R. Trumpytė papasakojo, su kokiais iššūkiais tenka susidurti siekiant gražesnio, socialiai atsakingo rytojaus ir kaip prie to prisideda jų organizacija.
– Rugile, kokia įvairove rūpinasi Lietuvos įvairovės chartija, kas jai svarbu ir kuo ji užsiima?
– Esame nevyriausybinė organizacija, asociacija, buriame darbdavius: tiek kitas nevyriausybines organizacijas, tiek savivaldybes, ministerijas, verslą – mažas ir dideles įmones. Dirbame su šiuo gausiu būriu skirtingo tipo organizacijų, bet pas mus ateina tie, kuriems rūpi lygios galimybės savo viduje. Kurie supranta, kad Lietuvos visuomenė iš tiesų yra labai įvairi: čia gyvena skirtingo amžiaus žmonės, vieni turi negalią, kiti neturi, vieni yra neurotipiniai, kiti – neuroskirtingi, vyrai, moterys, tie, kurie savęs neidentifikuoja nė su viena lytimi, LGBT bendruomenė.
Bet, kai atsisukame į kolektyvą, atsisukame į patį darbdavį, matome, kad komandos yra labai vienodos. Dažnai nėra žmonių, dirbančių su negalia, skirtingų tautybių, skirtingos kilmės ir keliame klausimą „kodėl?“. Ar yra kokie barjerai, kurie neleidžia žmonėms ateiti, ar yra kažkokios kliūtys, dėl kurių vadovai, personalas diskriminuoja kitus žmones ir niekada tų naujų kolegų nepakviečia.
Taigi dirbame su šiais klausimais, mūsų nariai jau pradėjo kelti šiuos labai jautrius aspektus ir bando siekti pokyčių.
– Jūsų puslapyje yra labai įdomių tyrimų. Gal galėtumėte atskleisti svarbiausių jų, kurie liečia visuomenę, darbo aplinką, rezultatus?
– Taip, tikrai yra daug tyrimų. Paminėčiau kelis. Bandome žiūrėti, kokia situacija bendrai yra Lietuvoje, ne tik pas mus ar mūsų narius. Ir vertiname, kiek strategiškai Lietuvos savivaldybės arba didieji darbdaviai žiūri į lygias galimybes. Teisės aktai numato, kad tu turi nusimatyti priemones, turi suprasti, ar pas jus viduje yra kokių nors problemų ar nėra, ar diskriminuoji ką nors ar ne, suteiki lygias galimybes ar nesuteiki.
Mes vis stebime, kas dedasi didžiųjų darbdavių, savivaldybių aplinkoje, ir matome, kad situacija kinta, gerėja. Tai džiugina. Bet vis dar labai lėtai įsivažiuojame. Pavyzdžiui, tik 8 savivaldybės iš 60 turi veiksmų planą, tik 13 jų yra pasidariusios situacijos analizę. Dažniausiai jos pasako, kad mes nieko nediskriminuojame, bet kodėl tada pas jus toks vienodas kolektyvas? Ar tikrai žmonės su negalia neturi gebėjimų, jie yra be išsilavinimo, nesugebėtų dirbti? Kodėl pas jus neateina kandidatai? Ir pradedame su savivaldybėmis ar kitais šnekėtis.
Situacijos analizė reiškia, kad bandai suprasti, ar turi kokių nors problemų, ar ką nors darai ne taip? Gal tu kvieti arba priimi į darbą tik panašius į save?
Iš probleminės pusės, mes dažnai norime dirbti su panašiais į save. Atrankų procese vis dar įprasta klausti, koks yra jūsų pomėgis, ką mėgstate daryti laisvalaikiu. Atrodo, labai nekaltas klausimas. Bet, jeigu aš renkuosi žmogų ir jis pasako, kad mėgsta skaityti istorinius romanus ir vaikščioti po Sapieginės miškus Vilniuje, ir, jeigu aš mėgstu daryti tą patį, tyrimai rodo, kad net nesąmoningai pradedu linkti prie to žmogaus ir galvoju: o, gal būtų visai neblogas kolega, man būtų lengva su juo / ja susikalbėti.
