„Įtraukusis ugdymas pirmiausia yra vertybinis procesas, kai vertybiškai keičiame požiūrį į vaiką, todėl yra vertintinas teigiamai, nes vaikas yra vertybė, nepriklausomai nuo to, jis berniukas ar mergaitė, aukštas ar žemas, su specialiaisiais ugdymosi poreikiais ar be jų, ir kiekvienas vaikas turi teisę augti ir mokytis su kitais vaikais“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjas bendrojo (įtraukiojo) ugdymo klausimais Ignas Gaižiūnas. Tačiau neneigia, kad iššūkių kyla įvairių, o viską įgyvendinti nėra taip paprasta.
Kodėl ne paprasta – priežasčių ne viena. Pradedant tėvų ir ugdymo įstaigų darbuotojų požiūriu, baigiant ugdymo įstaigų pritaikymu. Apie sėkmingus pavyzdžius ir įtraukiojo ugdymo problematiką kalbamės su individualių ugdymosi poreikių (dauguma tebevartoja įprastą terminą „specialieji ugdymosi poreikiai“, jis tekste paliktas ir pašnekovų citatose, tačiau, kalbant apie negalią turinčius asmenis, dabar šio termino siūloma vengti kaip įžeidžiančio ir keisti jį terminu „individualūs ugdymosi poreikiai“ – aut. past.) turinčių vaikų tėvais, ugdymo įstaigų atstovais ir ministro patarėju.
Išskiria dvi pagrindines priežastis
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil sako, kad Europoje esame vieni paskutiniųjų, kurie naikiname nuostatą, leidžiančią ugdymo įstaigai atsisakyti ugdyti vaiką. Pasak jos, dauguma Europos šalių šiuo klausimu yra pažengusios toliau:
„Visos šalys pačios nustato, kaip jos vykdo įtraukųjį ugdymą. Turime mažiausiai dvi Europos šalis – Italiją ir Portugaliją, kurios uždarė visas specialiąsias ugdymo įstaigas ir teigia, kad sugeba pasiūlyti kokybišką ugdymą visiems mokiniams bendrojo ugdymo įstaigose. Portugalijoje specialiosios mokyklos neturi mokinių, bet jos tapo konsultaciniais centrais ugdymo įstaigoms, kuriose ugdosi negalią turintys vaikai.“
Paklausta, kaip mano, kas lėmė mūsų šalies visuomenės susiskaldymą įtraukiojo ugdymo klausimu, pašnekovė įvardija dvi, jos manymu, pagrindines priežastis:
„Pirma – manau, kad dauguma dabartinių mokinių tėvų baigė mokyklas, neturėdami specialiųjų poreikių turinčių klasiokų. Tie vaikai buvo ugdomi segreguotai – juos siuntė į internatus. Išeina, kad tokių vaikų mes nematėme nei savo klasėse, nei gatvėse, tarsi jie iš viso neegzistavo. Man atrodo, kad, kai mes ko nors nežinome, labai atsargiai į tai žiūrime arba to bijome, nes nesuprantame ir mums atrodo, kad tai atsirado tik dabar.
