Ypač svarbus neformalusis įtraukusis ugdymas
Paprašyta pasidalyti, kokius aspektus ketina iškelti diskusijoje, kalbėdama įtraukiojo ugdymo tema, J. Mudėnienė išskyrė neformalųjį traukųjį ugdymą ir jo svarbą, sakydama, kad tam vis dar skiriama mažai dėmesio.
„Esu ergoterapeutė ir dirbu su paaugliais bei jaunuoliais, turinčiais raidos sutrikimų: vaikų cerebrinį paralyžių, intelekto negalią, autizmo spektro sutrikimų, Dauno sindromą, ir žinau jų didelį poreikį bendrauti, draugauti su savo bendraamžiais.
Mokslo tyrimai atskleidžia, kad negalią turintys paaugliai susiduria su dideliais sunkumais susirasti draugų ar bendraminčių, o nuo to priklauso jų socialinė įtrauktis į visuomenę. Tai lemia keletas aspektų: žinia, paauglystė siejama su nutolimu nuo šeimos ir priartėjimu prie bendraminčių rato, jungiamo panašių interesų. Šie intersai formuojasi ir atsiskleidžia neformaliajame ugdyme, būreliuose, kuriuos Lietuvoje lanko labai mažai moksleivių, turinčių negalią. Po pamokų jie parvežami namo, o namuose, žinia, draugų nesusirasi. Tyrimų duomenimis, šie paaugliai išgyvena stiprų vienatvės, atskirties jausmą, suicidines mintis.
Neformalusis ugdymas – tai ne tik neįgaliųjų kolektyvai, kas yra labai puiku, bet tai ir bendri būreliai, grupės, kuriose veikia skirtingas galias turintys žmonės – heterogeninė aplinka. Tai suteikia galimybes geriau vieniems kitus pažinti, pasitikėti ir veikti drauge. Tai yra tikroji įtrauktis ir atviros visuomenės sąlyga“, – įsitikinusi pašnekovė.
Reikėtų dažniau dalytis šviesiomis patirtimis
Diskusijos, kurioje dalyvaus J. Mudėnienė, V. Benokraitis ir „Robotikos akademijos“ vadovė Evelina Burokė, tema kelia klausimą, ar gana to, kad durys įtraukiajam ugdymui atvertos? Paklausta, ką apie tai mano, J. Mudėnienė teigė, kad įtraukusis ugdymas nėra baigtinis procesas ir niekada nebus gana to, ką turime:
„Kaip ir ugdymas plačiąja prasme. Tai – kintantis, augantis, varijuojantis procesas. Kaip ir žmogaus raida, pereinanti skirtingus etapus. Natūralu, kad nutinka nesėkmės, kad būna sunku – tuo vertingesnės yra sėkmės! Įtraukties sėkmės istorijos vyksta kiekvieną dieną. Gaila, kad viešojoje erdvėje dažniau kalbama apie nepavykusius pavyzdžius. Juos būtina studijuoti, vertinti ir dirbti toliau, kad kitąkart pavyktų.
Tačiau negatyvas neturėtų tapti mūsų kiekvienos dienos palydovu. Esu pasiruošusi kalbėti, džiaugtis šviesiomis patirtimis, kurias išgyvename su negalią turinčiais paaugliais ir Vilniaus kolegijos studentais, drauge kuriančiais spektaklius, gaminančiais dekoracijas ir iš labai arti reginčiais abipusę tokio kūrybinio bendravimo prasmę.“
Vyrauja didelis nepasitikėjimas
Pasiteiravus, kaip apskritai vertina įtraukiojo ugdymo situaciją mūsų šalyje, J. Mudėnienė sakė, kad kalbantis su mokytojais, bendraujant su tėvais ar kolegomis išnyra vienas svarbus aspektas – nepasitikėjimas. Ir jo yra labai daug:
„Nepasitikima mokytojais, kolegomis, vadovais, vaikų gebėjimais, nurodymais, vertinimais. Nepasitikima įtraukiojo ugdymo vizija ir savais gebėjimais, savo jėgomis. Tai – nebe ugdymo, o visuomenės problema, greičiausiai subrandinta vis besikeičiančių reglamentų, įsakymų, nuostatų.
