Skriejo negailestingi epitetai

„Tai ką, tas durnelis debiliukas vėl prisidirbo?“ Tokiais žodžiais mokytojų kambaryje buvo vadinamas vienas iš čia besimokiusių vaikų su individualiais poreikiais. Ir tai – tik nuotrupos. Sužinoję vaiko tėvai visiškai nenustebo, sako, kad buvo eilinį kartą skaudu ir nesuvokiama, kaip tokiam kolektyve galima dirbti arba toleruoti taip apie vaikus kalbančius. Panašių situacijų per kelerius metus buvo ne viena, ne dvi, o dešimtys.

„Kai gavome PPT išvadas, pristatėme jas į mokyklą. Per kelerius metus mokymosi ne tik negavome reikalingos pagalbos, išskyrus kelias konsultacijas, kartais ateidavusią darbuotoją pabūti šalia, bet ir nuolat jautėme, kad norima vaiku atsikratyti. Nors buvo sudarytas planas, kaip jam reikia padėti, niekas nesinaudojo šia informacija. Konkretaus vaiko ugdymo plano, kurį būtume turėję pasirašyti ir pagal kurį būtų dirbama, šioje įstaigoje nebuvo nuo pat pradžių ir neatsirado iki tol, kol išėjome.

Situacija besimokant pradėjo blogėti, vaikas ėmė nerimauti, piešti ant suolų, gadinti juos, santykiai su klasiokais pablogėjo, kaip ir patys mokslai.

Išėjo taip, kad PPT pažyma gulėjo stalčiuje, krepšelis iš valstybės buvo gaunamas, bet vaikui pagalba, kokia turėjo būti, neteikiama. Kai vaikas gaudavo pagalbą iš šono privačiai, kuo mes pasirūpindavome, tai jie sakydavo, kad nereikia, neva dubliuosis, ir kad resursų mokykla neturi. Nesvarbu, jog situacija blogėja ir pagalba vaikui reikalinga. Jiems svarbu popieriai, o toliau – kaip ir viskas. Nieko nepasiūlyta, nieko nedaryta. Nemoku apsakyti, kiek daug mes nuėjome, kiek savo lėšom darėme, ką galime. Buvo specialistų ir mokykloje, siūlančių padėti vaikui, siūlančių pagaliau sugalvoti tą planą ir jam pagelbėti, mat matė mūsų pastangas. Bet taip ir liko niekas nepadaryta. Visada lydėjo jausmas, kad nori ne padėti, o atsikratyti nepatogiu vaiku, todėl ir pagalbos nebuvo, jog mes patys neatlaikytume ir pagaliau išeitume.

Kai paklausdavome, kur planas, jie tylėdavo. Tik viena mokytoja atrašė, kaip vaikui sekasi, kaip pritaiko mokymąsi, kaip struktūrizuoja užduotis, kad duoda daugiau laiko joms išspręsti. Už tai buvome labai dėkingi. Bet daugiau nieko, jokių žinių iš vadovybės, nes to plano juk tiesiog nėra. Jie sukosi iš padėties. Negali būti planas žodinis, jis turi būti patvirtintas abiejų pusių parašais, kad visi žinotų, kas ką daro. Į klausimus nuolat sulaukdavome atsakymų „ne, negalime,“, „ne, neturime galimybių“ arba klausdavo, ką mes planuojame daryti su vaiku, nors patys nei plano vykdė, nei jį sudarė, nedėjo pastangų, kad vaiko ugdymas būtų kokybiškesnis. Teko išeiti iš mokyklos, ko jie ir siekė“, – pasakoja progimnazijoje besimokiusio vaiko mama. Beje, ją reikėjo įkalbėti, kad nebijotų kalbėti.

Mama sako, kad šeimos, į šią mokyklą vedančios vaikus su specialiaisiais poreikiais, kovoja pavieniui už savo vaikus arba nuleidžia rankas: „Buvo nusiskundimų, bet ne visi tėvai eina aiškintis, nes žino, kad nieko nepasieks. Be to, tėvai bijo kalbėti. Kai mokėmės, buvo vadovybėje tokių žmonių, kurie tiesiog nesutverti dirbti su vaikais: vaikus su poreikiais tą pačią sekundę nurašydavo, keldavo nepagrįstus, nerealius reikalavimus jiems, išrašinėdavo nuobaudas už netinkamą elgesį, neretai už niekus. Klausdavome, ką mums daryti, jeigu negalite užtikrinti ramios, saugios aplinkos, – eiti į mokyklą ir juos prižiūrėti? Atsimušdavome į sieną, ir tiek. Tai, kad čia nėra užtikrinami vaikų specialieji poreikiai, – faktas.