Kita priežastis – negalios neturinčių vaikų tėvai mano, kad jų vaikų ugdymas gali nukentėti, jeigu klasėje atsiranda mokinys, kuriam nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, nes jis pareikalaus viso mokytojų dėmesio.“
Mato, kad dalis mokyklų nenori pagalbos ir nenori keistis
Ką reikėtų daryti, nuo ko ir kam pradėti, kad situacija imtų keistis? K. Košel-Patil sako, kad, visų pirma, vaikui, turinčiam individualių ugdymosi poreikių, reikėtų užtikrinti reikiamą pagalbą:
„Pirma, ką ministerija ir planuoja, yra viešinimo kampanija, kuri formuotų teigiamą požiūrį į įtrauktį. Bet, manau, pats svarbiausias dalykas, kuris galėtų nuraminti dalį tėvų, – reikia, kad būtų aktyviai teikiama pagalba. Tie vaikai, kurie turi specialiuosius ugdymosi poreikius, atėję į ugdymo įstaigą – tiek darželį, tiek mokyklą, turi gauti visą pagalbą, kuri jiems yra rekomenduojama. Manau, jei tokia pagalba bus užtikrinama, pasipriešinimo tam bus gerokai mažiau.“
Taip pat, pašnekovės teigimu, daugiau pastangų reikės įdėti ir ugdymo įstaigų darbuotojams. „Bet čia turime suteikti mokytojams galimybę pakelti savo kompetenciją. Nes iki šiol mokytojai beveik nebuvo ruošiami darbui su vaikais, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių. O tada į klasę atvedame vaiką, kuriam reikia pritaikyti aplinką arba ugdymo turinį. Ir tai tampa iššūkiu. Vieni to iššūkio nenori ir daro viską, kad galėtų jo išvengti, kiti sako, gerai, niekada su tuo nesusidūriau, bet jį priimsiu ir pasistengsiu kažką padaryti, – sako K. Košel-Patil ir priduria, kad dabar rasti pagalbą yra kur kas lengviau, nei buvo anksčiau:
– Tarkime, kalbant apie autistiškus mokinius, turime sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyrius, kurie sukurti tam, kad padėtų švietimo įstaigoms. Ugdymo įstaiga gali kreiptis, skyriaus specialistai atvyksta, įvertina, kaip vaikui sekasi, ir gali patarti dėl konkretaus mokinio, ką galima padaryti, kad jam būtų geriau ir tas ugdymas būtų lengvesnis visiems. Bet ką mes stebime – dalis mokyklų nenori pagalbos ir nenori keistis. Tačiau visos ugdymo įstaigos ir dabar turi taikyti įtraukųjį ugdymą, priimti visus vaikus. Turime tik vienintelę nuostatą Švietimo įstatymo 29 strp. 10 d., kai dėl objektyvių priežasčių, negalint patenkinti vaiko poreikių, ugdymo įstaiga gali nukreipti mokinį į kitą ugdymo įstaigą.“
Daugybę kartų išgirdo „ne“
Autistišką sūnų auginanti Beata Veselienė dabar sako neturinti, kuo skųstis – jos trečiokas sūnus lanko valstybinę mokyklą, kuri paskirta pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, joje moteris jaučia administracijos ir mokytojų bendradarbiavimą, o sūnus sulaukia jam reikalingos pagalbos. Tačiau mokyklos paieškų kelias lengvas nebuvo. Moteris kreipėsi net į 17-a ugdymo įstaigų ir daug kartų ten išgirdo „ne“.
„Kai pradėjau ieškoti mokyklos, sūnus dar tebelankė darželį. Tiesa, privatų, nes yra autistiškas – jautrus garsui ir žmonių skaičiui, o tokiame darželyje grupės mažos, jose dirba dvi auklėtojos. Ir mokyklos ieškojau privačios, nes atrodė, kad valstybinėje viskas bus blogai – daug vaikų klasėse, o mokytoja viena. Varsčiau privačių įstaigų duris ir beveik visur išgirdau „ne“. Tiesa, ne visos sakė „ne“ – buvo tokių, kurios kvietė ateiti, sakydamos, kad „reikia padėti šitiems ligoniukams“ – man tokios frazės iškart skamba kaip žmogaus nurašymas“, – dalijasi autizmo asociacijos „Vilniaus lietaus vaikai“ vadovė B. Veselienė.