Tačiau aš pasitikiu vaikais! Jie yra skirtingi – atėję iš skirtingų šeimų, tradicijų, turintys skirtingas, neretai – skausmingas patirtis, sukaustyti praradimų ar negalios. Kartais vaikai turi daugiau išminties nei suaugusieji. Verta pasikliauti jų jėgomis ir patiems įkvėpti naujų jėgų. Įtrauktis atveria duris mums visiems.“
Tiki jaunąja karta
Paklaustas, kodėl svarbu kalbėti, diskutuoti įtraukiojo ugdymo tema, „Delfi“ vadovas V. Benokraitis sakė, kad, jo manymu, šiuo metu vienintelis kelias ir tėra diskutuoti, nes šioje srityje dar daug ką reikia nuveikti:
„Ir kalbant ne tik apie įtraukųjį ugdymą, bet apskritai apie žmones su negalia ir jų įtrauktį bendrąja prasme. Ir mes visi suprantame, kad švietimas yra tai, nuo ko viskas prasideda, ypač kalbant apie jaunąją kartą. Aš gal nesu toks naivus ir nelabai tikiu, kad staiga galima pakeisti visos visuomenės požiūrį, kuris yra labai aiškiai susiformavęs vien dėl sovietinio palikimo, ko, tarkime, neturėjo kitos šalys ir ten situacija yra visai kitokia.
Lietuva, deja, vis dar išgyvena tą, sakyčiau, pereinamąjį laikotarpį ir dažnai net ir patys mokytojai, jeigu to aktyviai ir nedemonstruoja, matai, kad daro, nes reikia daryti, bet ar jie tuo tiki, ar mato, kad tai yra prasminga? Ne.
Aš labai tikiu, kad nauja karta, kuri formuojama mokyklose, yra ta karta, kuri jau išaugs suvokdama, jog įtrauktis yra privalomas dalykas ir kad tai yra normalus visuomenės susitarimo principas.“
Pokyčiams dar reikia laiko
Portalas „Delfi“ prieš metus pradėjo iniciatyvą „(Ne)matomi“, kurios pamatinė idėja, pasak V. Benokraičio, ir buvo pamatyti žmones su negalia, iškelti jų problemas, atkreipti dėmesį į kasdienius rūpesčius, su kuriais jie susiduria. Tikslas – ne tik parodyti, bet ir siekti, kad vyktų pokyčiai. V. Benokraičio teigimu, negalima teigti, kad niekas nieko dėl to nedaro, progresas vyksta – apie tai jau yra kalbama, tai nėra tabu, daugelis pritaria pačiai idėjai, tačiau vis dar gaji didelė baimė, nepasitikėjimas ir nežinojimas:
„Vis dar matau tam tikrą žmonių baimę, nepasitikėjimą, taip pat ir įmonių, kurios iš vienos pusės gal ir norėtų būti atviros žmonėms su negalia, bet nežino, kaip, tačiau labai pritaria idėjai.
Sakyčiau, „(Ne)matomi“ per šiuos trumpus metus pasiekė tai, kad dauguma pritaria, jog tai yra teisinga kryptis, bet, manau, dar yra daug neatsakytų klausimų, kokiomis priemonėmis ir kokiais veiksmais mes žmones, turinčius negalią, galime paversti visaverčiais visuomenės nariais. Mano manymu, per artimiausius dvejus trejus metus į tuos klausimus turime rasti atsakymus.
Ir grįžtu prie to, kad viskas prasideda nuo švietimo sistemos, nuo jaunimo. Manau, kad šitas įtraukiojo ugdymo principas yra labai geras, bet akivaizdu, kad tai yra tik pradžia ir pirmuosius rezultatus turbūt galėsime apžvelgti mažiausiai po tų kelerių metų.“
Paklaustas, kaip vertina žiniasklaidos vaidmenį tokių iniciatyvų atžvilgiu, 14 metų „Delfi“ dirbantis V. Benokraitis sakė, kad ši iniciatyva sulaukia itin daug gerų atsiliepimų, o tai tik skatina ir toliau tęsti pradėtus darbus:
„Portale esame įgyvendinę įvairių projektų ir iniciatyvų, „(Ne)matomi“ yra pirmoji tokia, per kurią sulaukiu tiek daug pozityvių atsiliepimų ir padrąsinimo.
Paties portalo misija yra ne tik informuoti visuomenę, atlikti sarginio šuns vaidmenį, bet šiuo atveju mūsų tikslas yra vienyti, telkti ir rūpintis visuomene, ypač tais klausimais, kurie yra jautrūs, ir padėti Lietuvai žengti pirmyn ir kilti aukštyn. Turėdami tą didelę auditoriją, manau, būtume labai neatsakingi, jeigu to nedarytume. Juo labiau kad turime tiek daug pozityvaus vertinimo – tai tik dar labiau paskatina šiuo keliu eiti toliau.“
