Tad štai Lietuvos audiosensorinė biblioteka – labiausiai pritaikytas statinys šalyje visoms lankytojų kategorijoms. Pasinerti į knygų pasaulį čia patogu ne tik regėjimo, bet ir fizinę ar intelekto negalią turintiems asmenims, taip pat patiriantiems skaitymo sunkumus dėl disleksijos ar laikinų sveikatos sutrikimų. Bibliotekos komunikacijos vadovės teigimu, pritaikytos ir prieinamos patalpos neaktualios tik apytiksliai dešimčiai procentų gerai koncentruojančios dėmesį ir tvarkingai judančios visuomenės. Visiems kitiems – tai taip pat aktualu, kaip ir turintiems negalią ar kitus sveikatos sutrikimus.
„Pasižiūrėkime į kitas visuomenės grupes: mamos su vežimėliais arba tėvai su vaikučiu, kuris yra mažas – dvejų, trejų metukų, įsikibęs tau į ranką, tu visą dėmesį skiri jam, ne stiklam kažkur aplinkui, senukai, kuriems sunkiau judėti, žmonės, kuriems prasideda ar glaukoma, ar katarakta – akių ligos – jie net nežino, kad tos ligos prasideda, bet jau pradžią labai dažnai indikuoja tai, kad akis pradeda bijoti atspindžių, atšvaitų, tokių dalykų, kuriuos mūsų daugelis įstaigų yra pasidarę. Pavyzdžiui, blizgančias sienas, blizgančias stiklo pertvaras ir sako, kaip pas mus – faina. Bet žmogus jaučia didelį diskomfortą“, – teigia Lietuvos audiosensorinės bibliotekos komunikacijos vadovė Ramunė Balčikonienė.
Tad kas šioje bibliotekoje yra kitaip, nei mums įprasta?
Jau nuo pat pirmųjų žingsnių čia lankytoją pasitinka vedimo paviršiai, kurie visiems, sunkiau besiorentuojantiems aplinkoje, suteikia galimybę savarankiškai pasiekti pirmąjį bibliotekoje dirbantį žmogų, kuris gali suteikti informaciją, jei reikia – palydą ir pagalbą. Judantiems tiesiai į kitus pastato aukštus – dar vienas svarbus elementas: kontrastinga juosta sužymėtos ir aiškiai matomos visos laiptų pakopos. Nos pakaktų žymėti tik pirmąją ir paskutinę laiptų pakopas, bibliotekoje priimtas kitoks sprendimas.
„Kiekvieną žymėti yra kur kas didesnis komfortas net ir mums patiems. Kai mes ryte ateiname į darbą, šviesos dar užgesintos, tie laiptai pasitiesia kaip maloniai pasitinkantis raudonas kilimas: tu nei pasimeti, nei stabteli – tiesiog užleki ir įsijungi šviesas ten, kur tau reikia“, – juokiasi R. Balčikonienė.
Laiptų turėklas baltos sienos fone taip pat kontrastingai tamsus – jis turi būti gerai įžiūrimas. Bibliotekos sienų spalva skiriasi nuo grindų spalvos, durų – nuo sienų spalvos. Vedimo paviršiai taip pat turi išsiskirti kontrastingumu.
„Netgi raktų pakabukai yra geltoni, nors gražiau galbūt atrodytų juodi, bet jie yra geltoni todėl, kad žmogus padėjęs tą pakabuką ant juodo stalo arba bet kur kitur, kuo greičiau ir lengviau rastų raktus“, – pažymi pašnekovė.
Įtakos turi ir nuorodų bei iškabų šriftas
Judant toliau, galima pastebėti, kad bibliotekoje randamos nuorodos pateiktos didesniu šriftu, nei įprasta matyti kitose įstaigose. Joms pasitelktas specialius „Atkinsono“ šriftas, kurtas Didžiosios Britanijos karališkojo aklųjų instituto, kartu su silpnaregių bendruomene. Jis išskirtinis tuo, kad užtikrinamas vienodas kiekvienos raidės linijos storis, priešingai nei, pavyzdžiui, mums įprasto „Times New Roman“ šrifto atveju, kuris pasižymi skirtingu linijų storiu, nepritaikytais patogiam skaitymui raidžių kampais.
Nors, kaip sako Balčikonienė, sveiką regėjimą turintys žmonės gali to nejausti, bet pastarasis šriftas apsunkina skaitymą ir jiems. Be to, svarbus ne tik nuorodų šriftas, bet ir vieta, kurioje jos randamos. Labai svarbu, kad iškabų aukštis būtų pritaikytas visiems lankytojams.
