Disleksija yra genetinis sutrikimas, pasireiškiantis skaitymo ir rašymo sunkumais. Tačiau disleksijos formų, I. Bajalytės-Petkuvienės teigimu, yra įvairių – ji gali būti ir labai lengva, vos pastebima. „Disleksija gali ateiti su disgrafija arba su diskalkulija. Labai dažnai lydintys veiksniai yra aktyvumo ir dėmesio sutrikimas arba nepakankamas kalbos išsivystymas. Tačiau pirminis jos bruožas – kad vaikams ne taip lengvai sekasi išmokti skaityti, – sako pašnekovė ir priduria, kad apie disleksiją Lietuvoje imta kalbėti visai neseniai, stebintis, iš kur tiek atsirado tokių vaikų:
– Vaikai su disleksija iš dangaus nenukrito, nes tai yra genetinis sutrikimas, taigi ją turi tų vaikų tėvai ir seneliai, tik klausimas, kam ir kiek to gėrio atseikėjo: vieniems ji pasireiškia sunkiau, kitiems – lengviau.“
Daugiau kaip 20 metų pedagoginį darbą dirbanti I. Bajalytė-Petkuvienė ir pati, ir du jos sūnūs turi disleksiją. Moteris pasijuokdama sako, kad jiems trims puikiai sekasi bendrauti, nes gerai vienas kitą supranta.
Su I. Bajalyte-Petkuviene pasikalbėjome, kokie bruožai būdingi dislektikams, kokiu vaiko raidos etapu pradeda ryškėti disleksijos požymiai ir į ką būtina atkreipti dėmesį tėvams, koks požiūris vyrauja į vaikus, turinčius disleksiją, kas paskatino įkurti disleksijai draugišką mokyklą ir kuo ypatingas ją turinčių vaikų mokymas.
– Inga, papasakokite, kokie žmonės yra dislektikai? Kas jiems būdinga?
– Dislektikams būdingas kategoriškumas, begalinis kūrybiškumas, noras protestuoti prieš tai, kas nepatinka arba atrodo kvaila. Tai labai stiprūs žmonės, todėl su tokiais vaikais mokytojai ne visada randa bendrą kalbą ir pakankamų argumentų.
Jie yra labai logiški žmonės. Jei dislektikui sakysite, kad jam reikia daryti tik dėl to, jog reikia, jis tiesiog nedarys. Jie dažnai kvestionuoja tam tikrus veiksmus, kodėl taip reikia daryti, kodėl negalima kitaip. Visuomenė nori gyventi kvadratėliuose, dėl to tie žmonės kenčia, nes jiems nėra leidžiama daryti, kaip jie nori.
Deja, labai dažnai mokyklose mokytojai tuos vaikus nurašo kaip kvailelius, nes jiems sunkiau skaityti, taigi bendro standarto jie nepraeina. Todėl pasisakyti dažnu klausimu jiems išvis nėra leidžiama. Taip mes prarandame nemažą dalį gerų įžvalgų ir įdomių sprendimų.
Dislektikui nepatinka verbalinis srautas, ilgas dėstymas, išvedžiojimai. Kai paskandiname juos žodžių gausybėje, esmės jie jau nebegirdi.
Dislektikai pasižymi geru sarkazmu, todėl gali kurti labai įdomias istorijas, tik nemėgsta jų užrašyti. Taip pat jie turi nerealų humoro jausmą, bet mokykloje jie visada yra užčiaupiami, nes mokytojai įsižeidžia. Bet jie visada pasako tiesiai į dešimtuką. Mokytojams reikėtų neįsižeisti, jei vaikas pajuokavo ne vietoje, o pasakyti, kad juokelis buvo labai geras, bet ne laiku.
Mums reikėtų lankstumo, platesnio matymo, priimti tuos vaikus ir mokytis iš jų, neįsivaizduojant, kad jie nieko nežino, nes suaugusysis čia esu aš.
– Viename savo interviu esate užsiminusi, kad dislektikai pasaulį mato kitaip. Galite paaiškinti, kaip?