Tai yra mokykla, kuri padarys viską, kad problemiški vaikai išeitų. Visais įmanomais būdais tuos metus siekė, kad mūsų vaiko čia nebebūtų. Kitoms institucijoms, tokiai kaip savivaldybei, ministerijai ar vaiko teisėms, žinoma ši mokykla, kad joje vaikams nesuteikiama reikalinga pagalba, nors krepšelius gauna, tik nežinau, kodėl niekas nieko nedaro.

Skaudu, nes vaikas juk suprato, kas vyksta, traumos jo didelės, matant ir girdint visa tai. O juk būtų užtekę laiku teikti nuolatinę pagalbą, pastebėti jo stiprybes, o ne nuolat „skalpuoti“, koks blogas: jie visuomet matė tik tai, ką vaikas daro negerai. O jis tikrai nėra blogas, turi gerų savybių, entuziazmo, tai kodėl negalima buvo įtraukti į kokias nors veiklas. Suprantu, kad nemažai tokių vaikų yra, bet tam yra mokykla, ugdymas. Mes susidūrėme su supuvusia sistema, kur nėra empatijos, jau nekalbant apie norą padėti, ir net nesvarbu, kad vaikui priklauso padėti. Tonas būdavo siaubingas, tom pačiom frazėm kalbama, atraportuojama, ką vaikas blogo padarė, ir tiek žinių. Atkreipėme dėmesį į kitas mokyklas, kur mokosi vaikų su spec. poreikiais, jų yra tikrai puikių, nepastebima ir specialistų kaita, ir žmogiškumas, pagalba egzistuoja. Baltai pavydu žiūrėti, kaip jose gerbiamas kiekvienas vaikas.“

Iš mokyklos išeina ir neturintys poreikių vaikai

„Svarbiausia toje mokykloje yra tvarkingi popieriai. Vaikai – tikrai ne. Dar svarbu prieš savivaldybę būti geriems, kad niekas nepaskųstų. Mokyklai geriau, kai problemiškų vaikų neateina, o jei jau ateina, tai kad greičiau išeitų“, – sako dar viena čia besimokiusio vaiko mama.

Jos vaikas šioje mokykloje buvo skriaudžiamas kitų. Mokytoja atvirai sakė nesusitvarkanti su klase, joje mokėsi ir specialių poreikių turinčių vaikų (ne jie buvo patyčių iniciatoriai).

„Pradėjęs lankyti mokyklą, vaikas iš pradžių į ją dar ėjo noriai, bet labai greitai nuotaika pasikeitė: būdavo liūdnas, specialiai vėluodavo į pamokas, kad nebūtų su kitais vaikais, nes, kaip vėliau paaiškėjo, jį skaudžiai užgauliodavo, mušdavo, spardydavo, valgykloje terorizuodavo duoti du eurus, kad galėtų atsisėsti prie stalo. Kai su vyru sužinojome, buvo šokas, tiek prisinervinome dėl mūsų vaiko, dėl to, kas vyksta, ir dėl to, kad nieko negalėjome padaryti, jog tai baigtųsi. Mokytoja vis kartojo: viskas bus gerai, siūlė aiškintis vaikų santykius tarp tėvų, teigė, kad nereikia čia jokių specialistų, psichologų ir pan. Mokyklos vadovybei taip pat buvo neįdomu.

Pasimokius dar kažkiek laiko, nusprendėme pakeisti mokyklą, tuomet visos problemos išsisprendė. Vaikas buvo toks laimingas, jau kelintus metus su noru eina į naują mokyklą. Pradžioje vis kartojo, kaip gera, kad mokykloje yra draugystė, tyla ir ramybė, kad jo neskriaudžia. Kai iš tos mokyklos išėjo mūsų vaikas, atsirado kitas, su kuriuo taip pat pradėjo elgtis, tada ir jis išėjo, o paskui – ir turintis specialiųjų poreikių. Administracija nieko nedarė. Yra kelių tipų tėvai: vieni mato, kas vyksta, netyli, stengiasi pakeisti situaciją, nepavykus nieko pakeisti, neapsikenčia ir veda vaikus į kitas mokyklas, kiti mato, netyli, bet tiki, kad viskas tuoj susitvarkys, tada jų vaikai toliau kenčia ir nesulaukia pagalbos, dar kiti išvis nesigilina į tai, kas vyksta mokyklose. Manau, kad ten yra nemažai sovietinio palikimo, negirdėjimo, nepriimami sprendimai, gal ir pats direktorius nežino visko, kas vyksta: klausimas, ar tikrai jį pasiekia visa informacija, jeigu patys tėvai į duris nesibeldžia“, – sako moteris.