Paklausta, kokias priežastis nurodydavo ugdymo įstaigos, atsisakydamos priimti, moteris sako, kad pačias įvairiausias: „Labiausiai šokiravo darželis, kurį jis ir lankė. Tai buvo darželių tinklas, o priešmokyklinė grupė, į kurią turėjome išeiti, buvo kitame filiale. Ir ten mums pasakė „ne“ todėl, kad mano vaikas yra autistiškas, kad neva ateityje gali kilti elgesio problemų. Suprantu, kad taip gali kalbėti žmonės, kurie nėra susidūrę, bet mano sūnus ten lankė darželį ir nė karto nebuvo jokių problemų. Aš visiems siūlydavau, kad gal prieš atsakydami norėtų jį pamatyti ir su juo susipažinti, nes jis ir atrodo taip, kad nieko negalėtų nuskriausti.“
Kalbėdama apie sūnaus lankomą Vilniaus Antano Vienuolio progimnaziją B. Veselienė sako neturinti, kuo skųstis: „Sūnus turi padėjėją, mokyklos administracija ir mokytojai puikiai bendradarbiauja. Man patinka, kad niekas jo nenurašo, jis tiesiog yra traktuojamas kaip bet koks kitas vaikas, atsižvelgiama į pagalbą, kurios jam reikia, pavyzdžiui, informacija pateikiama jam suprantamu būdu. Sūnus mokosi sėkmingai ir net draugą klasėje turi.“
Tiesa, pamatą sklandžiam bendravimui ir tolesnei eigai stengėsi pakloti ir pati B. Veselienė. Nors tą kartą, kaip pati sako, iš mokyklos išėjo su gumulu gerklėje, vis dėlto pati ryžosi per tėvų susirinkimą pristatyti savo vaiką ir atsakyti į visų klausimus:
„Pavaduotoja per tėvų susirinkimą pasakė, kad šitoje klasėje bus kitoks vaikas. Žinau, kad žmonės linkę pagūglinti ir visko prisigalvoti, tad aš tiesiog atsistojau ir pasakiau, kad tas vaikas yra mano ir kad dabar manęs visi gali paklausti, ko nori. Nes geriau jau tegu išgirsta tiesiai iš manęs, nei formuojasi savo nuomonę prisiskaitę internete. Skaudžiausi dalykai, kurių klausė: ar jis neagresyvus, ar vaikai bus saugūs, ar gali arti prieiti, paliesti ir pan. Bet tai buvo prieš daug metų. Dabar tokių klausimų niekam nebekyla, viskas yra kitaip.“
Būtinas dialogas ir kitoks požiūris
Paklausta, kaip mano, kodėl jaučiamas susipriešinimas įtraukiojo ugdymo klausimu, B. Veselienė įsitikinusi, kad čia kaltos ne baimės, o tiesiog nenoras įdėti daugiau pastangų dirbti su tokiais vaikais:
„Bendrojo ugdymo mokyklų mokytojus galima suprasti, kai jų prašo dirbti, o jie neturi pagalbos, t. y., mokytojų padėjėjų. Mano vaiko mokykloje tie mokiniai, kuriems reikalingas padėjėjas, jį turi. Bet esmė ta, kad, kai klasėje atsiranda autistiškas vaikas, reikia dirbti kitaip. O kas nori dirbti kitaip? Žmonės linkę keistis tada, kai negali nesikeisti. Dabar dažniausiai kalbama, kad viską reikia keisti ir visai klasei kentėti dėl vieno vaiko. Ne dėl vieno. Apskritai manau, kad įtrauktis sėkminga gali būti tik tada, kai į kiekvieną vaiką bus žiūrima individualiai. Ir tada kiekvienas galės būti geriausia savo versija mokykloje. Bet ar lengva taip dirbti? Aišku, kad ne.“
Kita problema, pašnekovės manymu, yra ir pačių tėvų, kurie augina individualių ugdymosi poreikių turinčius vaikus, lūkestis ugdymo įstaigai, kad ši turi žinoti ir gebėti viską: „Tėvai atiduoda vaiką ir sako, dabar užsiimkite, nes gi žinote, ką daryti. O jie nežino. Tai taip ir išeina: ugdymo įstaigai trūksta išteklių, padėjėjų, žinių, o iš tėvų pusės yra nusistatymas, kad ji turi visa tai turėti ir žinoti.
