Povilas užaugo didelėje šeimoje – turi du brolius ir tris seseris. Baigė mokyklą, socialinio darbo ir vadybos studijas, įgijo masažuotojo specialybę. Dabar studijuoja taikomosios sociologijos magistrą, dirba masažuotoju, yra pojūčių turizmo „NeRegĖjimo galia“ gidas, užsiima lengvąja atletika, o laisvalaikiu leidžiasi į žygius pėsčiomis.
Kalbėdamas apie save ir požiūrį į gyvenimą, pašnekovas sako, kad negalia jam padėjo pasirinkti teisingą gyvenimo kelią.
Su Povilu pasikalbėjome apie tai, kas padeda susikurti supančio pasaulio vaizdinį, augimą gausioje šeimoje, jo aistrą bėgimą ir išskirtinę patirtį kalnuose.
– Povilai, papasakokite daugiau apie savo regos negalią – jūs gimėte šiek tiek matydamas? Kada rega visiškai nusilpo?
– Gimiau truputį matydamas, bet tas matymas buvo labai simbolinis. Skirdavau dieną nuo nakties, žiūrėdamas iš labai arti atpažindavau spalvas, matydavau siluetus, objektus, nors tiksliai jų įvertinti negalėdavau. Taigi kažkokį vizualinį pasaulio suvokimą turiu. Kadangi liga yra progresuojanti, regėjimas nuolat silpo ir galiausiai visiškai nusilpo, kai buvau 11–12 metų. Bet nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėliau ir staiga visiškai nebemačiau, todėl nebuvo ir to šoko ar stipraus pokyčio kasdienėje veikloje.
– O dabar, kai kas nors įvardija, tarkime, spalvą, jūs ją įsivaizduojate taip, kaip atsimenate iš vaikystės, ar tas įsivaizdavimas laikui bėgant pakito?
– Vizualinio pasaulio prisiminimą ir suvokimą tikrai turiu. Galbūt tas vaizdinys ir ne visai toks, koks yra realybėje, bet jis susiformavęs iš to etapo, kai galėjau atskirti spalvas, matyti siluetus, objektus.
– Užaugote didelėje šeimoje. Ar dar kas nors joje turi regos sutrikimų?
– Problemų su regėjimu šeimoje turi tik mano brolis dvynys, jis yra silpnaregis. Negali vairuoti automobilio, bet mato spalvas, gali skaityti, jam nereikia baltosios lazdelės, kad galėtų vaikščioti, naudojasi telefonu, tik žiūri į jį iš arčiau.
Artimoje aplinkoje problemų dėl regėjimo niekas neturėjo – nei seneliai, nei tėvai, nei vyresnis brolis su seserimi, nei jaunesnės seserys dvynės. Nežinia, kodėl jų turime mes su broliu, nes, kiek žinau, nei nėštumo laikotarpiu, nei gimdant jokių komplikacijų nebuvo. Gali būti genetika, bet tam reikėtų daryti genealoginį giminės medį ir žiūrėti, ar kas nors iš tolimesnių giminių turėjo regos problemų.
– Kaip tėvai judu su broliu augino – apgaubė išskirtiniu dėmesiu ar kaip tik auklėjo taip, kad būtumėte savarankiški?
– Labai geras klausimas. Tėvai mus norėjo auginti kaip ir visus brolius ir seseris, bet, kadangi tai buvo pirmasis atvejis šeimoje, gyvenome mažame miestelyje Raseinių rajone, kur socialinis ratas mažesnis, trūko informacijos, jie nežinojo, kaip būtų tinkamiausia elgtis. Veikiausiai dėl to jie vieną ar kitą darbą imdavosi atlikti patys, o ne pavesdavo man. Kad ir pasikloti lovą – vėliau tapo įprasta, kad tai darau pats, bet kurį laiką tai buvo daroma už mane. Arba susismulkinti maistą – anksčiau tėvams atrodė, kad man tai padaryti pačiam yra neįmanoma, nesaugu. Tas suvokimas ir požiūris ėmė keistis, kai atsirado daugiau informacijos ir ji tapo prieinamesnė.
– Gal kada yra tekę bendrauti šia tema ir žinote, kaip tėvai priėmė žinią, kad dvynukai gimė su regos negalia?
– Pradžia buvo sudėtinga. Suprato, kad dabar tam tikrus dalykus reikės daryti kitaip. Galbūt labiau asmeniškai juos paliesdavo ar nerimo keldavo aplinkinių dėmesys mūsų atžvilgiu.