Taigi, jei yra stiprus CV ir dar tų papildomų minkštųjų veiksnių, tai daro didelę įtaką samdant žmones, ko neturėtų būti. Kartais gebėjimai yra nustumiami į šalį, ir iš panašių kandidatų pasiimamas tas, kuris tau yra artimesnis. Tad kartais mes nesuvokiame, kur paslystame, ir nesuteikiame šanso tam, kuris galbūt geriau atliktų darbą, nes kitas tiesiog yra panašesnis į mus.
– Tai netgi tam tikras netinkamas pomėgis, ne tas, kurio tikėtasi, gali būti traktuojamas kaip kažkokia negalia ar kaip tai pavadinti?
– Gali būti traktuojama taip, kad, pavyzdžiui, tas asmuo neįsilies į įmonės kultūrą. Tai kartais tampa argumentu, kad šis žmogus neįsilies į mūsų organizacijos kultūrą, nes skiriasi jo pažiūros, laisvalaikio praleidimo būdas ir pan. Tai neturėtų būti argumentas, to neturėtų būti atrankų procese, bet mes vis dar apie tai kalbame. Taigi čia yra vienas iššūkių.
– Lietuvos įvairovės chartija Europos lygiu priklauso nevyriausybinei organizacijai. Įdomu, kaip ten sekasi veikti, galbūt turite kokių įkvepiančių pavyzdžių, kuriais patys sekate ir norėtumėte į Lietuvą atnešti?
– Įvairovės chartijos veikia visoje Europos Sąjungoje. Įvairovės chartija prasidėjo kaip judėjimas. Tai buvo darbdavių judėjimas, kas man asmeniškai yra labai įdomu, nutikęs prieš 20 metų Paryžiuje po vienų labai didelių riaušių, kai keli jaunuoliai bėgo pamatę policiją, nes tiesiog jos išsigando. Policijos pareigūnai manė, kad jie galbūt yra padarę nusikaltimą, juos vijosi, o jie žuvo bėgdami.
Tada verslas pirmą kartą pradėjo kelti problemą, kad šitie jaunuoliai bėgo, nes nepasitiki policija, ši juos vijosi, nes jie buvo migrantai ir taip stereotipiškai galvojo, kad gal jie yra įvykdę kokį nors nusikaltimą, o visa tai galiausiai privedė prie žūties. Verslas pradėjo klausti: o ką mes darome, kad mažintume socialinę įtampą. Pradėjo burti viešąjį sektorių, susidarė koalicijos ir taip prieš 20 metų gimė pirmoji įvairovės chartija Paryžiuje.
Kalbant apie įkvepiančius pavyzdžius, man vienas didžiausių įkvėpimų profesine prasme negalios tema buvo tai, ką pernai išgirdau iš vienos Švedijos institucijos, panašios į Užimtumo tarnybą. Jie padeda įdarbinti asmenis su negalia, bet niekada neklausia, kokias negalias žmogus turi. Man tai buvo visai nauja. Jie sakė, kad jiems nesvarbu, kokią negalią turi žmogus, nes ji nieko nepasako.
Pavyzdžiui, jei žmogus yra neregys ir 15 ar daugiau metų nieko nemato, jis puikiai gali dirbti ir naviguoti darbo rinkoje, jeigu, tarkime, aš prarasčiau regėjimą, nieko negalėčiau, nors mūsų diagnozė būtų ta pati. Jie visada klausia, ką žmogus gali ir ko negali, bet niekada neklausia apie negalią.
Kartais mes Lietuvoje labai užakcentuojame diagnozę ir galvojame, kad ji mums čia ką nors pasakys, bet iš tiesų diagnozė labai dažnai nepasako. Reikia tiesiog gilintis, ką konkretus prieš tave esantis žmogus gali ir ko jis negali.
– Ties kokiais projektais dirbate pastaruoju metu?
– Didžiausias dalykas, prie kurio dabar visi dirbame, yra kitą savaitę, gegužės 22 d., vyksianti metinė įvairovės chartijos konferencija. Ji vyks Vilniuje, atvyks ir kolegų iš užsienio. Konferenciją atidarys pasaulyje žinoma muzikos žvaigždė Marko Vuoriheimo-Signmarkas, kuris repuoja gestų kalba. Tai dažnai yra naujas reiškinys. Kviečiame kitaip pažiūrėti į žmogų ir matyti, ką jis gali, nepriklausomai nuo to, koks jis yra.