– Labai sunku nusakyti, nes tos situacijos yra skirtingos. Tarkime, dislektikas kur kas greičiau pamatys kitokį vienos ar kitos problemos sprendimą nei neurotipiniai žmonės. Niekada nesilaikys žingsnių ar standartų, kurie numatyti. Aš esu moteris ir nelabai mėgstu techniką, bet galiu puikiausiai suprasti, kur ir kas yra mano automobilyje, pasikeisti lemputes ir kitus dalykus pasidaryti pati, nes man aišku. Ir daugeliui yra aišku.
Dislektikai yra puikūs šefai. Didžioji dalis jų moka labai skaniai gaminti. Jie turi didžiulę intuiciją, ką, su kuo maišyti ir niekada nesilaikys recepto, nes tai yra nuobodu. Garsusis Jamie Oliveris irgi yra dislektikas.
Intuicija pasireiškia ir bendraujant: pavyzdžiui, mokiniai pradeda sakinį, o aš jau žinau, kaip jis baigsis. Jeigu man kam nors reikėtų papasakoti, kaip kur nors nuvažiuoti, negalėčiau, tačiau kuo puikiausiai galėčiau nuvežti be jokios navigacijos, nes gerai išvystytas vizualus matymas, aš atsimenu, kaip, kas atrodė. Neatsimenu žmonių vardų ir pavardžių, bet net ir po daugelio metų detaliai atsimenu, kaip jie atrodė. Žinoma, ne visi žmonės visas šias savybes turi.
– Kada pradeda ryškėti disleksijos požymiai ir ar jie laikui bėgant gali sumažėti?
– Jie nesumažėja, tik su disleksija išmokstama gyventi. Galima pastebėti labai anksti, bet mokslas sako, kad žmogui negalima nustatyti disleksijos, kol jis nepradeda skaityti arba rašyti. Bet yra ir kitokių požymių: būdingas kūno disbalansas, neskyrimas kairės ir dešinės, nesigaudymas tarp dienų – užvakar, poryt, rytoj.
Vaikuose tai galima pastebėti labai anksti, tik labai dažnai nurašoma, kad „ai, dar mažas“. Nenorima padėti, nėra taikomos specialios ugdymo priemonės, metodikos. Mes ir savo mokykloje neturime pirmokų, nes tėvai vis dar laukia, kol vaikas išaugs. O, kai jau neišauga, atveda į antrą klasę arba ieško pagalbos kur nors kitur, tačiau metai ar net dveji jau būna prarasti. Per tą laikotarpį vaikas jau spėja palyginti save su kitais, savimi nusivilti, atsiranda randų. O paskui juos užgydyti, užsiūti ir dar padaryti, kad nesimatytų, yra sudėtingas darbas.
– Koks būtų jūsų patarimas tėvams, kad nepražiopsotų to etapo?
– Jei vaikui nepatinka nieko daryti su rašymo priemonėmis, spalvinti, piešti, karpyti – šito ypač dislektikai nemėgsta, nes gerai nedirba smulkioji motorika ir jiems tai yra sunkus darbas, čia jau reikėtų užsidegti lemputę. Smulkiąją motoriką galima ugdyti įvairiais būdais, nebūtinai mokant vaiką raidžių. Abu smegenų centrus jungti ir aktyvuoti irgi yra daug būdų, o paskui jau prieinama prie raidžių. Tad reikia stebėti.
O kalbant ne tik apie disleksiją, kol neturime štampuoto rašto, tol jokia pagalba vaikui nėra teikiama. Bet ją reikėtų teikti tam, kuriam jos reikia, o ne tik popieriumi vadovautis. Deja, yra kitaip. Pati auginu du dislektikus sūnus, nė vienas jų negavo jokios kitos pagalbos, išskyrus mano.
– Daugelis, kaip pati sakėte, stebisi, iš kur tiek atsirado disleksiją turinčių vaikų. Bet tokių žmonių juk buvo visada. Kokia situacija požiūrio į disleksiją, pagalbos teikimo atžvilgiu yra dabar?
– Apie disleksiją pastaruoju metu kalbame gana daug, dažnu atveju ją romantizuojame, kad kaip tai yra smagu, aš ir pati dažnai taip sakau, bet taip darau todėl, kad man pasisekė, kad aš radau savo kelią, disleksija man atnešė daugiau dovanų nei sunkumų.