Dar prisideda ir tėvų nenoras būti atviriems. Yra tėvų, kurie bijo, slepia, mano, gal nepastebės. Suprantu, nėra lengva atsistoti prieš visos klasės tėvus ir kalbėti apie savo vaiką, ir man nebuvo lengva, buvo baisu ir nesmagu. Bet aš visada stengiuosi atsakyti dar net klausimams neiškilus ir man toks būdas veikia. Manau, kad dažniausiai viskas kyla iš to, jog žmonės nesusišneka. Todėl visada svarbiausias yra dialogas.“
Kaip dar vieną problemą, kuri neprisideda prie sėkmingos įtraukties, B. Veselienė įvardija ir sėkmingų mokyklų nenorą priimti individualių ugdymosi poreikių turinčius vaikus: „Jose viskas labai orientuota į rezultatą ir jos mano, kad mūsų vaikai tuos rezultatus numuša.“
Pasiteiravus, kaip mano, ko reikia, kad viskas pradėtų keistis, pašnekovė teigia – kad visų pusių pokalbio ir kitokio požiūrio: „Nes jis vis dar dažnai toks, kad kitoks vaikas klasėje lygu kažkokiai katastrofai. Reikia požiūrio transplantacijos. Ir žmonių kitų reikia. Kažkada viena politikė gerai pasakė: kad žydus Dievas po dykumą 40 metų vedžiojo ne šiaip sau – ten turėjo mirti paskutinis vergijoje gimęs žmogus. Ir su mūsų vaikais taip bus – tik kiti žmonės atneš tą pokytį. Čia yra karta mokytojų, kurie nei patys tarp tokių vaikų mokėsi, nei žino, nei supranta. Jiems atrodo, kad tie vaikai tiesiog dabar atsirado.“
Atviras pokalbis davė teigiamų rezultatų
Kad būtinas dialogas, atviras kalbėjimasis, pritaria ir K. Košel-Patil. Ji pati augina autistišką sūnų, ir tai, kad nuo pat pradžių stengėsi atvirai bendrauti su mokyklos, kurioje berniukas mokosi, administracija, mokytojais ir kitų moksleivių tėvais, davė teigiamų rezultatų:
„Mano sūnus yra ketvirtokas, jis ugdosi vienoje Vilniaus savivaldybės mokyklų, kuri mums priklauso pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Sprendimas, koks variantas yra tinkamiausias mano vaikui – bendra klasė ar specialioji, buvo labai sunkus. Aš jį priėmiau su specialistais, kurie tuo metu dirbo su mano vaiku. Nors prieš mokslo metus aš pati ruošiau vaiką mokyklai, o ši ruošėsi jo atėjimui, pradžia buvo sudėtinga visiems. Tačiau nuo pirmo klasės tėvų susirinkimo jutau sūnaus klasiokų tėvų palaikymą. Pati pasirinkau iškart pasakyti, kad mano vaikas yra autistiškas, kokia pagalba jam bus suteikiama ir kokią pagalbą mūsų šeima pasiūlė mokyklai.
Mano vaiko mokytoja sugalvojo labai gražų būdą manęs neišskirti ir visų tėvų paprašė papasakoti apie savo vaikus. Tai vyko prieš ketverius metus, bet iki dabar atsimenu keleto tėvų pasisakymą, kad mano vaikas yra šitos klasės dalis ir kad mano vaikas jų vaikams suteikia galimybę užaugti geresniais žmonėmis, nes jie užaugs mokėdami priimti kito žmogaus kitoniškumą. Ir jautėsi, kad tėvai apie tai pasikalbėjo su savo vaikais. Čia visiems labai pagelbėjo situacijos žinojimas, o, kai tėvai pasirenka nutylėti, iškyla nemažai klausimų ir spėlionių. Todėl norėčiau paskatinti tėvus atvirai kalbėti ir galbūt kitų vaikų tėvai ne taip smarkiai tam priešinsis.“
Paklausta, kaip mano, kas lėmė sėkmingą sūnaus įtrauktį, K. Košel-Patil teigia, kad visų pirma tai, jog mokykla yra atvira įvairiems mokiniams, turi profesionalią komandą, kuri nepasiduoda, ieško sprendimų ir, jeigu reikia, priima pagalbą iš šalies:
„Vykdo rekomendacijas, kurias vaikas atsinešė iš Pedagoginės psichologinės tarnybos, sukūrė santykį su manimi ir jį palaiko. Mano sūnui labai pasisekė ir dėl mokytojos, ir dėl padėjėjos. Mokytoja deda labai daug pastangų dėl visų vaikų, o drauge dirbanti padėjėja – labai šilta ir profesionali, su mokytoja jos tapo tikra komanda. Manau, tai yra labai svarbu.
Ir pati nuolat palaikau ryšį su mokykla, mažiausiai du kartus per metus susitinku su mokyklos komanda, aptariame, kaip sekasi mano sūnui, kartu nusprendžiame dėl kitų metų tikslų, įvertiname, kaip sekėsi juos įgyvendinti. Galiu pasakyti, kad jaučiu, jog mano vaikas yra mokyklos bendruomenės narys, jis jaučiasi saugus, laimingas ir nori eiti į mokyklą.“
Sėkmingai vykdo įtraukųjį ugdymą
Tarp sėkmingai įtraukųjį ugdymą taikančių ugdymo įstaigų – ir Vilniaus Medeinos pradinė mokykla. Jos direktorius Virginijus Molis sako, kad šioje mokykloje įtraukusis ugdymas pradėtas taikyti nuo pat jos įkūrimo – 1993 m., iš karto buvo atidaryta ir specialiojo ugdymo klasė.
