri. Normalu kažkam duoti daugiau erdvės. Nieko tokio, jei parodysime supratimą mums gal ir keistose situacijose, nes tai – požiūrio klausimas. Bet požiūris keičiasi, tik tam reikia laiko.“
Ministerija: viskas vyksta pagal planą
Įtraukties procesas Lietuvoje vyksta prognozuotu ritmu – taip sako Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos specialistai.
Apibendrinus šių mokslo metų statistinius duomenis, nuo visuotinės įtraukties pradžios, t. y. 2024 m. rugsėjo 2 d., bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse mokosi 2067-iais vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP), daugiau nei praėjusiais mokslo metais.
Šiemet lygiagrečiai išaugus bendram mokinių skaičiui, SUP turinčių vaikų dalis iš esmės išliko nepakitusi – vidutiniškai apie 15 proc. mokykloje, o bendrojo ugdymo mokyklos, prasidėjus visuotinai įtraukčiai, priėmė vidutiniškai po 2–3 SUP turinčius vaikus.
Iš viso bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse kartu su savo bendraamžiais šiais mokslo metais mokosi šiek tiek daugiau nei 48 tūkst. mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių.
Pasak ministerijos specialistų, Lietuvos švietimo bendruomenė pastaraisiais metais žengė didelius žingsnius pirmyn, kad visi Lietuvos vaikai galėtų mokytis kartu. Prie to prisidėjo ne tik nuosekliai augantis valstybės finansinis indėlis šalies mokykloms rengiantis plačiau taikyti įtraukiojo ugdymo principus, bet ir pamažu besikeičiantis mokyklų, pedagogų bendruomenės požiūris, stiprėjantis interesas patiems mokytis ir pažinti įvairių poreikių, galių vaikus.
Siekiant atliepti mokyklų ir pedagogų poreikį stiprinti kompetencijas įtraukiojo ugdymo srityje, įstaigoms savo pagalbą ir patirtį nemokamai siūlo keturi nacionaliniai konsultavimo centrai (Lietuvos įtraukties švietime centras, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, „Diemedžio“ ugdymo centras, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras), mokyklas nemokamai konsultuoja, vyksta į švietimo įstaigas bei mokymus rengia 9 regioniniai specialiojo ugdymo centrai. Čia galima kreiptis atsižvelgiant į savo gyvenamąją vietą.
Nors lėšos padidintos, kai kurios savivaldybės pačios jas sumažino
Per pastaruosius kelerius metus, siekdama sudaryti kuo geresnes įvairių poreikių vaikų ugdymo sąlygas, valstybė labai padidino švietimo pagalbai skiriamų lėšų kiekį, nors tai yra savivaldybių savarankiška funkcija ir jos turi finansuoti savo lėšomis. Švietimo pagalbos finansavimas valstybės lėšomis nuo 2019 m. išaugo 100 mln. eurų – nuo 61 mln. eurų 2019 m. iki beveik 164 mln. eurų 2024 m.
2022 m. valstybės finansavimas sudarė net 80 proc. švietimo pagalbos finansavimo, 2023 m. – 76 proc. Bendrą savivaldybių dalies ūgtelėjimą 2023-iaisiais nulėmė itin reikšmingas šios srities finansavimo augimas Vilniaus savivaldybėje bei keliose kitose savivaldybėse.
Visgi kartu matoma ir ne tokia džiugi tendencija: valstybei kasmet didinant švietimo pagalbos finansavimą, kai kurios savivaldybės 2023 m. jį buvo sumažinusios. Tai rodo, kad ne visada valstybės finansavimo didinimas pavirsta realiai didesne pagalba šalies mokiniams: savivaldybės naudojasi tik valstybės lėšomis nepridėdamos savo ir padidėjimo galiausiai nėra – finansavimas išlieka to paties lygio, nors valstybė prisideda norėdama jį padidinti.
Specialiosios pedagogikos darbuotojų labai trūksta, bet per ketverius metus jų padaugėjo 2,5 karto
Švietimo pagalbos finansavimas leidžia steigti daugiau švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų etatų švietimo įstaigose. Šių mokslo metų duomenys dar tikslinami, nes per mokslo metus jie keičiasi, bet baigiantis 2023–2024 m. šalies mokyklose dirbo 5271 mokinio padėjėjas. Per pastaruosius ketverius metus šių darbuotojų skaičius mokyklose išaugo 2,5 karto: 2019–2020 m. m. jų dirbo 2069, 2020–2021 m. m. – 2696, 2021–2022 m. m. – 3415, 2022–2023 m. m. – 4280, 2023–2024 m. m. – 5271.
Visgi, pasak ministerijos atstovų, švietimo pagalbos specialistų poreikis išlieka vienas iš aktualiausių iššūkių, bet valstybė taip pat deda pastangų jį atliepti: specialioji pedagogika yra viena iš prioritetinių studijų krypčių, jau dirbantiems pedagogams sudarytos sąlygos nemokai įgyti antrąją specialiosios pedagogikos kvalifikaciją – nuo 2022 m. vykdomas priėmimas į švietimo pagalbos specialistų specializacijos studijų vietas.
Taip pat Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas kviečia į tris nacionalines kvalifikacijos tobulinimo programas įtraukties tema – jomis naudotis gali visi pedagogai, norintys pagilinti įtraukiojo ugdymo kompetencijas.
Jei didesnį finansavimą švietimo pagalbai skirtų ir savivaldybės, tai leistų pasiekti esminį pokytį teikiant pagalbą mokiniams, atsižvelgiant į jų individualius poreikius.