– O koks tas dėmesys buvo? Teko patirti patyčių?
– Iki dešimties metų mokiausi įprastoje mokykloje, aišku, tas mokymasis nebuvo visavertis, nes turėjau labai simbolinį regėjimo likutį, mokiausi rašyti raides, skaičius, skaityti, skaičiuoti. Taigi ir einant į mokyklą, ir apskritai peržengus namų slenkstį patyčių tekdavo susilaukti – ir žvilgsnių, ir pastebėjimų.
– Ar tokiais atvejais vyresnis brolis ir sesuo turėdavo tapti gynėjais?
– Kalbant apie brolius ir seseris, kadangi augome didelėje šeimoje, mums vaikystėje draugų nereikėjo, draugavome tarpusavyje. Tas ryšys ir vaikystėje, ir dabar yra stiprus, galbūt ir ta negalia mus suvienijo. Visada buvome ir esame labai vieningi, o jei tėvus ar brolį, seserį pasiekdavo informacija, kad iš mūsų pasityčiota, tikrai pakovodavo ir kitai tokiai situacijai pasistengdavo užkirsti kelią.
– Pakalbėkime apie jūsų veiklas. Kada pradėjote užsiimti lengvąja atletika ir kodėl pasirinkote būtent šią sporto šaką?
– Lengvoji atletika, konkrečiai ilgo ir vidutinio nuotolio bėgimas, atsirado, kai atvykau į Kauną mokytis specializuotoje aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Tuo susidomėjau ir pradėjau užsiimti būdamas 14-os. Šis sportas žavėjo nuo vaikystės, visada dėjau pastangas, kad šiuo keliu eičiau kaip sportininkas. Motyvavo ir aplinkinių pavyzdžiai.
Esu ne kartą tapęs prizininku ir čempionu Lietuvoje, teko dalyvauti ir tarptautiniuose turnyruose – ne tokio aukšto rango kaip Europos, pasaulio ar paralimpinės žaidynės, bet Pasaulio taurės etapuose teko. Taip pat dalyvavau Europos jaunimo čempionate. Turiu keletą nacionalinių rekordų, kuriuos esu pagerinęs ir dabar jie priklauso man: tai 800 m, 3 km ir 5 km.
– Apie jus pirmą kartą išgirdau iš savo buvusios kolegės, kai kartu ėjote „Camino Lituano“ keliu. Kaip šie žygiai atsirado jūsų gyvenime?
– Priklausau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai (LASS), kai jos direktore tapo Jolanta Kručkauskaitė, pati buvusi „Camino Lituano“ savanore, ji suorganizavo žygį akliesiems ir silpnaregiams. Aš sportavau, tad man fizinė veikla buvo ne svetima, bet į pasiūlymą eiti kažkur vaikščioti iš pradžių žiūrėjau skeptiškai. Per dieną reikės nueiti 20 km, man natūraliai kilo klausimas, koks tikslas eiti visą dieną, jei tą atstumą galiu nubėgti per dvi valandas. Bet, kadangi visada, net jei veikla atrodo nepriimtina, noriu pabandyti, leidausi į tą žygį. Ir pabandęs supratau, kad nėra taip, kaip maniau. Man tiko ir patiko. Paskui sekė ir daugiau žygių, o dabar jie yra tapę vienu mano pomėgių, be kurių nebeįsivaizduoju savo laisvalaikio.
– Be paties veiksmo bėgti ir eiti, ką atradote – kuo skiriasi bėgimas nuo ėjimo ir kodėl pastarasis jus vis dėlto įtraukė?
– Anksčiau maniau, kad vaikšto žmonės, kurie galbūt neturi, ką veikti, ir nueiti 20 km yra paprasta. Įsitikinau, kad tokį atstumą įveikti einant yra kelis kartus sunkiau, nei jį nubėgti, nes einant ir bėgant dirba skirtingos raumenų grupės ir eidamas fizine veikla užsiimi ilgesnį laiką.
Kitas dalykas – ėjimas nėra toks monotoniškas kaip bėgimas. Aišku, priklauso nuo jo pobūdžio. Aš dažniausiai einu ne vienas, tad vyksta bendravimas, diskusijos, užmezgami nauji ryšiai, iš tų pokalbių ir sau randi atsakymų į rūpimus klausimus. Taigi ėjimas nėra tik pats veiksmas, po šiuo žodžiu slepiasi kur kas daugiau dalykų.