Bet, jeigu iš tikrųjų būtų padaryta rimta analizė, kurios niekas pasaulyje nėra daręs, – surinkti tam tikro amžiaus žmonės, pavyzdžiui, nuo 20 iki 60 metų, ir pažiūrėta, kiek tarp jų yra tų sunkiųjų dislektikų ir kur jie yra šiandien, greičiausiai paaiškėtų, kad dalis – prie konteinerių, dalis – pasitraukę iš gyvenimo iš nevilties ir skausmo, kad nepritapo ir niekas jų negirdėjo. Nes tų žmonių buvo daug.
Bet anksčiau jie visi būdavo gabenami į internatą. Tačiau pagalbos nesulaukdavo, nes niekas nesuprato, mokytojai nežinojo, kas tai yra, noro padėti tikriausiai buvo mažai, priemonių, mąstymo kitaip irgi buvo labai mažai. Nepasakyčiau, kad pas mus jo labai daug yra dabar, bet, palyginti su tuo, kas buvo, progresas yra akivaizdus.
Vis dėlto didžioji dalis tokių vaikų yra privačiose mokyklose. Nes tėvai vaikšto, varsto mokyklų duris, o jiems sako: eikite į Pedagoginę psichologinę tarnybą, įsivertinkite. Nueina, gauna pažymą, bet ugdyme niekas nesikeičia.
Tada ta pažyma turi tokį dvejopą vaidmenį: tėvai rodo mokyklose, sako, gal ką nors padarysime, o mokykla sako: ką galime padaryti, žiūrėkite, kas parašyta: nemoka, negeba, patiria sunkumų. Taip ir žaidžiame stalo tenisą: tėvai į vieną pusę, mokytojai – į kitą. Tie, kuriems finansinė padėtis leidžia, iškeliauja ieškoti pagalbos kitur – privačiose mokyklose arba samdo korepetitorius, privačius logopedus, specialiuosius pedagogus. Ir taip bando išplaukti.
– Dabar daug kalbama apie įtraukųjį ugdymą, kaip jūs tai vertinate?
– Manau, kad įtraukiajam ugdymui lemta žlugti net nesuspėjus sužibėti. Pagrindinis veiksnys, kad jis pasisektų, yra mokytojų įgūdis ir gebėjimas dirbti. Kaip tam mokytojui staiga tapti tokiu universaliu, aš nežinau, ar tokia formulė yra. Pati matau vesdama mokymus, kad tos žinios taip greitai neateina, neužtenka pasiklausyti. Norint su tuo vaiku susidraugauti, jį mokyti, jo nesužlugdyti, reikia pasitelkti labai daug žaismo. Tai nėra savaitės darbas. Tai mėnesio, metų, o kai kuriais atvejais net ne vienų, darbas, nes būna labai sunkių atvejų.
Įkalnių ir nuokalnių akademiniame kelyje dislektikui yra labai daug. Mokytojas visada turi stovėti šalia. Ar visi gali tai daryti? Manau, kad ne. Ar visi pasiruošę tai daryti? Greičiausiai ne. Ir kitas dalykas yra klasių dydis – nepaisant to, koks universalus mokytojas tu gali būti, neįmanoma skirti pakankamai dėmesio kiekvienam mokiniui, jei jų klasėje – 27. O dislektikui reikia labai daug individualaus dėmesio, nes jie, kai yra kalbama visiems, turi gamtos duotą dovaną nesiklausyti, pamesti kontekstą.
Kai kalbame apie įtraukųjį ugdymą, nekalbame tik apie disleksiją, kalbame ir apie kitus sunkumus, o jų – visa puokštė, ir dar keliami akademiniai lūkesčiai, kriterijai, egzaminavimas ir t. t. Nežinau, ar tai yra pakeliama našta mokytojams.
– Prieš porą metų pati įkūrėte disleksijai draugišką mokyklą. Kaip gimė tokia mintis?
– Mokykla atsirado labai paprastai. Nepriklausomai, kur aš ėjau – į valdiškas, į privačias mokyklas, mano jaunėliui niekur nebuvo gerai, nesisekė, nes turi sunkesnę disleksijos formą. Nepaisant to, kaip pati kalbėjau – gražiai ar piktai, ar pati seminarus vedžiau, pokyčio ugdymo institucijose nebuvo.
Kadangi vakarais vis tiek turėdavome mokytis ir buvau atidariusi mokyklą savo virtuvėje, pagalvojau, kad tai turėtų virsti į ugdymo instituciją, nes tokių vaikų kaip mano tikriausiai yra daugiau. Ir, pasirodo, jų tikrai yra.
