Raseinių rajono Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijoje specialiųjų poreikių turintys vaikai mokosi jau 20 metų. Viso to pradžia, tiesa, lengva nebuvo. Tačiau žvelgdami į praeitį, analizuodami klaidas bei taikytus metodus, mokyklos atstovai pripažįsta, kad prie sėkmingai jų sukurtos ugdymo sistemos labiausiai prisidėjo suformuota komanda. Joje – vienas kitu pasitikintys specialistai, kurie kasdien dirba norėdami ugdyti vaikus bei niekada jų nediskriminuoja.
Vienintelė išeitis – daug ir nuolatos kalbėtis
Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Jonaitienė prisimena, kad 2002 metais jų mokyklą pradėjo lankyti mokinys, kuris turėjo didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. Ir nors moksleivių, kuriems buvo nustatyti tam tikri mokymosi sunkumai, jie turėjo ir anksčiau, su tokiu atveju susidūrė pirmąjį kartą.
„Nėra ko slėpti, reikėjo išmokti dirbti su tokiais mokiniais ir nusiteikti, kad tokių mokinių bus, o tikėtina, kad ateityje jų tik daugės. Pradžia buvo sunki – tiek vadovams, tiek mokytojams trūko žinių, reikėjo domėtis ir specialiuoju ugdymu“, – pasakoja pašnekovė.
Ji įsitikinusi, kad viskas geryn pradėjo linkti dėl vadovybės požiūrio: tuometinės direktoriaus pavaduotojos ugdymui, kuri šiuo metu dirba direktore, didelių pastangų ir logopedės, kuri nepaprastai daug domėjosi ir stengėsi padėti ne tik mokiniams, tačiau ir mokytojams.
„Taip „įsisuko“ visas ratas. Tuo metu sunkiausia buvo pakeisti požiūrį ir nuostatas – tiek pačių mokytojų, tiek tėvų. Mokytojai turėjo išmokti pažinti tokį mokinį, su juo susitarti, kai reikia – nuraminti. Natūraliai ir tėvai nebuvo labai patenkinti, kad klasėje yra toks mokinys, kuris neretai trukdo pamokose, negražiai kalba, klasės draugus vadina negražiais žodžiais“, – teigia direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Tačiau, J. Jonaitienė pabrėžia, tokias atvejais labai padėdavo pokalbiai. Tėvams jie pasakodavo, kad kitokie vaikai egzistuoja, kad jie turi teisę mokytis drauge su visais, jiems artimoje aplinkoje.
„Daug kalbėjome ir su mokiniais. Reikėjo, kad jie suprastų ir priimtų tokį vaiką. Juk bendraklasiai vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių, turi padėti, jam talkinti ir rūpintis. Kartais klasės draugai turi išmokti tiesiog nereaguoti į netinkamą tokio mokinio elgesį“, – sako pašnekovė.
Anot jos, požiūrį privalėjo keisti visa mokyklos bendruomenė. Buvo sunku, prireikė nemažai laiko, tačiau šiuo metu mokykla gali didžiuotis tuo, kad įtraukiojo ugdymo kontekste jie tapo tikru pavyzdžiu kitiems.
Pradžioje ir pati buvo nusiteikusi skeptiškai
Pati J. Jonaitienė geriau nei kažkas kitas gali papasakoti apie požiūrio keitimą. Jos pačios vaikas mokėsi klasėje, kurią lankyti prieš 20 metų pradėjo ir didelių specialiųjų poreikių turintis moksleivis.
„Aš pati buvau iš tų tėvų, kuriems visa ši situacija pasirodė keista ir nesuprantama. Man pačiai, kaip mamai, kurios vaikas mokėsi toje klasėje, prireikė laiko apsiprantant su šia situacija“, – nurodo pašnekovė.
Ji įsitikinusi – normalu, kad anais laikais tokius pokyčius reikėjo „prisijaukinti“. Juk apie vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių nebuvo kalbama tiek daug, o ir jų mokymasis bendrojo lavinimo įstaigose buvo retas. Tačiau dabar, praėjus dvidešimtmečiui, J. Jonaitienė džiaugiasi, kad jai pačiai tą požiūrį pavyko pakeisti ir dabar apie tai ji gali pasakoti ir kitiems.