– Jau porą metų Kaune yra organizuojamos unikalios ekskursijos, kuriose regintieji tarsi apsikeičia vietomis su žmogumi, turinčiu regos negalią. Praėjusių metų vasarą ir pačiai teko galimybė išbandyti pojūčių turizmą – išties išskirtinė patirtis. Žinau, kad šios iniciatyvos užuomazgos buvo jūsų minėtas žygis neregiams ir silpnaregiams. Papasakokite, kaip viskas išsivystė ir kaip jūs tapote gidu?
– Pojūčių turizmo sumanytoja buvo LASS vadovė Jolanta. Į tą žygį drauge leidosi ir savanoriai, kurie padėjo neregiams ar silpnai matantiems. Savanoriai mažai buvo susipažinę su neregių gyvenimu, jiems kilo nuostaba, kaip nieko nematantis žmogus gali eiti „Camino Lituano“, nes kelias nėra lygus asfaltas, dažniausiai tai pievos, miško takeliai, kurie nėra tokie patogūs eiti.
Keletas žmonių iš smalsumo panoro pamėginti apsikeisti vaidmenimis. Vieni užsimerkė, kiti raištį ant akių užsirišo ir imitavome, kad neregys veda regintįjį, kuris užrištomis akimis tarsi patapo nereginčiuoju. Jie suprato, kad eiti įmanoma, nes išlieka visi kiti pojūčiai, tik nieko nematai. Po šio žygio kažkam kilo mintis, kad visa tai reikėtų perkelti į tolesnį etapą. Jolanta subūrė komandą, viską apsitarėme, taip ir gimė pojūčių turizmas, kur kiekvieną kviečiame apsikeisti vaidmenimis: matančiajam uždedami simuliaciniai akiniai, duodama baltoji lazdelė, o neregys tarsi tampa matančiuoju, kuris ne tik veda tą žmogų, bet ir pasakoja, leidžia prisiliesti prie tam tikrų objektų. Labai smagu, kad ši iniciatyva sulaukia vis daugiau susidomėjimo. Žmonės, nors jaučiasi nedrąsiai, ateina, pabando.
– Tęsiant temą apie patirtis, praėjusią vasarą su bičiuliais leidotės į žygius po kalnus. Kaip gimė tokia idėja ir ar tai buvo pirmas kartas?
– Man tai buvo pirmas kartas, bet tikrai ne paskutinis. Su draugais į kalnus vykome atostogų. Aš buvau vienas neregintis, nors iš pradžių buvo minčių pakviesti ir daugiau tokių žmonių. Bet greit suvokėme, nors ir vaikštome Lietuvoje, esame pakankamai fiziškai aktyvūs, kalnuose reikiamų kompetencijų ir žinių tiek daug neturime. Tad, kad išvengtume papildomo streso ir nerimo, nusprendėme, kad apsiribosime tik manimi.
– Kiek kilometrų nužygiavote ir kaip vyko pats ėjimas – buvote su kuo nors susirišęs, naudojotės baltąja lazdele ar bendražygiai nuolat pasakojo, koks kelias, kas laukia?
– Vykome septyniese. Trys žmonės jau turėjo patirties kalnuose, likę keturi vyko pirmą kartą, tad ir maršrutas buvo derinamas ne tik pagal mane, bet ir kitus bendražygius. Tiesa, parinktas maršrutas nebuvo pats lengviausias. Dešimt dienų žygiavome Italijos ir Šveicarijos Alpėse apie Monte Rozos kalnų masyvą. Iš viso nuėjome apie 200 km.
Turėjome apraišus, kad galėtume eiti susirišę, bet nuvykę ir juos išsibandę supratome, kad jie mums labiau trukdo, nei padeda. Tad ėjome įprastai – kaip žygiuojame ir Lietuvoje. Trys žmonės mane vedė, buvo tarsi mano gidai, kurie naviguodavo, informuodavo. Sudėtingesnėse vietose per ištiestos rankos atstumą eidavau įsikibęs į vieno jų kuprinę, mane informuodavo, kada pakilimas, kada nusileidimas, iš kurios pusės skardis, kur sudėtingesnė situacija.
Baltosios lazdelės neturėjau, bet vietoj jos labai pasitarnavo ėjimo lazda. Su ja galėdavau pasitikrinti aplinką, kur kraštas, kokio siaurumo takelis. Nors visą laiką šiuos dalykus nupasakodavo priekyje einantis žmogus, bet ėjimo lazda padėjo ir pačiam geriau įsivertinti situaciją, susidaryti vaizdinį.