Išėjo dėl nuolatinio mobingo

„Mano išėjimo iš šios progimnazijos priežastis buvo patiriamas mobingas iš įstaigos vadovo. Per vieną dieną mes, trys darbuotojos, padėjome pareiškimus dėl tos pačios priežasties – patyrėme mobingą“, – sako išdrįsusi kalbėti buvusi šios mokyklos pedagogė.

Į švietimo sektorių ji sako atėjusi dirbti iš idėjos ir nors iš pat pradžių teko stipriai nusivilti, šiandien sėkmingai dirba kitoje mokykloje ir labai džiaugiasi, kad yra puikių ugdymo įstaigų, kurių vadovams iš tikrųjų rūpi vaikai.

„Kai atėjau dirbti į Antakalnio progimnaziją, man netikėtai atsivėrė akys: buvo ir šokas, ir pyktis, ir nusivylimas, ir siekis keisti. Per pirmus pusę metų darbo supratau, kad čia kažkas vyksta ne taip, – patekau į baisią sistemą, kuri iš išorės gali atrodyti visai gera, arba vadovai gali sakyti, kaip čia nuostabu, kaip viskas daroma, bet iš tiesų nelabai. Įdomių dalykų buvo išties nemažai – nuo pagalbos vaikams neteikimo iki pasityčiojimo dėl prašomų priedų už viršvalandžius.

Pavyzdžiui, specialiesiems pedagogams nebuvo leidžiama dirbti didesniu etatu, o aš to išties labai norėjau. Taip galima ir yra normalu, šiuo metu didesniu etatu dirbu kitoje mokykloje be jokių problemų. Mums direktorius sakydavo, kad daugiau negalime dirbti pagal įstatymą, kad yra darbo kodeksas. Kai prašydavau pateikti, kur nurodyta, kad negalima dirbti daugiau, jis to nepadarydavo. Mes skaityti mokame, įstatymus žinome, buvo pikta, kai laikė kvailomis. Žinome, kad galima dirbti 1,5 etato, jeigu yra poreikio, noro, galimybių. Poreikio ir galimybių buvo, o štai vadovo noro – ne. Tai kam tada kalbėti, kad trūksta žmonių, jei laikai užspaudęs etatą, neleidi savo darbuotojams daugiau dirbti, jei jie nori ir gali. Tad nereikia prisidengti trūkumu, nes mes buvome šalia ir visos galėjome dirbti daugiau, bet jis kategoriškai neleisdavo. Mums sakydavo, kad mažiau skaitytume įstatymus, nes turbūt neturime ką veikti.

Kitas dalykas – pagal įstatymą už konkrečius darbus, pavyzdžiui, darbą su didelių poreikių vaikais ir panašiai, galima gauti priedų nuo 1 iki 15 proc., jeigu turi viršvalandžių. Mums viskas atitiko. Buvau ta, kuri išdrįso priedo paprašyti, direktorius atsakė, kad negali mokėti. Paklausiau, kodėl. Tada pasakė: „Gerai, duosiu, – 1 procentą.“ Ir juokinga, ir graudu tuo pat metu, nes tai patyčios iš žmogaus darbo. Argumentų, kodėl neduoda to priedo, nebuvo, visuomet daug kalbėdavo apie nieką, paprastai tariant, nuolatinis „makaronų kabinimas“ ir kabinėjimasis“, – prisimena pedagogė.

Ji sako, kad jeigu čia ateina jaunas žmogus su idėjomis, norintis įpūsti naujų vėjų, tuojau pat gauna per nosį, prasideda baisus mobingas, kad geriau nieko nedaryti, nieko nekeisti, nes visiems reikės dirbti. „Beje, tai, kad nėra gerai mokykloje, rodo didžiulė darbuotojų kaita. Išeina, kurie neapsikenčia, o kiek yra kenčiančių, bijančių prarasti darbus, taigi jie tyli. Tie, kurie palieka mokyklą, išeina su nuoskaudomis, blogai jausdamiesi. Darbuotojus labai greit susiranda kitos mokyklos, ir ne viena dėl jų kovoja. Geri specialistai visuomet pastebimi. Tai kodėl negalima išsaugoti gerų pedagogų, kam juos engti, kodėl negalima suteikti reikalingos pagalbos vaikams, kuri jiems priklauso? Situacija kelia daug klaustukų, tik kodėl jų nekyla administracijoje? Man yra ne vis vien, ir kalbu ne iš pykčio, tiesiog tikiu, kad ši mokykla gali būti nuostabi ugdymo įstaiga, kurioje yra puikių mokytojų, tikrų vadinamųjų perliukų. Tik klausimas, kiek jie atlaikys, jei netylės ir kels problemas į viršų. Ir jeigu netvarka vyksta administracijoje, reikia pasidaryti tvarką, žinant, kiek daug vilniečių vaikų joje mokosi“, – įsitikinusi pedagogė.

