Apie visa tai specialioje „(Ne)matomi“ laidoje, skirtoje aptarti įtraukiojo ugdymo reformos veikimą realybėje, pasikalbėjome su Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininke Kristina Košel-Patil, Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininku Kęstučiu Mikolajūnu ir Lietuvos įtraukties švietime centro direktore Sandra Valantiejiene.
– Šių metų rugsėjo 1-ąją 50 tūkst. vaikų su negalia iškeliavo į mokyklas. Kai kurios jų įtraukųjį ugdymą taikė jau anksčiau, kai kurioms tai yra naujovė. Kokia situacija šiandien, ponia Kristina?
– Noriu jus truputį pataisyti, kad įtrauktis neprasidėjo šį rugsėjį, ji Lietuvoje vyksta jau daugiau kaip 30 metų. Tiesiog šįmet pasikeitė Švietimo įstatymas ir mokyklų galimybė atsisakyti ugdyti vaiką su individualiais ugdymosi poreikiais sumažėjo. Autistiški mokiniai į bendrąsias mokyklas eina jau daugiau kaip 10 metų.
Ar rugsėjį kažkas reikšmingai pasikeitė? Tikrai ne. Yra mokyklų, kurios pasirenka pažinti mokinį, paisyti jo poreikių, jeigu supranta, kad patys nesusitvarko, ieško pagalbos iš šalies. Yra mokyklų, kurios, kaip ir anksčiau, bandė visais būdais atsikratyti, nepriimti, jeigu ir priėmė, bandė, kad tas mokinys kažkaip išeitų iš tos mokyklos. Tos dvi tendencijos taip ir išliko: yra mokyklos, kurios stengiasi, ir yra mokyklos, kurios nenori, ir niekas negali priversti jų keisti požiūrį.
– Pone Kęstuti, kaip viskas atrodo jūsų akimis?
– Turbūt įvairiai, nes Lietuva įvairi. Šiandien turbūt didžiausia bėda yra didelės klasės. Kalbėdami apie įtraukųjį ugdymą turėtume kalbėti ir apie gabius vaikus, nes įtraukusis ugdymas – ne tik vaikai, kuriems reikia daugiau pagalbos, bet ir gabūs vaikai.
Kalbant apie tuos, kuriems reikia pagalbos, šiandien yra daug problemų. Jų buvo pastaruosius porą metų, kai vyko neva perėjimas ir tų vaikų atsirado klasėse. Pagrindinė problema – nevaldomi tėvų lūkesčiai, nes ne kiekvieną vaiką kiekviena mokykla pasiruošusi priimti. Iš savo rato turiu patirties, kad dvejus metus mokėsi bendrojo ugdymo mokykloje, bet paskui nuėjo į specialią klasę, kur – tik devyni vaikai, ir pradėjo skaityti, rašyti, visai kita patirtis.
Tad šiandien, kai didelės klasės, kai trūksta specialistų, kai nepasirengę mokytojai, kai viskas sukrauta ant mokytojo pečių, kenčia ne tik tie vaikai, kurie ateina su didesniais poreikiais, bet ir visi likę vaikai, nes jiems lieka mažiau dėmesio, ypač tais atvejais, kai yra elgesio sutrikimų, elgesio problemų. O jas taip pat iššaukia ir tai, kai ateina vaikai su didesniais poreikiais ir kai jų poreikiai yra netenkinami. Tada jie pradeda maištauti, savo elgesiu išsireikalauja dėmesio, tampa nepatogūs ir tokiu būdu.
Tad šiandien yra daug problemų. Manau, tas kelias turėtų būti ilgas, turėtų trukti bent 10–15 metų, vaikas mokykloje mokosi panašų laiką. Pas mus reformos daromos greitai, paskubomis, greičiausiai turėsime nueiti dar ilgą kelią, kol tai taps norma ir nekels didesnių iššūkių.
– Ponia Sandra, jūs čia atstovaujate švietimo sektoriui, girdite vieną ir kitą nuomonę, kokia yra jūsiškė, stebint situaciją nuo rugsėjo iki dabar?
– Stebint per mūsų įstaigos veiklos prizmę, situacija tiek pernai, tiek šiais metais yra stabiliai vienoda, turime tą patį besikreipiančiųjų skaičių.
Ką padarėme nuo rugsėjo 1-osios, tai padidinome įvairiausių kvalifikacijos tobulinimo renginių skaičių pedagogams, mokinio padėjėjams, kurie yra tikrai labai arti vaiko ir gali suteikti greičiausią pagalbą pamokoje. Pakeitėme tam tikras savo veiklos koncepcijas, važiuojame net ir į pačias savivaldybes, savivaldybei tereikia susirinkti grupę, mes atvažiuojame, mokomės ir kalbamės.