Mano didžiulė baimė buvo, ar pavyks surinkti personalą, nes vienas lauke tu – ne karys. Labai džiaugiuosi ir likimui esu labai dėkinga, kad man atsiunčia žmones, kurie nori išmokyti tuos vaikus, džiaugiasi, kai jiems pasiseka, kurie eina į darbą ne atbulomis kojomis ir mano kabineto durys neužsidaro – mes visi kartu mokomės.
Aš esu tas žmogus, kuris važinėja į seminarus, konferencijas, parvežu naujausią informaciją, ja dalijuosi. Labai smagu, kad mokykloje matau vaikų šypsenas, jie skaito ir rašo, džiaugiasi savo sėkme. Manau, kad tikrai galima daug padaryti, procentas dislektikų, kurie negali skaityti ir rašyti, yra be galo mažas. Bet didžioji dalis dislektikų, su teisingu ir kryptingu darbu, tikrai gali mokytis ir baigti universitetus, tapti mokslininkais, gydytojais, teisininkais.
– Kaip vaikai mokosi – kiek mokinių yra klasėse?
– Mokykloje turime 50 mokinių. Ne visi yra dislektikai, turime ir vaikų, kurie turi autizmo spektro sutrikimą, bet jų yra nedaug. Klasės yra nuo antros iki septintos, į vyresnes klases nepriimame ne savo auklėtinių, nes tada dirbti ir pakeisti žmogų yra labai sudėtinga. Klasėje mokosi po septynis mokinius – tai yra skaičius, kai kiekvienam vaikui per pamoką galima skirti tiek dėmesio, kiek jam reikia.
– Kas svarbu mokant disleksiją turinčius vaikus?
– Labai svarbu surasti veiklą, sritį, kurioje tam vaikui sekasi, kuri jam patinka ir nereikalauja labai daug pastangų ir kur jis gali atsistoti ir garsiai visiems pasakyti, kad štai šitą moku gerai. Tai bus atsvara akademinei nesėkmei, nes iš pradžių ji vis tiek ištiks. Atradus tą pusiausvyrą, kur kas geriau dirbasi ir akademiniame pasaulyje.
– Kalbant apie mokymą ir mokymąsi, kas padeda dislektikams, o kas juos trikdo?
– Padeda tinkamai paruoštos įvairios metodinės medžiagos, kartojimas, kompiuterinės programos ir pats kompiuteris. Tie, kurie turi sunkesnę disgrafiją, labai nemėgsta skaityti savo rašto, jiems ir sunku tai daryti. Tad natūralu, kad palieka daug klaidų. O kompiuteris gražiai suformatuoja tekstą, jie gali pasirinkti šriftą, kuris jiems priimtinas, tarpelius tarp eilučių. Galiausiai yra programos, kurios gali perskaityti tekstą už tave. Paklausai, supranti, ar ką nors praleidai. Tų priemonių šiais laikais yra labai daug, bet mes jų bijome, nenorime.
Trikdo triukšmas, netinkamai pateikta ugdymo medžiaga, jos gausa. Iškelti neįveikiami tikslai. Mokytojo negebėjimas tinkamai pateikti instrukcijų – jei nusakoma labai daug žingsnių, dislektikas jau nieko nebepadarys, nes pirmo nebeprisimena – jų trumpa darbinė atmintis. Ją galima lavinti, bet tai reikia daryti pasitelkus tikras žinias.
– Kuo ypatingas yra disleksiją turinčių vaikų mokymas, ko reikia mokytojams, kad jie gebėtų tai daryti?
– Visų pirma – degti viltimi. Niekada dislektikui negalima parodyti nusivylimo. Tikėjimas, kad „aš žinau, jog tau pasiseks, jei ne šiandien, rytoj tikrai“, yra labai stiprus ir būtinas. Kaip ir parodymas, kad, jei nepasiseks, neišeis, aš būsiu šalia ir tau padėsiu. Draugystė, emocinis ryšys šitiems vaikams yra be galo svarbūs. Taip pat reikia mokėti pritaikyti medžiagą ir tinkamai, nedaugžodžiaujant išsakyti mokomąsias instrukcijas.