Turintys gauti pagalbą jos negaudavo metų metais

„Vaikų šioje mokykloje buvo daug, buvo liepiama juos vertinti ir kuo daugiau siųsti į PPT, ką mes ir darėme. Galiausiai man iškilo klausimas: mes siunčiam, siunčiam, o kai vaikai grįžta su PPT pažymomis ir tėvai klausia, kokia bus pagalba, nieko nesiūlome.

Mes buvome išmokytos kalbėti tos sistemos kalba, sakydavome tokią įdomią frazę: „Neturime vidinių resursų, ieškokite pagalbos išorėje.“ Ką tai reiškia? Vaiko pažyma iš PPT yra, vaikas į registrą įrašomas kaip turintis specialiųjų poreikių, mokykla gauna lėšų, pagal vaikų skaičių padidinami specialistų etatai ir pan. Bet realybė juk kitokia.

Buvo tokių triukų – susidarydavome prioritetinių vaikų sąrašą. Tokių, kuriems pagalba teikiama ankstyvame amžiuje, tarkime 1–2 klasėse, didelių poreikių vaikai ir tie, kurių tėvai garsiausiai kalbėdavo (jog jie mažiau šūkautų ir nekeltų bangų).

O visi kiti ką gauna? Nelabai ką. Žinau vaikų, kurie po kelerius metus negavo jiems reikalingos pagalbos iš spec. pedagogų, psichologų, logopedų, nors buvo nustatyti tam tikri poreikiai. Tai, tarkime, aštuntokas sėdi ir nieko negauna kelerius metus. O kaip su finansais, kaip jie panaudojami? Kur tos lėšos patenka, kai vaikas negauna pagalbos, kuri jam priklauso? Yra grąžinamų į biudžetą, bet ar tikrai viskas?

Lengviau pinigus paimti iš patogesnių vaikų su spec. poreikiais, pavyzdžiui, turinčių disleksiją, kuomet reikalinga logopedo, spec. pedagogo konsultacija. Vaikas su dideliais poreikiais 3–4 kartus per savaitę turi gauti vien tik logopedo ir spec. pedagogo pagalbą. To čia niekada negaudavo. Būdavo po vieną kartą per savaitę, ir viskas. Kaip visada galiojo pasakymas „neturime vidinių resursų“. Tėvai, kurie nekovoja už savo vaikus, tinkamos šiems priklausančios specialistų pagalbos negauna.

Buvau negera ir prieš tėvus, ir prieš vaikus, – sunku dirbti tokioje aplinkoje. Šiandien mokykloje, kurioje dirbu, mes nuolat bendraujame su tėvais, girdime vaikus, kaip mokyklos bendruomenė, ne tik stengiamės suteikti geriausią įmanomą pagalbą vaikui, kuri jam priklauso, bet ir ją suteikiame“, – sako pedagogė.

Mokytojų padėjėjus atleidžia iš darbo vasarai, nėra tvarkos skirstant darbus

„Apie padėjėjus galiu pasakyti, kad yra labai didžiulis stresas, – mus atleidžia kiekvieną birželio mėnesį, paskui priima iš naujo. Kad nebūtų prie ko prikibti, tai daroma bendru sutarimu, pasirašomos terminuotos sutartys. Rašome prašymus, kad savo noru išeiname, paskui savo noru prašome sugrįžti. Pasako, kad sutartis yra terminuota, ir tiek. Vasarą liekame be darbo. Žinau mokyklų, kuriose tokių dalykų nėra, sugalvojama, ką veikti tą pusantro mėnesio, darbų tikrai netrūksta. Nežinau, ar atleidžia valytojas ar virėjas, beje, mes esame prilyginami tam pačiam statusui, nes esame techniniai darbuotojai, bet čia jau ne mokykla taip sugalvojusi, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Labai keistai ir nesuprantamai traktuojamas darbas su vaiku tiesiogiai“, – sako dar viena šios mokyklos darbuotoja, viena iš dešimties mokytojo padėjėjų, bijanti būti atpažinta.

