Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ignas Gaižiūnas sako, kad įtraukusis ugdymas yra nuolatinis procesas, todėl nėra tokio taško, kuriame būtų galima sakyti, jog „yra pasiruošta, viskas padaryta ir galima ramiai sudėti rankas ir toliau dirbti savo darbą“.
„Pažangios užsienio šalys, kurios įtraukųjį ugdymą prieš 40 ar 50 metų pradėjo diegti, ir šiandien sako, kad yra iššūkių, yra dalykų, kur dar jaučiamės nepasiruošę, dar jaučiamės nepadarę ir reikia šiuos dalykus spręsti.
Tai tas pats yra ir Lietuvoje, panašūs iššūkiai. Tikrai nebus tokio taško, kai mes sakysime, kad šiandien yra pasiruošta ir padaryta viskas, ką įmanoma padaryti. Kad padaryta daug, tai faktas. Tikrai mokytojams suteikiama daug pagalbos ir kvalifikacijos kėlimo galimybių. Ir šiandien, ką svarbu irgi pabrėžti, virš 90 procentų vaikų su specialiaisiais poreikiais jau yra mokyklose, net neprasidėjus šiai įtraukiojo ugdymo reformai“, – sako I. Gaižiūnas.
Individualių poreikių vaikams pritaikytos mokyklos, sako jis, išlieka – tėvai jas nori rinktis, prašo jų neuždaryti ir suteikti galimybes vaikams tose mokyklose mokytis. Todėl, kaip sako jis, rugsėjis tėra oficiali reformos pradžia, tačiau praktikoje ši reforma jau veikia ir šiandien.
„Mes tikrai nematome, kad kažkur yra išsirikiavusi vaikų eilė, kuri laukia užplūsti mokyklą ir užimti kažkieno vietą. Tokių dalykų nėra, dauguma vaikų jau yra mokyklose. Kad gali ateiti vaikai su sunkesniais, didesniais specialiais ugdymosi poreikis į pradines klases, į darželį, tai taip, šią tendenciją mes, matyt, artimiausius porą metų stebėsim, bet kad didžioji dalis vaikų jau yra mokyklose, tai yra faktas, ir reikia galvoti, kaip atliepti dabar mokyklose esančių vaikų poreikius“, – teigia pašnekovas.
Kaip laidoje „Delfi diena“ teigė viceministras, sritis, kurioje visada bus, kur tobulėti, yra ugdymo proceso pritaikymas.
„Tai reiškia, paties ugdymo turinio pritaikymas, galbūt papildomų priemonių mokytojams parengimas, kurios galėtų padėti lengviau atliepti mokinių poreikius. Tikriausiai visą laiką mes galėsime ir turėsime norėti daugiau švietimo pagalbos specialistų mokyklose. Nors per paskutinius ketverius metus aukštos kvalifikacijos specialistų skaičius išaugo smarkiai – net penktadaliu, bet norėtųsi dar daugiau šių specialistų.
Stojimas į aukštąsias mokyklas rodo, kad ateinančių 3–4 metų perspektyvoje mes labai daug turėsime šių specialistų, naujai ateinančių į mokyklas. Tačiau šiandienai norėtųsi dar spartesnio augimo. Tai nėra taip, kad jų nėra, kryptis tinkama, greitis yra, norėtųsi tik didesnio greičio“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras.
Pasiteiravus, kokie trikdžiai gali rastis ugdymo įstaigose nuo rugsėjo mėnesio, kada daugiau vaikų su individualiais poreikiais žengs į mokyklas, I. Gaižiūnas sako, kad tai gali būti atvejai, kuomet vaikai demonstruoja konteksto neatitinkantį elgesį. Tačiau su tuo tvarkytis turėtų padėti mokytojų padėjėjai.
„Mokytojų padėjėjų per paskutinius 4 metus padvigubėjo Lietuvoje – nuo 2,5 tūkst. iki virš 5 tūkst. Mes didinam finansavimą ir matom, kad nuo rudens dar daugiau mokytojų padėjėjų bus. Tai va čia mokytojas padėjėjas gali rastis kaip papildomas veikėjas, kuris gali padėti užtikrinti tvarką, kai yra konteksto neatitinkantis elgesys.
Kad mokytojams kyla iššūkių, kai yra skirtingų gebėjimų vaikai, tai ir taip pas mus vaikai yra skirtingų gebėjimų, net nekalbant apie specialiuosius ugdymosi poreikius. Tai tas visą laiką yra vienas iš mokytojų iššūkių – rasti kaip įmanoma įvairesnius būdus prieiti prie visų mokinių klasėje. Net nepriklausomai nuo to, ar vaikas yra su specialiaisiais poreikiais ar ne“, – aiškina jis.
Viešoje erdvėje nemažai nuogąstauta ir dėl didelio krūvio, tenkančio mokytojams, kai klasėsė mokosi daugiau vaikų, nei vienas mokytojas pajėgus aprėpti. Įdiegus naują reformą, nuogąstavimas tik padidėjo – kaip pavyks mažinti klases, kai specialistų poreikis išaugs, o jų Lietuvoje ir taip nėra pakankamai?
„Lietuvoje, kalbant apie klasių dydžius, mes turime didelių disproporcijų. Turime didmiesčius, kuriuose klasėse 30 ir daugiau vaikų kartais net būna. Ir turim regionus, kuriuose net nesurenkama 12 vaikų į klasę, 8 vaikų į klasę ir panašiai. Tai disproporcijos yra didelės.
Yra sausio pradžioje Vyriausybės priimtas sprendimas, kuris įpareigoja savivaldybes mažinti klasių dydį, jeigu yra vaikai su dideliais ar labai dideliai specialiais ugdymosi poreikiais. Ir yra numatyta papildoma teisė savivaldybėms tiesiog turėti mažesnes klases. Tai mes matom, kad savivaldybės naudojasi, galbūt Vilniaus miestas, Kauno miestas, kurie ir šiaip patiria net fizinės vietos trūkumą, šia teise naudojasi mažiau. Bet mes tikrai matom kitos savivaldybės, šita teise, kurią Vyriausybė suteikė, tikrai naudojasi ir klases mažina“, – ramina jis.