„Maždaug nuo kelių aukščio. Ir šis šriftas yra unikalus: raidės yra iškilios, jas galima ne tik pamatyti dėl didžiulio kontrasto, bet ir pajausti liečiant. Tai reiškia, kad žmogus, kuris kažkada matė, po to nebemato, Brailio rašto jau nebeišmoksta, bet jis atsimena reginčiųjų raides – jis gali jas paliesti ir perskaityti.
O ikonos reikalingos tam, kad galėtų orientuotis žmonės, kurie sunkiau skaito, sunkiau susiorentuoja, turi kažkokių dėmesio sutrikimų. Arba, pavyzdžiui, įnikus į telefoną ir staigiai pakėlus galvą tau lengviau susiorentuoti pagal ikonėlę, nei ieškoti kažkokių užrašų“, – šypteli ji.
Pastato erdvės pavadinimas – iškaba, pavyzdžiui, nurodanti, kad už durų rasime renginių salę, taip pat yra daug žemesniame aukštyje ir specialioje vietoje.
„Ji turi būti tarp 1,20 m ir 1,60 m aukščio – šiame plote turi tilpti visa informacija. Ne ant durų, todėl, kad jei informacija bus ant durų varčios ir jei arba vaikas, arba prasčiau matantis žmogus, arba vyresnis žmogus prieis iš arti paskaityti, susiorientuoti, kažkas išeidamas gali jam trinktelėti durimis į kaktą ir nebus nei komfortabilu, nei malonu.
Todėl informacija yra dedama ant sienos, toje pusėje, kur yra durų rankena. Tai daroma tam, kad žmogus galėtų patogiai prieiti, išsistudijuoti, pasiskaityti, paliesti raides, jeigu jam reikia paliesti, skaityti Brailiu.
Kas yra labai svarbu apie Brailį? Brailio raštas turi būti nuspėjamas – jis ieškomas taktiliškai, ne rega, tai vadinasi mes jį dedame visą laiką po užrašu. Visą laiką toje pusėje, kur yra rankena, visą laiką ten, kur žmogus jį galėtų rasti, kad nematančiam žmogui nereikėtų ieškoti ant visos sienos“, – aiškina R. Balčikonienė.
Aiškiai pažymėtos stiklo pertvaros – užkirstas kelias iškultam stiklui
Teisingai pritaikytuose ir prieinamuose pastatuose stiklo pertvaros taip pat turi turėti specialų žymėjimą. Pirmiausia, svarbu pažymėti, kur yra durų varčia. Pavyzdžiui, tai galima daryti klijuojant vertikalią kontrastingos spalvos, ne siauresnę nei 7 centimetrų, juostą. Rankenos vieta turi būti pažymėta didelėmis raidėmis, užrašais „Traukti“ arba „Stumti“. Taip pat svarbu specialiai pažymėti ir išskirti pačias duris.
„Daugelis prekybos centrų, daugelis kitų įstaigų pasidaro labai šviesiai pilką spalvą, tik kaip dekoro elementą, ir kaip tokį elementą, kuriuo galima atsifutbolinti nuo ISO standartų – mes pasižymėjome. Tai iš tikrųjų nėra pasižymėjimas. Žymima yra 7 centimetrų pločio ženklu, nebūtinai juosta. Pas mus pasirinkta juosta, kadangi ji atitinka mūsų identitetą.
Ir žymima turėtų būti trijose vietose, tai yra, suaugusio žmogaus akių aukštyje, vaiko arba vežimėliu judančio žmogaus akių aukštyje ir dar jeigu nebūtų įspėjamųjų paviršių, kaip yra pas mus, apačioje, 10–15 cm aukštyje turėtų būti žymėjimas, skirtas žmonėms, kurie turi siaurą akiplotį arba tiesiog juda žiūrėdami į grindis.
Rinkdamiesi žymėjimo juostas mes turime turėti omenyje, kad stiklo pertvaros atrodo skirtingai, priklausomai nuo to, kurioje stiklo pertvaros pusėje dega šviesa, kurioje nedega, ar šviesus paros metas, ar tamsus, todėl standartas labai aiškiai sako: vieną spalvą renkamės skaisčią, šviesią, kitą spalvą renkamės tamsesnę.
Jeigu mes galvojame, kad šito reikia tik silpnai matantiems žmonėms, tai yra labai, labai didelė klaida, nes mes važinėdami ir per mokymus, ir susitikdami su skirtingomis auditorijomis kiekvieną kartą girdime, kad puikiausiai, sveikiausiai matantys žmonės dažniausiai kažkur atsitrenkia ir iškulia stiklą, nes nėra šitų dalykų – jiems nėra užtikrintas patogumas“, – teigia ji.