Paklausus, ar užtenka specialistų 91-am čia besimokančiam vaikui su individualiais poreikiais, ji atsako, kad ne, o, kalbant konkrečiai apie padėjėjus, matanti trūkumų organizuojant darbą: „Nemanau, kad vaikui gerai, jei pas jį vaikšto trys padėjėjos: per savaitę tiek jų gali pasikeisti. Gal sunku mokyklai suderinti normalų grafiką, bet turbūt pavyktų padaryti taip, kad neturėtų vaikas trijų skirtingų padėjėjų, o būtų vienas, prie kurio priprastų, su kuriuo jam būtų saugu, galėtų susidraugauti.“

Moteris sako, kad mokinio padėjėjas už 40 valandų gauna 800 Eur į rankas. Tai reiškia, kad už tiek kiekvieną dieną jis 8 valandas dirba su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, o tai nėra lengvas darbas: „Manau, yra kompleksinė problema dėl padėjėjų, jų išsimokslinimo, profesinio įvertinimo, darbo užmokesčio, krūvių paskirstymo ir kitų dalykų. Reikia nagrinėti ir spręsti valstybiniu mastu: šiandien vaikų daugėja, o dirbančių, nors ir daugėja, bet jie turi daug iššūkių. Yra tokių padėjėjų, kuriems užkraunami papildomai krūviai, – taip sumažinama pagalba vaikams, kuriems jos reikia. Yra tokių mokytojų, kurie nenori įsileisti į pamokas, engia, parodo, kad jie yra neva žemesnio lygio. Visko būna, bet esu tikra, kad kiekvieną situaciją galima išspręsti.“

Jokių nusiskundimų negavo, nežino, kodėl visi bijo kalbėti

Progimnazijos vadovas Tomas Jankūnas į klausimus, ar tiesa, kad darbuotojai yra patyrę ar patiriantys vadovo mobingą, kodėl vasarai jie atleidžiami ir dėl ko tik didelėmis pastangomis tėvams pavyksta prisišaukti pagalbą savo vaikams, atsako: „Jokio nusiskundimo dėl netinkamos emocinės aplinkos, kiek žinau, nei steigėjas, nei aš asmeniškai nesame gavę. Kodėl tokios kalbos sklinda, reikia paklausti tų, kurie jas skleidžia, jei tokių yra. Nė vieno nusiskundimo, kad numatyta pagalba nėra teikiama, iš tėvų nesame gavę. Taip pat jokio nusiskundimo iš pagalbos mokiniui specialistų – socialinių pedagogų, logopedų, spec. pedagogų, psichologų. Darbuotojai vasarai nėra atleidžiami.“

Pasakius, kad progimnazijos tėvai nuoširdžiai bijo kalbėti apie situaciją ugdymo įstaigoje, jog nebūtų pašalinti jų vaikai, o mokytojai bijo reakcijos – atleidimų, jei pakalbės, todėl pasirenka tylėti, vadovas patikina, kad administracija yra atvira pokalbiams: „Prireikus tėvai ateina į susitikimus, drąsiai reiškia bet kokią nuomonę, kad ir kokia ji būtų, kilus problemai, bendrai ieškome sprendimo būdų. Mokyklos sprendimu iš progimnazijos nėra pašalintas nė vienas mokinys.“

Mokykloje išties didelė švietimo darbuotojų kaita

„Švietimo pagalbos darbuotojų kaita yra vienas iš iššūkių, su kuriais susiduriame per pastaruosius 4–5 metus. Tačiau turime net tris specialistes, kurios, padirbusios kitur, grįžo į mūsų mokyklą (dvi iš jų – per pastarąjį pusmetį).

Darbuotojų kaitą lemia įvairios priežastys, įskaitant profesinio tobulėjimo siekį ir konkurencinę rinką. Svarbiausia priežastis – šių specialistų trūkumas visoje darbo rinkoje. Asmeniškai teko dirbti nacionalinėje pagalbos specialistų darbo reglamentavimo grupėje ir ten jau buvo žinomi skaičiai, kad šių specialistų yra mažiau nei realus poreikis. Mūsų tikslas – užtikrinti, kad net ir keičiantis specialistams darbų tęstinumas būtų išlaikytas, kad darbų perėmimo procesas būtų kuo sklandesnis, ir tam skiriame dėmesį“, – patikina progimnazijos vadovas.