Iššūkiai nebegąsdina
Gimnazijoje dirbanti specialioji pedagogė Inga Bertašienė supažindina, kad šiuo metu Raseinių rajono Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijoje mokosi 81 mokiniai ir ugdytiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, 27 iš jų – didelių.
„Iš jų 9 vaikai yra ikimokyklinukai. Per dvidešimt metų visi mūsų mokytojai puikai išmoko dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Žinoma, mes labai daug bendradarbiaujame. Esame išties puikus komandos pavyzdys“, – nurodo specialioji pedagogė.
Ji pasidžiaugia, kad šiuo metu mokslus baigę mokytojai dirbti pradeda jau turėdami bazines žinias apie specialiųjų poreikių turinčius moksleivius bei jų poreikius.
Pasitaiko, kad tėvai įsidarbina į mokyklą patys
Specialioji pedagogė pasidžiaugia, kad jų gimnazijoje yra pilnai suformuota visų specialistų, reikalingų vaikams su specialiaisiais poreikiais, komanda.
„Turime 4 logopedus, 3 specialiuosius pedagogus, 2 socialinius pedagogus, psichologę ir 15 mokytojų padėjėjų. Pastarųjų, deja, nuolat trūksta. Pasitaiko situacijų, kuomet pačios mamos pradeda dirbti mokytojo padėjėjomis, mat neatsiranda daugiau norinčių. Pavyzdžiui, praėjusį pavasarį mokyklą baigė mergaitė su judėjimo negalia, kuriai 5 metus pamokų metu ir padėjo jos mama“, – pasakoja I. Bertašienė.
Anot jos, nors mokytojų padėjėjų jie turi 15, etatų mokykla gali pasiūlyti tik 10. Tai reiškia, kad mokykloje dažniausiai mokytojų padėjėjai dirba nepilnu etatu.
„Ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo grupėse šie specialistai yra reikalingi visą dieną, tačiau vyresnėse klasėse – tik pirmoje dienos pusėje. Tačiau galime pasidžiaugti, kad pas mus mokytojų padėjėjais dirba ir mokytojai. Tarkim, antroje dienos pusėje priešmokyklinėje grupėje dirbančios pedagogės rytais mokykloje dirba padėjėjomis. Jos, žinoma, turi daugiau žinių bei patirties“, – nurodo pašnekovė.
Specialistė pabrėžia, kad mokytojo padėjėjams be išimties yra svarbu susidraugauti su vaiku, jį pažinti ir atrasti asmeninį ryšį.
Džiaugiasi sėkmės istorijomis
Pasitaiko situacijų, kuomet į specialiąją mokyklą savo vaiką leidžiantys tėvai lyg norėtų, kad atžala pradėtų lankyti bendrojo ugdymo mokyklą, tačiau prisibijo pokyčių. Vis tik I. Bertašienė nurodo, kad jų mokykla džiaugiasi ne vienu sėkmės atveju.
„Pavyzdžiui, šiuo metu turime aštuntoje klasėje besimokantį berniuką, kuris pas mus atėjo iš specialiosios mokyklos, kuomet buvo šeštokas. Jis puikiai integravosi: rašo, skaito, skaičiuoja. Ir nors dienų pasitaiko visokių, mes didžiuojamės rezultatu“, – teigia pašnekovė.
Ji pataria tėvams nebijoti ir tiesiog bandyti. Jei vaikui bendrojoje ugdymo įstaigoje nepatiks ir nesiseks, visada galima grįžti į specialiąją ir atvirkščiai. Juk svarbiausia čia – konkretus vaikas ir jo poreikiai.
„Žinoma, svarbu įvertinti individualų vaiką, jo specialiuosius poreikius. Manau, kad tikrai ne kiekvienas gali ugdytis bendrojo ugdymo įstaigoje. Tačiau nemažai ir sėkmingų istorijų. Kaip ir minėjau, kiekvienas atvejis – individualus“, – pabrėžia specialioji pedagogė.