Ta įtrauktis Lietuvoje, kaip teisingai, labai gražiai pasakė Kristina, neprasidėjo nuo šių mokslo metų. Jos pradžia yra jau Nepriklausomybės atgavimas ir lūžio tašku galima laikyti 2011 m., kai Lietuva atsisakė Specialiojo ugdymo įstatymo ir pradėjo keliauti įtraukties link.
Visais laikais buvo ruošiama labai daug įvairiausių mokymų, per tą laikotarpį iki 2024 m. rugsėjo 1-osios į Lietuvą atkeliavo net ir kai kurios vaiko vertinimo, ugdymo pasaulinės metodikos, tad kalbame ta pačia kalba kaip ir visas pasaulis. Taigi iš esmės priemonių yra, pagalbos galimybių irgi yra. Ir, jeigu mokyklai nesiseka, visada rekomenduojame kreiptis arba į Lietuvos įtraukties švietime centrą, arba į regioninius specialiojo ugdymo centrus, kurie yra dar arčiau mūsų mokyklų.
O vaikų skaičiaus, jei žiūrėtume statistiškai, procentas kyla labai nedidelis. Dabar tas 50 tūkst. vaikų sudaro 14,7 proc., iš jų didžioji dalis yra vaikai, kurie turi kalbos sunkumų, tai jų dar mažiau yra. Bet, jeigu pasižiūrėtume giliau, Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, mes aiškiai matome, kad tikrai labai daug metų apie 90 proc. vaikų jau buvo mokyklose. Vadinasi, mokyklose yra ta patirtis. Bet tai yra natūralu, mes visi esame žmonės ir visuose procesuose susiduriame su sunkumais. Tik labai priklauso nuo to, kaip mes reaguojame į sunkumus ir kaip mes juos sprendžiame.
– Kviečiame pažiūrėti trumpą vaizdo reportažą, ką žmonės žino ir mano apie įtraukųjį ugdymą:
– Vaizdo reportaže išgirdome žmonių nuomones apie įtraukųjį ugdymą: pozityvių pasisakymų, išsigandimo momentų, galbūt nenoro priimti. Taip pat girdėjome, sakyčiau, konstruktyvų paaiškinimą, kaip galėtų būti sprendžiama darbuotojų problema. Ponia Kristina, kokios yra jūsų reakcijos, išgirdus tokias nuomones?
– Aš džiaugiuosi, kad dauguma pasisakė už įtraukiojo ugdymo idėją. Taip pat man labai džiugu, kad žmonės supranta, kur yra problema. Kad ji – ne vaikuose, o tai, ką jie randa atėję į mokyklas. Ar jie ten randa pagalbos specialistus, jei jiems reikia padėjėjo, ar jie jį gauna.
Man labai patiko sprendimo būdai. Didesnis atlyginimas, manau, yra vienas būdų siekiant pritraukti žmonių ir paskatinti juos rinktis mokinio padėjėjo darbą, kuris yra sudėtingas, kuriam reikia tam tikrų kompetencijų. O jų galima įgyti, ir Sandra minėjo, kad Lietuvos įtraukties švietime centras kviečia į nemokamus mokymus.
Taigi, jei atlyginimas būtų didesnis, manau, žmonės dažniau rinktųsi šią profesiją, tada klasėse ir darželių grupėse atsirastų daugiau žmonių, kurie padeda. Nes viena kritikų, kurias išgirdome, kad negaus dėmesio kiti vaikai. Jeigu grupėje yra dar vienas žmogus – mokinio padėjėjas, tas vaikas, kuriam reikia daugiau pagalbos, jį gauna, ir visa grupė gali dirbti savo tempu. Manau, kad reportažas labai optimistiškas.
– Taigi iš esmės problema ta, kad reikia daugiau specialistų, didesnių atlyginimų. Ponia Sandra, kaip atrodo atlyginimų situacija, nes mokinio padėjėjai, jeigu dirba pusę etato, negauna net minimalaus atlyginimo, pinigai yra tikrai maži. Gali gauti 500–600 eurų. Ar yra planų didinti atlyginimą?
– Į šį klausimą tikrai negalėčiau atsakyti. Specialistų atlyginimai tikrai yra gana maži. Aš labai džiaugiuosi, kad bent 60 proc. tų žmonių, kurie ateina į mūsų organizuojamus mokymus, akys dega. Ir dega noru dirbti su tais vaikais. Čia didžiausias pasiekimas, kad ir mūsų komandai pavyksta sukelti tą norą, parodyti, kaip tai daryti, o atlyginimų klausimą tikriausiai reikia spręsti politikams – ką daryti, kad šitų žmonių alga kiltų.