Iššūkiai priverčia teikti prioritetą, kuriam vaikui pagalba skubiausia

„Kalbant apie įtraukųjį ugdymą mūsų mokykloje, mes, kaip ir daugelis švietimo įstaigų Lietuvoje bei užsienyje, esame nuolatinio tobulėjimo kelyje. Suprantame įtraukiojo ugdymo svarbą, tačiau, kaip ir bet kurioje kitoje mokykloje, susiduriame su tam tikrais iššūkiais, įskaitant specialistų trūkumą.

Mums trūksta tam tikrų išteklių ir specialistų, kad galėtume visapusiškai įgyvendinti įtraukiojo ugdymo viziją, kaip ją įsivaizduojame. Pagal esamą poreikių mokinių skaičių mokyklai yra skiriami pagalbos specialistų etatai: logopedai, spec. pedagogai, psichologai bei soc. pedagogai. Pedagogų trūkumo problema didelė ir su ja susiduria daugelis mokyklų.

Kalbant apie mūsų turimus specialistus iš penkių yra dvi pedagogės, dirbančios tik su dokumentais, – tam jos turi tik ketvirtadalį (0,25) etato. Tai laikinas sprendimas, kad specialiųjų pedagogų laikas galėtų būti išskirtinai skiriamas tiesioginiam darbui su vaikais, tėvais ir mokytojais.

Nors visų specialistų pastangos nepaprastai vertinamos, atsižvelgiant į 91 vaiką su specialiaisiais poreikiais, iššūkių yra. Stengiamės efektyviai paskirstyti resursus, tačiau pripažįstame, kad specialistų užtenka ne visada“, – pripažįsta mokyklos vadovas.

T. Jankūnas patikina, kad kiekvienas mokinys su specialiaisiais poreikiais šioje mokykloje gauna švietimo pagalbą, remiantis individualiais poreikiais ir jų pagalbos planu, tačiau vėlgi pripažįsta, kad kartais iššūkiai ir resursų trūkumas verčia juos prioritetą teikti atvejams, kai reikia skubiausios intervencijos. Tokiu atveju glaudžiai bendradarbiauja su tėvais ir prireikus ieško galimybių suteikti reikiamą išorės šaltinių, pavyzdžiui, nevyriausybinių organizacijų ar privačiojo sektoriaus, pagalbą.

Daugiausia vaikų – su kompleksiniu sutrikimu, visiems pritaikytai aplinkai trūksta finansavimo

„Mokykloje mokosi įvairių sutrikimų lygių – didelių, vidutinių ir nedidelių – turintys mokiniai, dalis vaikų turi bendrųjų ar specifinių mokymosi sutrikimų. Daugiausia yra su kompleksiniu sutrikimu: dėmesio, įvairiais specifiniais (skaitymo, rašymo). Dažnu atveju, be viso to, dar būna nerimo ar (ir) emocijų sutrikimų. Turime vaikų ir su įvairiapusiu raidos sutrikimu“, – sako progimnazijos vadovas T. Jankūnas.

Pasak direktoriaus, verta atkreipti dėmesį, kad kai kalbame apie įtraukųjį ugdymą, jis apima ir gabių vaikų ugdymą, taip pat iš užsienio atvykusius mokinius, nemokančius lietuvių kalbos, vaikus, patiriančius laikinų sunkumų dėl jų gyvenimuose pasikeitusių aplinkybių. Kai kalbame apie ugdymo pagalbos teikimą, šie mokiniai irgi ne mažiau svarbūs.

Vaikams su judėjimo negalia mokykla nepritaikyta: nėra lifto, nepritaikyti tualetai. Nepaisant to, vadovas sako, kad mokykla įsipareigojusi ir šiems mokiniams sudaryti palankias mokymosi sąlygas, pavyzdžiui, perkelia klasę į pirmąjį aukštą. Mokyklos pritaikymas – labai svarbus uždavinys, ir yra dirbama su techninio projekto, kuris jau parengtas, įgyvendinimu. Tai reikalauja tikslinio finansavimo, o jo šiuo metu trūksta, tačiau ieškoma papildomų galimų finansavimo šaltinių, partnerystės galimybių, kad būtų galima patobulinti mokyklos infrastruktūrą.

Paklausus Vilniaus savivaldybės apie tai, kokių lėšų gauna mokykla, gautas toks atsakymas: „2022 metais progimnazijai švietimo pagalbai iš valstybės biudžeto skirta 179,6 tūkst. eurų (visas finansavimas panaudotas), o iš savivaldybės biudžeto – 96,9 tūkst. eurų (nepanaudota 53,5 tūkst. eurų).

