Tarnybos užsakytos reprezentatyvios apklausos duomenimis, 39 proc. respondentų (-čių) mano, kad daugiausiai diskriminacijos sulaukianti socialinė grupė šalyje yra asmenys su psichikos ar intelekto negalia.
Šiek tiek mažesnė apklaustųjų dalis kaip tokią grupę nurodo žmones su fizine negalia bei vyresnio amžiaus gyventojus (po 36 proc), taip pat gėjus, lesbietes ir biseksualius žmones (32 proc.).
Ketvirtadalis apklausos dalyvių (25 proc.) tiki, kad labiausiai diskriminuojami yra translyčiai asmenys, o beveik po penktadalį – romai (19 proc.) bei kitos rasės žmonės (17 proc.). Netoli penktadalio (17 proc.) respondentų (-čių) pareiškė, kad diskriminacijos apskritai neįžvelgia. Tokios nuomonės dažniau laikosi vyrai.
Gyvenimiškas situacijas spręsti sunkiau
„Matome, kad gyventojų požiūriu, labiausiai diskriminuojamų visuomenės grupių sąrašo viršūnėje žmonės atsiduria dėl savo psichikos sveikatos būklės, fizinės negalios, amžiaus bei seksualinės orientacijos. Lyginant su analogiškomis „Eurobarometro“ apklausomis, nuomonės dėl pažeidžiamų grupių sutampa, o tai rodo, kad būtent šie tapatybės požymiai kelia didžiausią riziką žmogaus teisių pažeidimams“, – komentuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Mintautė Jurkutė.
Nepaisant to, ekspertės pastebėjimu, gyventojų požiūris į šių grupių atstovus labai skiriasi: „Turime duomenis, rodančius, kad absoliuti dauguma gyventojų būtų patenkinti dirbdami kartu su vyresnio amžiaus kolegomis, o kalbant apie psichikos ar intelekto negalią, situacija verčiasi aukštyn kojomis – daugiau nei kas antras (-a) apklaustasis (-oji) nenorėtų nei dirbti, nei gyventi kaimynystėje su tokiais asmenimis. Panaši dalis tokią nuomonę išreiškė ir LGBTI+ bendruomenės atstovų, romų, pabėgėlių, musulmonų atžvilgiu.“
M. Jurkutė sako, kad šie rezultatai rodo dvejopus visuomenės standartus: nors tam tikrų grupių pažeidžiamumas pripažįstamas, asmeniniai žmonių pasirinkimai ir nuostatos jų atžvilgiu išlieka stigmatizuojančios. „Tai, be abejo, turi tiesioginės įtakos įvairioms situacijoms, su kuriomis susiduria diskriminuojamų grupių atstovai, pavyzdžiui, jiems kyla sunkumų išsinuomoti būstą, jų pasakojimais netikima smurto artimoje aplinkoje atvejais, atsiranda kliūtys ieškant darbo ir panašiai“, – aiškina ekspertė.
Regionuose diskriminacija – latentinis reiškinys
Apžvelgdama tyrimo duomenis, M. Jurkutė įžvelgia ir gerų tendencijų. „Lyginant apklausų duomenis, matyti, kad subjektyvus visuomenės informuotumas žmogaus teisių temomis auga. Daugiau nei pusė apklaustųjų nurodo, kad žinotų, kur kreiptis susidūrus su žmogaus teisių pažeidimais, o kas antras ir antra nurodė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ar teisėsaugos institucijas“, – sako ekspertė.
Tiesa, M. Jurkutė kartu pastebi, kad sąmoningiausi žmogaus teisių klausimais yra didmiesčių gyventojai ir asmenys su aukštuoju išsilavinimu, o net 4 iš 10 neįgijusių vidurinio išsilavinimo žmonių, taip pat mažesnių miestų ir kaimo gyventojų pripažino, kad informacijos apie žmogaus teises trūksta. Tarp šių gyventojų yra ir didžiausias nuošimtis tų, kurie dėl diskriminacijos niekur nesikreiptų.
„Tai liudija poreikį stiprinti visuomenės supratimą apie žmogaus teises už didžiųjų miestų ribų ir užtikrinti, kad informacija apie diskriminacijos prevenciją ir lygias galimybes pasiektų visus ir visas. Viena iš priemonių galėtų būti švietėjiškos kampanijos mažesniuose miestuose ir kaimo vietovėse, vykdomos bendradarbiaujant su vietos organizacijomis bei bendruomenių centrais. Be to, ypač svarbu integruoti žmogaus teisių temas į formalųjį ir neformalųjį švietimą, siekiant skatinti žinių sklaidą mokyklose, suaugusiųjų švietimo programose ir vietos bendruomenių renginiuose“, – akcentuoja M. Jurkutė.
Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa apie diskriminacijos paplitimą atlikta 2024 metų liepos 19–29 dienomis. Ją atliko UAB „Spinter tyrimai“. Apklausti 1007 vyresni nei 18 m. amžiaus asmenys.