– Ar tiesa, kad mokymai trunka apie 43 valandas?
Sandra: Yra įvairių mokymų. Jeigu paimsime visą kompleksą, t. y. savaitės mokymai, bet paprastai mokinio padėjėjas nedirba su visais vaikais, turinčiais sutrikimų. Mes tuos mokymus skaidome į 10–12 valandų, tarkime, kaip dirbti su vaikais, turinčiais mokymosi sunkumų, kaip dirbti su vaikais, kurie turi autizmo spektro sutrikimų, kaip dirbti su tokiais, kurie turi elgesio, emocijų sutrikimų.
Skaidome į mažesnius gabalėlius, taip yra lengviau išleisti darbuotoją mokytis, duodame namų darbų. Tad tai, ko jie mokosi, grįžę į savo ugdymo įstaigas išbando. O tada grįžę pas mus dar turi tam tikra prasme atsiskaityti, papasakoti, kaip jiems sekėsi. Mes duodame grįžtamąjį ryšį, kaip tą procesą būtų galima tobulinti.
Taip kad turime visą kompleksą galimybių: galima mokytis ilgą laiką, jei išleidžia ugdymo įstaigos vadovas, galima suskaidyti mokymus dalimis.
– Pone Kęstuti, mes reportaže girdėjome dvi nuomones: viena – kad įtraukusis ugdymas yra gerai, kita – turinti dvejonių. Jūs atstovaujate tėvams. Jie turi visokių nuomonių. Kokios pasiekia jus? Ar yra kokių skundų, kaip apskritai tėvai vertina situaciją?
– Turėjau tokį vieną įdomų atvejį. Prieš pusmetį skambino vienas tėtis, klausė, kaip susimesti klasėje tėvams, aišku, tai padaryti legaliai, kad nusamdytų padėjėją mokytojai, nes yra vaikas su negalia, kuris trukdo ugdymo procesą, kenčia kiti vaikai. Tai suaugusieji žiūri pozityviai, ta prasme pozityviai, kaip ateiti į pagalbą, bet, manau, bendruomenė yra neišnaudota. Šiandien vaikų, kurie neturi ypatingų poreikių, tėvams trūksta komunikacijos. Dar iki šiol gajus požiūris į mokyklą, kad atėjai, atidavei vaiką ir paskui pasiėmei. Iš tikrųjų ne.
Bendruomenė, mokykla, galėtų padėti susitvarkyti su dauguma iššūkių, įskaitant ir valdymą, ir, kai yra gera emocinė nuotaika, kai vaikai jaučiasi svarbūs, tada ir klasėje atmosfera kitokia, mokytojams dirbti geriau, lengviau, galima sulaukti pagalbos.
Bet, jeigu mes žiūrime į mokyklą kaip į įstaigą, kur atiduodi vaiką ir pamiršti, ir tas kelias valandas ilsiesi, žinoma, reikia pailsėti, ypač tiems, kurie turi vaikus su didesnėmis negaliomis, jie turi ir savo gyvenimą, tad tikrai džiaugiasi atidavę vaiką, kai juo yra pasirūpinta, tai to šiandien, deja, dažnu atveju nėra.
Ir, kaip minėjau, didelės klasės. Šiemet leidžia sumažinti klases, bet yra tas 2008–2009 m. bumas, kai, pavyzdžiui, devintokai netilpo į mokyklas. Tai reiškia, kad mokyklos komplektavo maksimalų skaičių vaikų. Šiemet jau nebėra tokio per didelio vaikų skaičiaus, nes būdavo taip, kad 31 vaikas, iš jų dar vienas ar du gali būti su negalia, kurie atneša daugiau pinigų. Bet, kai yra labai didelė klasė ir yra tik 45 minutės pamokos, mokytojams tikrai yra sunku.
Ir dar paminėsiu vieną dalyką. Prieš pradedant šį įtraukiojo ugdymo etapą, buvo toks pilotinis projektas, girdėjau pristatymus, kaip jautėsi mokytojai, dirbdami su vaikais, kurie turi negalią. Vieną komentarą labai gerai atsimenu. Sakė, kad jautėsi kaip medicinos seselė, darydama pilvo operaciją. Nes reikia skirtingų žinių ir klasėje mokytojui tikrai nėra lengva pasidomėti, susirasti, išmokti dirbti su kiekvienu vaiku, nes kiekvienas yra unikalus ir tie poreikiai gali būti labai dideli. Taigi, kol nėra tos patirties, tikrai nėra lengva ir tas etapas greičiausiai dar užtruks.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