2023 metais progimnazijai švietimo pagalbai iš valstybės biudžeto skirta 209 tūkst. eurų (visas finansavimas panaudotas), o iš savivaldybės biudžeto – 116 tūkst. eurų (nepanaudota 45,5 tūkst. eurų).“

Progimnazijos vadovas atkreipia dėmesį, kad mokyklos pritaikymas ar nepritaikymas vaikams su judėjimo negalia nėra priežastis nepriimti mokinio, kaip ir bet kurio kito vaiko, turinčio vienokį ar kitokį sutrikimą arba negalią. Taigi jų mokykloje mokosi įvairiausių poreikių mokinių: įvairių tautybių, rasės, negalios, socialinių galimybių ir ugdymosi poreikių. Įtraukiojo ugdymo kelias yra nuolatinis tobulėjimo procesas, ir jie įsipareigoję įgyvendinti būtinas priemones bei strategijas, kurios padėtų siekti šio tikslo.

T. Jankūnas patikino, kad čia ugdomi ir autistiški vaikai, mokykla, kiek geba, stengiasi teikti jiems visą įmanomą pagalbą bei palaikymą, ypač džiaugiasi šių mokinių tėvų parama ir bendradarbiavimu: „Suprantame, kad kiekvienas vaikas unikalus, su individualiais poreikiais, ir mūsų tikslas – sukurti aplinką, kurioje visi mokiniai galėtų sėkmingai mokytis bei tobulėti.

Sunkiausia tiems mokiniams, kurie nepakelia triukšmo, norėdami atsipalaiduoti privalo turėti erdvės poilsiui, tačiau dėl mokyklos perkrūvio kol kas tokių sąlygų sudaryti negalime. Tai nereiškia, jog tokių mokinių negalime priimti. Juos priimame ir dedame daug pastangų, kad aplinka būtų kuo palankesnė jiems ugdyti.

Mūsų siekis – ne tik teikti autistiškiems vaikams reikalingą pagalbą, bet ir nuolatos tobulėti, siekiant sukurti visapusiškai įtraukiančią mokyklos aplinką. Esame atviri bendruomenės atsiliepimams ir pasiūlymams, kaip galėtume dar geriau atitikti autistiškų vaikų poreikius ir judėti link mūsų įtraukties vizijos.“

Mokykloje adaptuotis nelengva, mokytojams vykdomi mokymai

„Bet kokiems poreikių turintiems ir net jų neturintiems mokiniams, kurie atvyksta pirmą kartą į mokyklą, nėra lengva adaptuotis, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma. Tai požiūrių ir nuostatų klausimas.

Norėdami palengvinti mokytojų darbą ir užtikrinti, kad vaikai su specialiaisiais poreikiais būtų tinkamai integruojami, įgyvendiname keletą svarbių priemonių – organizuojame reguliarius mokymus ir seminarus mokytojams apie įvairias specialiųjų poreikių sritis, pavyzdžiui, apie autizmą, disleksiją, elgesio sutrikimus ir kt. Šie mokymai suteikia mokytojams reikiamų žinių ir įgūdžių, visa tai padeda jiems suprasti ir efektyviau reaguoti į individualius mokinių poreikius.

Stipriname mokytojų ir specialiųjų poreikių specialistų bendradarbiavimą. Tai reiškia, kad mokytojai turi galimybę konsultuotis su psichologais, specialiųjų poreikių pedagogais ir kitais specialistais, kurie gali padėti spręsti konkrečias situacijas, susijusias su mokinių įtraukimu ir jų poreikių tenkinimu. Mokykla dalyvauja bendruose projektuose, tokiuose kaip Universalaus ugdymo dizaino modelio išbandymo, bendradarbiauja su Šilo mokykla, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centru, Vilniaus pedagogine psichologine tarnyba.

Diegiame individualizuoto ugdymo planus vaikams su specialiaisiais poreikiais, jie sudaromi atsižvelgiant į kiekvieno mokinio unikalias galimybes ir poreikius. Tai padeda mokytojams geriau planuoti ugdymo procesą, kad jis būtų kuo labiau pritaikytas kiekvienam vaikui.
Suprantame, kad visada yra galimybė tobulėti, ir esame atviri mokytis bei diegti naujas priemones, kad užtikrintume, jog mūsų mokykla būtų kuo įtraukesnė ir prieinamesnė visiems mokiniams. Tikslas – sukurti aplinką, kurioje kiekvienas vaikas gali mokytis ir augti, nepriklausomai nuo savo individualių poreikių“, – pasakoja progimnazijos vadovas.