Pradinėje mokykloje mokosi 292 vaikai, iš jų 30 turi individualių didelių ir labai didelių ugdymosi poreikių, kuriuos nustatė Vilniaus pedagoginė psichologinė tarnyba.
Paprašytas pasidalyti, kaip įtraukusis ugdymas vykdomas Medeinos pradinėje mokykloje, direktorius sako, kad nėra ko nors labai išskirtinio: „Manau, kad šiais laikais daugelis mokyklų dirba taip pat. Jeigu vaikui yra skirtas mokytojo padėjėjas, jis jį turi. Taip pat džiaugiuosi, kad mokykla turi visą komandą specialistų, kurie labai padeda mokytojoms. Esame sukūrę tam tikras erdves klasėse ar kitose patalpose vaikams pagal poreikius. Pavyzdžiui, jei vaikas turi kokį poreikį, vaiko gerovės komisijoje tai aptariama su mokytoja, tada taikomos tam tikros priemonės, jei reikia, įgyjame ir metodinių priemonių, į tai įsitraukia specialistai, taip ir dirbame.“
V. Molis pasakoja, kad mokykloje yra dvi specialiosios klasės, kuriose mokosi vaikai, turintys intelekto sutrikimų: „Ten jau kita specifika, bet yra programos, planai, kaip tie vaikai per įvairias veiklas susitinka su bendrojo lavinimo klasių mokiniais. O bendrojo lavinimo klasėse beveik visose yra po du tris didelių individualių poreikių turinčius vaikus. Ir visose tose klasėse, kuriose turime tokių vaikų, turime ir mokytojų padėjėjus.“
Direktorius teigia, kad su tėvų priešiškumu susidurti netenka, bet pastebi, kad baimės yra: „Kol nežinai, matyt, baiminiesi. Kai su tėvais pasikalbame, paaiškiname, kaip ir kas vyksta, situacija pasikeičia. Galbūt tėvai jaučia daugiau nerimo, kai klasėse yra vaikų, turinčių emocinių sutrikimų, ten jau reikia didesnio mokyklos indėlio. Bet aš, kaip vadovas, galiu pasakyti, jei tėvai – tiek vienų, tiek kitų vaikų, nebendradarbiauja, yra labai sunku dirbti.“
Pasiteiravus, koks paties požiūris į įtraukųjį ugdymą, pašnekovas teigia, kad palaiko Švietimo įstatymo pakeitimus, kurie įsigalios nuo rugsėjo 1-osios: „Anksčiau būdavo mokyklų, kurios dirbdavo su tais vaikais, o kitos mokyklos pasinaudodavo įstatymu, kad nėra sąlygų ir jų nepriimdavo. Dabar, kadangi visos priims, visur bus lygios galimybės, vaikai galės eiti į mokyklą, esančią arčiau namų. Aš tam labai pritariu, visose mokyklose turėtų būti vaikų, kurie turi tam tikrų individualių poreikių.“
Mano, kad daroma bet kaip
VGTU inžinerijos licėjaus vadovė dr. Lina Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė, paklausta, kaip ugdymosi įstaigai sekasi taikyti įtraukųjį ugdymą, sako, kad nėra ta mokykla, kuri galėtų apie tai kalbėti, nes iš 1400 mokinių yra tik keletas turinčių individualių ugdymosi poreikių. „Mes nesame ta mokykla, kuri galėtų kalbėti apie įtraukųjį ugdymą, o kiti dar pasakytų, kad bepigu mums kalbėti, nes pas mus tokių vaikų yra vos keli“, – sako licėjaus vadovė ir priduria, kad pas juos „viskas paprasčiau, nes yra stojamieji egzaminai“.