Ir tualeto patalpose klozetas ar kriauklė turi aiškiai matytis
Tad vyraujanti tendencija aiški – kiekvienas objektas turi ryškiai išsiskirti aplinkoje. Tokie patys standartai galioja ir tualetų patalpose, kad žmogus užėjęs į šią erdvę lengvai rastų tiek klozetą, tiek kriauklę ir kitus jam reikiamus prietaisus.
„Mes išskyrėme visus prietaisus specialiomis kontrastinėmis juostomis, kad nebūtų viskas balta, kadangi prietaisai yra balti. Tai mes tiek klozetui, tiek kriauklei, tiek kitiems prietaisams išskyrėm tokias margas juostas. Lygiai taip pat mes pažymėjome ir veidrodžius. Šį principą pritaikėme ne tik neįgaliųjų tualetuose, bet ir kituose tualetuose, kad tikrai žmonės, silpniau matantys, galėtų lengviau orientuotis“, – aiškina Lietuvos audiosensorinės bibliotekos vyr. specialistas Romas Bobovnikovas.
Be to, kaip ir daugeliu atvejų, taip ir tualeto patalpose aktualus ir aukščio matmuo. Šįkart – kabinant praustuvą.
„Standartas griežtai apibrėžia kriauklės aukštį ir apačią. Statant reikia būtinai ne tiktai į viršų atkreipti dėmesį, kad žmogus ratukuose galėtų privažiavęs pasiekti kraną ir pasinaudoti, bet ir kitas yra labai svarbus matmuo – apačia, kad jis nebūtų per žemai, žemiau kaip 75 cm, nes tada žmogus paprasčiausiai fiziškai negalės privažiuoti ir pasiekti krano“, – pabrėžia R. Bobovnikovas.
Kaip pasakoja bibliotekos darbuotojai, deja, bet priešgaisrinės saugos reikalavimai dažnai nesutampa su žmonių su negalia poreikiais – judėjimą apsunkina, o infrastruktūriniai sprendimai nėra patogūs ne tik jiems, bet ir visiems kitiems žmonėms. Todėl modernizuojant pastatus tenka ieškoti sprendimų.
„Pavyzdžiui, durys evakuacijos metu turi atsidaryti į lauką, tai yra, į laiptinės pusę. Atitinkamai mes turėjome daryti papildomai vietos laiptams, kad žmogui užlipus ten būtų aikštelė“, – pasakoja jis, aiškindamas, kad priešingu atveju, žmogus esantis ant laiptų gali būti nublokštas judančio priešinga kryptimi, kai pastarasis atidaro duris.
Neišnaudotas potencialas verslui
Tad trumpai pasivaikščiojus bibliotekoje, tampa akivaizdu, kad į aplinką dėmesį turėtume atkreipti ne tik mes, bet ir viešojo ar privataus sektoriaus įmonės.
„Visiem verslam, prekybcentriam, kurie iš ateinančio žmogaus kuria pinigą, kuria vertę ir sau ir kitiems, labai reikėtų apie tai pagalvoti. Kaune yra Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejus, jie ne taip seniai pristatė pabaigtą prieinamumo projektą. Užėjus pas juos būdavo tarsi toks prekystalis, didelis aptarnavimo plotas, ir ten niekada nebuvo užrašyta, kur yra rūbinė, kur yra bilietų kasa, nes per vidurį bilietų kasa, iš šonų – gali eiti į rūbinę ir tualetą.
Ir kai mes pradėjome kalbėti apie prieinamumą, mes tada sutarėm iškabinti užrašus didelėm, didelėm baltomis raidėmis ant juodo paviršiaus, 20-ies centimetrų dydžio, kad čia yra rūbinė, per vidurį yra bilietų kasa, toliau – tualetas ir ekspozicija. Ir jie sako: mes kai pradėjome stebėti žmonių srautus, ateinančius į tą muziejų, viskas – absoliuti tvarka: jie nueina į bilietų kasą, nusiperka bilietą, tada nueina į rūbinę, pasikabina paltuką ir tada eina į tualetą arba į ekspoziciją, nes tualetai irgi tvarkingai sužymėti. Nereikia dairytis, nereikia spėlioti, nereikia būti pasimetus. Tai kuria didesnę savivertę bet kokiam žmogui, ne tik žmogui turinčiam negalią“, – pastebi R. Balčikonienė.
Negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, Lietuvos audiosensorinė biblioteka per metus išleidžia per 500 leidinių specialiaisiais formatais, administruoja, pildo ir palaiko virtualią aklųjų biblioteką ELVIS, organizuoja per 600 informacinių ir kultūrinių renginių.