– Žygiai jus lydi jau senokai, gal galite pasidalinti, kuo šis kalnuose jums buvo kitoks?
– Pirmiausia kalnai man paliko tokį didelį įspūdį dėl to, kad tai buvo sena mano svajonė ir ji išsipildė. Be to, aš esu gamtos žmogus.
Kitas dalykas, kuris paliko didelį įspūdį, tai savęs pažinimas. Jau atrodo leidžiantis į žygius čia, Lietuvoje, eini, pabūni su savimi, atrandi kažkokių dalykų, bet ten, kalnuose, supratau, kad kai kuriose situacijose savęs dar nepažįstu, tad ta kelionė padėjo geriau suprasti, kas aš esu.
– Reginčiajam sunku suprasti nematančio žmogaus pasaulį. Buvote kalnuose, bet jie tokie didžiuliai, jų neįmanoma apglėbti, pačiupinėti. Matančiam žmogui atrodo, kad jų grožiu jis gėrisi akimis, o kas jums padėjo nusipiešti kalnų paveikslą?
– Taip, daugeliui kilo tokių klausimų dėl kalnų, nes dauguma žmonių kaip pagrindinį dalyką išskiria jų vizualų grožį. Žmonėms, kurie mato, tie vaizdai galbūt atperka lipimo, ėjimo sunkumus. Bet iš tiesų tai atperka ne tik vizualiniai vaizdai, nes regintieji kai kurių dalykų neįvertina taip stipriai, kaip, tarkime, įvertinu aš. Man tuos sunkumus atpirko gamtos ramybė, kvapai, supratau, kad kalnuose patiriamų dalykų negali patirti būdamas čia.
O aplinkos paveikslą iš visų pojūčių ir to, ką papasakoja aplinkiniai, piešiesi pats, galbūt jis ne visiškai toks, koks yra realybėje, bet niekas tau negali pasakyti, kad jis klaidingas.
– Suprantu, kad aplinkiniai gali nupasakoti aplinką. Bet, tarkime, pirmą kartą sutinkate žmogų ir, jei neprašote šalia esančio jo apibūdinti, iš ko pats susikuriate vaizdinį apie jį?
– Dabar mums labai gelbėja išmaniosios technologijos, tarkime, telefonu padarius nuotrauką galima išgirsti to žmogaus apibūdinimą. Bet, aišku, vos sutikęs žmogų neimi jo fotografuoti ir klausti telefono, kaip jis atrodo. Pirminis dalykas, kuris man padeda susidaryti vaizdinį apie žmogų – kiek jam metų, koks jo sudėjimas ir pan., yra jo balsas. Taip pat padeda ir minimalus kontaktas – tarkime, rankos paspaudimas ar apsikabinimas.
Padėti gali ir aplinkiniai, tad kartais pasiteirauji ir paprašai, kad tau apibūdintų, kaip vienas ar kitas žmogus atrodo. Žinoma, galiu ir netinkamai tą paveikslą susidaryti, nes kiekvieno mūsų suvokimas yra individualus. Bet 60–70 proc. vis dėlto pavyksta nuspėti, kaip žmogus atrodo.
– Yra žmonių, kuriems jų negalia tapo tam tikru postūmiu gyvenime. Kaip jūs vertinate savo negalią? O gal jai visai neteikiate jokios reikšmės?
– Nepabrėžčiau negalios kaip labai didelio išskirtinumo. Negaliu palyginti savo gyvenimo su negalia ir be jos, nes turint negalią sunku įsivaizduoti, kaip būtų be jos. Bet, jei vertinčiau tai, ką dabar turiu, kas mane supa, sakyčiau, kad negalia man padėjo pasirinkti teisingą gyvenimo kelią, kur norėčiau būti. O neturėdamas negalios galbūt ir neturėčiau galimybės prisiliesti prie vienokių ar kitokių dalykų.
Negalia leidžia prisiliesti ir prie pagalbos kitiems. Neturėdamas negalios galbūt nesuprasčiau, kaip svarbu yra dalytis pagalba. O dabar yra tas jausmas ir suvokimas, kad, jei žmonės padeda tau ir tau reikia tos pagalbos, grįžtamasis ryšys turi būti ir iš tavęs. Taip pat ji atnešė ir suvokimą, kad man dar nėra taip blogai, kaip gali būti kitam žmogui. Manau, kad negalia, didesni iššūkiai gyvenime priverčia susimąstyti ir į daugelį dalykų pažiūrėti kitu kampu.