Paklausta, ką mano apie įtraukųjį ugdymą, pašnekovė teigia pritarianti idėjai, kad visose bendrojo ugdymo įstaigose turėtų būti vaikų su individualiais ugdymosi poreikiais, tačiau yra įsitikinusi, kad kol kas nesame tam pasiruošę:
„Tenka matyti, su kokiais iššūkiais, problemomis susiduria kitos mokyklos. Iš tų pavyzdžių matyti, kad ministerija nesupranta, koks sudėtingas yra šis procesas ir kad nesame tam pasirengę – trūksta laiko ir reikia milžiniškų išteklių, kurių neturime.
Mes irgi turime laisvų mokytojo padėjėjų etatų, bet surask žmogų, kuris norėtų ateiti dirbti. Žmonių yra per mažai, o jeigu ir ateina, dažniausiai pabaigę savo karjeras švietimo srityje. Bet čia turėtų dirbti specialistai, kurie išmano, kaip su vaiku tinkamai bendrauti, o ne tik paglostyti galvelę. Šita situacija rodo valstybės požiūrį, kad tai yra nurašyti vaikai tikrąja to žodžio prasme, nes, jų manymu, galima daryti bet kaip. O iš tiesų viską reikėtų daryti labai pamažu ir koncentruotai.“
Kalbėdama apie vaikų ugdymą ir darbą klasėse, dr. L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė teigia, kad, kai mokytojas vienas, o klasėje – 30 vaikų, tarp kurių – ir individualių ugdymosi poreikių turinčių, 45 minučių kokybiškai pamokai nepakanka.
„Pati esu dirbusi klasėse, kuriose buvo individualių poreikių turinčių vaikų. Kad ir kaip intensyviai dirbdavau, kadangi buvau viena, to nepakakdavo ir būdavo gaila tiek vienų, tiek kitų, nes visiems laiko neužtekdavo. Tokia situacija man atrodo neteisinga visų vaikų atžvilgiu.“
Kaip sekasi taikyti įtraukųjį ugdymą, teiravomės Vilniaus Salomėjos Neries gimnazijos vadovės Jolitos Marcinkevičienės, tačiau komentuoti šia tema ji atsisakė. Pasiteiravus, kodėl, tepasakė, kad tai – jau interviu klausimas, o šį kartą šia tema kalbėti nenorinti.
Padėjėjų trūkumas ir nekompetencija trukdo dirbti
Kad įtraukties procesas vyksta ne itin sklandžiai, remdamiesi asmenine patirtimi, mano ir dalis mokytojų.
Viena jų (vardas, pavardė redakcijai žinomi – aut. past.) portalui „Delfi“ pasakoja, kad ugdymo įstaigoje, kurioje dirba, trūksta mokytojų padėjėjų, o individualių poreikių turinčių vaikų klasėje – net keli:
„Pas mus dėl to padejuoja ir kitos mokytojos. Aš asmeniškai įsitikinusi, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai turi mokytis specialiosiose mokyklose ar klasėse ir jiems turi dėstyti specialistai. Nes, kai klasėje yra 25 vaikai, tarp jų – kokie penki vaikai, turintys specialiųjų poreikių, jiems reikia pagalbos.
Jeigu būtų mokytojo padėjėjai – viskas būtų gerai. Bet, jeigu jie ir yra vienam ar dviem vaikams, tai iš jų jokios naudos. Visų pirma todėl, kad vaikų klasėje yra ne vienas, o jei vaikas ir vienas, padėjėjai, atėję iš gatvės, tik kursą išklausę, nemoka su juo dirbti, negeba suteikti jam reikalingos pagalbos. Ir, pavyzdžiui, man per pamoką daugiau trukdo, nei padeda, nes sėdi, maigo telefoną ir visai su tuo vaiku neužsiima.
O vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, daugėja. Išeina taip, kad mes praktiškai dirbame su tais vaikais, o kitus paliekame dirbti savarankiškai. Nes tiesiog nespėjame, krūvis yra per didelis. O dirbti taip, kaip iš mūsų reikalaujama, neįmanoma – nes šiuo atveju neįmanoma skirti pakankamai dėmesio visiems.“
Pasiteiravus, ar ši informacija pasiekia mokyklos vadovybę, mokytoja sako, kad iš to jokios naudos: „Nieko čia nepadarysi, mums iš aukščiau viską nuleidžia ir turi vykdyti. Apskritai, matyt, švietimo skyriaus administracijos požiūris visur toks pat – nuleido, tai ir darom. Jie jau nepakovoja.“
Valstybės sprendimai, siekiant padėti ugdymo įstaigoms pasiruošti
Paklaustas, kokia padėtis yra ugdymo įstaigose, kiek iš tiesų jos yra pasiruošusios priimti individualių ugdymosi poreikių turinčius vaikus, kas dėl to padaryta ir ką ketinama daryti, švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjas bendrojo (įtraukiojo) ugdymo klausimais I. Gaižiūnas sako, kad yra priimta keletas sprendimų, kurie situaciją turėtų palengvinti:
„Visų pirma, noriu pasakyti, kad tiek specialiosios mokyklos, tiek specialiosios klasės kaip ugdymo organizavimo forma lieka ir tėvai turi galimybę rinktis. Nemažai tėvų ir renkasi. Mes turime suprasti, kad tai, jog įtraukusis ugdymas įsigalioja nuo rugsėjo 1-osios, nereiškia, kad kiekviena mokykla nuo tos datos turės tokio pat lygio paslaugas ir pritaikymą kaip specialiosios mokyklos ar klasės. Tai yra nerealu ir to tikėtis nei galima, nei reikia. Taigi ir tėvai turi tai suprasti, kad mokyklos visada bus skirtingos ir jų paslaugų lygis – skirtingas. Ir, pasitarę su specialistais, turės rinktis geriausiai vaiko poreikius atitinkančią ugdymo įstaigą.
Kalbant apie padėtį mokyklose, specialieji ugdymosi poreikiai yra labai įvairūs – nuo itin paprastų logopedinių sutrikimų iki labai sunkių. Sakyti, kad yra penki vaikai su specialiaisiais poreikiais ir tik vienas mokytojo padėjėjas – nekorektiška, nes klausimas – keliems iš tų vaikų iš tiesų reikia padėjėjo, o tai nustatoma atliekant pedagoginį psichologinį vertinimą. Jei iš tiesų padėjėjo reikia visiems penkiems vaikams, o yra tik vienas, tada problema, bet ir klasėje turėtų būti tik trys didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Tad čia labai svarbu nepainioti, nes kartais, norint sutirštinti spalvas, visi suplakami į vieną vietą.
O kad dėmesio reikia visiems mokiniams – taip, ta problema yra, kaip tik prieš Kalėdas Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo sudaromos galimybės savivaldybėms formuoti mažesnes negu didžiausios klasės, jeigu jose yra vaikų su specialiaisiais poreikiais: tai reiškia, kad 5–12 klasės gali būti 4 vaikais mažesnės negu didžiausios, pradinės klasės gali būti 2 vaikais mažesnės negu didžiausios.
Nuo kitų mokslo metų, skaičiuojant finansavimą mokykloms, kurį skyrė valstybė, vaikai su dideliais ar labai dideliais specialiaisiais ugdymosi poreikiais bus skaičiuojami kaip du mokiniai ir, jeigu bus perlipama klasės dydžio riba, bus skiriamas ir papildomas finansavimas. Priėmėme šiuos sprendimus, kad padėtis būtų palengvinta. Tikrai yra mokyklų, kurios kažko laukia, galbūt tikisi, kad sprendimai bus atšaukti, ir jos mažiau tam ruošiasi.
Tačiau valstybė tikrai yra parengusi paramos priemonių mokykloms, smarkiai didinamas švietimo pagalbos finansavimas, nors švietimo pagalba yra savivaldybės savarankiška funkcija ir kartais savivaldybės turėtų tai finansuoti, bet valstybė remia šią funkciją ir prisideda papildomai: tarkime, nuo 2020 m., kai švietimo pagalbai valstybė skyrė 74 mln. eurų, tas finansavimas yra išaugęs du kartus – 2024-iesiems švietimo pagalbai esame suplanavę skirti 161 mln. eurų.“
Džiaugiasi, kad specialistų ir padėjėjų skaičius auga
I. Gaižiūno teigimu, numatytas finansavimas atitinkamai suteikia ir daugiau galimybių įsidarbinti švietimo pagalbos specialistams, kurių skaičius, pasak pašnekovo, irgi yra augantis.