Bendradarbiavimas yra tiesiog būtinas
Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui J. Jonaitienė įsitikinusi, kad patirtis ateina bėgant laikui. Jų mokykloje visi mokytojai su naujais kolegomis noriai dalinasi patirtimi bei žiniomis.
„Neretai visi toje klasėje dirbantys mokytojai susirenka ir kalbasi, kaip sekasi vienam ar kitam mokiniui. Jie dalijasi patirtimi, kaip randa „priėjimą“ prie konkretaus moksleivio, kaip su juo susikalba, kokias užduotis siūlo. Juk net nuo užduoties pateikimo būdo priklauso tiek daug“, – pasakoja pašnekovė.
Taip pat, anot jos, itin daug bendradarbiaujama su mokytojų padėjėjais. Juk efektyviausias mokymasis vyksta vieniems iš kitų.
„Na, žinoma, be kiekvienos dienos įdirbio taip pat nieko nebūtų. Net jei turime keletą vaikų, kuriems nustatytas tas pats sutrikimas, nereiškia, kad su jais dirbti pavyks taip pat“, – pabrėžia J. Jonaitienė.
Visas šis procesas, pašnekovė įsitikinus, yra nenutrūkstamas. Dėl šios priežasties būtinas sustyguotas darbas bei betarpiškas noras dirbti komandoje, pasitikint kitais specialistais.
Kiekvienas mokinys – bendruomenės dalis
Pašnekovė pasakoja, kad jų gimnazijoje yra skatinamas specialiųjų poreikių turinčių vaikų savarankiškumas, mokytojai bei padėjėjai jiems padeda, tačiau užduočių vietoj jų neatlieka.
„Mes siekiame, kad visi mokiniai būtų lygūs. Juk norisi, kad mokiniai gyventų vienu „pulsu“, visi bendrautų. Dėl šios priežasties mes stengiamės, kad vaikai su specialiaisiais poreikiais pamokų metu visada būtų klasėje, mokytųsi lygiai taip pat, kaip ir kiti“, – patirtimi dalinasi J. Jonaitienė.
Mokyklų atstovams, kurie neturi įtraukiojo ugdymo patirties, ji pataria bandyti keisti savo požiūrį, tapti atviresniems bei tiesiog pasistengti dėl vaikų.
„Mes patys neturėjome jokios galimybės rinktis. Visada buvome tie, kurie priėmė visus, dėl visų vienodai stengėsi ir buvo atviri. Mes niekada nesusidūrėme su baimėmis, kad 2024 metų rudenį kažkas labai pasikeis“, – džiaugiasi J. Jonaitienė.
Ir nors ji supranta, kad atstovams mokyklų, kuriose vaikai su specialiaisiais poreikiais niekada nesimokė, ateitis kelia baimę, vis tik pašnekovė rekomenduoja bandyti ir stengtis, tik taip po kurio laiko bus galima džiaugtis rezultatais.
Mokykloje – interaktyvios erdvės ir net specialus tylos kambarys
Raseinių rajono Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijoje įrengta ne viena pagalbos priemonė, skirta vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Pavyzdžiui, koridoriuose įrengtos individualaus darbo vietos.
„Taip pat mūsų gimnazijoje įrengtas tylos kambarys. Jame – ne viena priemonė, kurios pagalba galima nurimti. Į šį kambarį ateiti gali visi norintys, čia vyksta ir pamokos, klasės valandėlės. Ir nors šis kambarys funkcionalus būna visos dienos metu, pagrindinė jo funkcija skirta nusiraminimui. Kambaryje naudojamos šviesos ir garso priemonės, kurių pagalba mokinys gali nurimti“, – pasakoja pašnekovė.
Anot J. Jonaitienės, jie nuolatos ieško būdų, kurių pagalba būtų galima mokyklą padaryti dar interaktyvesne bei daugiau pritaikyta mokiniams, turintiems ugdymosi poreikių. Jie nuolat dalyvauja įvairiuose projektuose, programose.