„Kas metus būtent šitos Vyriausybės kadencijos laikotarpiu mokyklose atsirasdavo po 100–150 papildomų švietimo pagalbos specialistų. 2023-ieji, nors dar galutinių tikslių duomenų neturime, bet iš preliminarių matome, kad buvo rekordiniai, nes atsirado 210 švietimo pagalbos specialistų mokyklose. Per šios Vyriausybės kadencijos laikotarpį švietimo pagalbos specialistų skaičius buvo išaugintas apie 600. Aišku, išdalintas per mokyklas tas skaičius gali atrodyti nedidelis, bet tie specialistai nėra tiesiog paimti iš gatvės – jiems reikalingas ir išsilavinimas, – sako I. Gaižiūnas.
– Kalbant apie mokytojų padėjėjus, jiems kvalifikacinio reikalavimo tokio aukšto kaip švietimo pagalbos specialistams nėra, jų skaičių nuo 2019 m. sugebėjome padvigubinti – tada mokytojų padėjėjų mokyklose buvo 2 tūkst. su trupučiu, 2022–2023 mokslo metais tas skaičius buvo 4300. Šių mokslo metų duomenų dar neturime, bet ką stebime iš tarybų sprendimų, padėjėjų skaičius dar turėtų išaugti. Gal atlyginimas ir nėra motyvuojantis, bet matome, kad ieškančių mokytojo padėjėjo darbo tikrai yra. Taigi specialistų skaičius yra augantis, aišku, jis dar turi augti, nes to akivaizdžiai neužtenka, bet tendencija yra gera.
Dar vieną gerą tendenciją matome, kad daugėja į specialiąją pedagogiką priimtų asmenų skaičius: 2019 m. per visą Lietuvą buvo priimta 17-a, šiais mokslo metais – 196 asmenys. Žinoma, jų laukia ketveri metai studijų, užtruks, kol šie asmenys ateis dirbti į mokyklas, bet šitos specializacijos asmenims esame skyrę ir stipendijas, ir priėmimo norinčių studijuoti neribojame. Džiugu, kad šios studijos populiarėja.“
Pataria, kur kreiptis tėvams, jei vaiko nenorima priimti
Paklaustas, ar tokia informacija, kad yra bendrojo ugdymo įstaigų, kurios nenori priimti individualių ugdymosi poreikių turinčių vaikų, pasiekia ministerijos ausis, ar ją imamasi patikrinti ir ar yra numatyta, kokių priemonių bus imtasi, jei ateityje tokių atvejų padaugės, ministro patarėjas neneigia, kad apie tai yra tekę girdėti:
„Girdime, kad yra tokių atvejų, bet dažniausiai girdime iš žmonių, kurie nenori apie tai kalbėti garsiai ir įvardyti ugdymo įstaigų. Tačiau yra ir oficialių skundų. Tokiais atvejais mes tuos skundus tiriame, yra pateikiamos išvados ir ugdymo įstaigos tada negali prieštarauti teisės aktams. Neabejoju, kad tokių atvejų, kai ugdymo įstaigos subtiliai bandys išprašyti, nepriimti, bus, bet piliečiai turi žinoti savo teises ir turi norėti jas ginti, – sako pašnekovas ir dalijasi patarimais tėvais:
– Jei pasitaiko toks atvejis, kad vaiko nenorima priimti, turi būti aiški tėvų pozicija, kalbant su ugdymo įstaiga: jei jums trūksta švietimo pagalbos, kreipkitės į savivaldybę, kad ši skirtų jos daugiau, ir kartu ieškokime sprendimų. Galbūt reikia kelti kvalifikaciją, yra ir ministerijos programos, ir nacionaliniai, regioniniai centrai, kurie teikia kvalifikacijos kėlimo pagalbą.
O jei prasideda tokie dalykai, kad vaikas priimtas, mokosi, bet jam tyčia išvedami prastesni pažymiai arba ieškoma preteksto nutraukti sutartį, arba nepriimama, tokiais atvejais pirmiausia reikia kreiptis į savivaldybę – jos turi tirti. Jeigu savivaldybių tyrimas nepadeda, antras žingsnis yra kreiptis į Nacionalinę švietimo agentūrą, kurios atsakingi žmonės tiria šiuos skundus ir priima sprendimus.
Tokių dalykų neturėtų būti, bet svarbu, kad žmonės žinotų, jog yra galimybė ginti savo teises. Tik tėvai, ypač mažesnėse savivaldybėse, dažnai to pasibaido. Bet kažkaip turime judėti tuo keliu.“