Siekia padaryti tiek, kiek gali

Paklausus, kaip mokykloje jaučiasi vaikai, turintys specialiųjų poreikių, atsižvelgiant į tai, kad mamai pasakyta, jog čia vaikai jaučiasi blogai, T. Jankūnas atsako, jog suprasti ir atsižvelgti į kiekvieno mokinio, įskaitant tuos, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių, savijautą labai svarbu mokyklos bendruomenėje. „Pripažįstame, kad didelis mokinių skaičius gali sukelti papildomų iššūkių užtikrinant, jog kiekvieno poreikiai ir savijauta būtų atliepta, tačiau siekiame su ribotais resursais ir kasdieniais kylančiais iššūkiais padaryti tiek, kiek galime.

Mes, kaip mokykla, suprantame svarbą užtikrinti, kad kiekvienas mūsų mokinys, įskaitant 91 vaiką su specialiaisiais poreikiais, jaustųsi saugus, suprastas ir įvertintas, todėl kasmet atliekame mokinių ir jų tėvų apklausas, siekdami suprasti, kaip jie jaučiasi mokykloje, ir norėdami identifikuoti sritis, kuriose galime tobulėti. Šios apklausos suteikia vertingos informacijos, padedančios suprasti mūsų mokinių patirtis ir poreikius.

Mūsų mokykla stengiasi atsižvelgti į specialiųjų poreikių turinčių vaikų ir jų šeimų nuomones bei poreikius, organizuojant ugdymo procesą.“

Progimnazijos vadovas sako pripažįstantis, kad įtraukusis ugdymas reikalauja nuolatinio metodų, požiūrių ir aplinkos vertinimo bei tobulinimo. Tai apima ne tik mokymo metodus bei priemones, bet ir bendrą mokyklos kultūrą, kurioje skatinama įvairovė, empatija, abipusė pagalba.

„Suprantame, kad nors esame pasiruošę teikti kuo geriausią palaikymą visiems mūsų mokiniams, visada galima dar labiau tobulėti. Mes nuolat ieškome būdų, kaip geriau atitikti mūsų mokinių poreikius, ir esame įsipareigoję įgyvendinti pokyčius, kurie padėtų mums tai pasiekti“, – tikina vadovas.

Įgyvendina strategijas

„Mūsų mokyklos atmosferos gerinimas yra kompleksinis procesas, apimantis įvairias priemones ir iniciatyvas, siekiant sukurti saugią, palaikančią ir įtraukią aplinką visiems mokiniams. Suprantame, kad mokymosi aplinka turi didelį poveikį tiek mokymosi efektyvumui, tiek bendrai mokinių gerovei, todėl įgyvendiname kelias strategijas, kad ši aplinka būtų kuo palankesnė.

Viena iš svarbiausių dalių, siekiant geresnės mokyklos atmosferos, – mokytojų ir kitų švietimo darbuotojų profesinio tobulėjimo skatinimas, ypač įgyvendinant programas, kurios padeda geriau suprasti ir atliepti įvairius mokinių poreikius. Pavyzdžiui, šiais metais pradedame diegti pozityvaus elgesio palaikymo ir prevencijos programą, kuri yra sulaukusi ypatingo tarptautinio pripažinimo būtent dėl mokyklos atmosferos gerinimo bei pozityvesnės aplinkos“, – sako T. Jankūnas.

Į klausimą, ar mokykla turi sensorinį kambarį, vadovas atsako, kad šiuo metu tokio kambario įrengimas numatytas strateginiame plane ir jo įgyvendinimą planuoja pradėti per šiuos metus. Sensorinis kambarys bus skirtas atliepti poreikius vaikų, kuriems reikalinga speciali jutiminė stimuliacija, taip pat norintiems atsiriboti nuo kasdienio triukšmo ir rasti ramią vietą.

Tuo pačiu metu dirbama su bendruomenės sąmoningumo ir įtraukties didinimu, vykdant mokymus ir edukacines veiklas tiek mokiniams, tiek jų tėvams. Tai apima teminius renginius, paskaitas ir diskusijas apie psichologinę gerovę, įvairovę ir toleranciją, siekiant kurti stipresnę ir atvirą mokyklos bendruomenę.

Nori tobulėti

Į klausimą, ar progimnazija jaučiasi pasiruošusi įtraukiajam ugdymui ir ko iš esmės trūksta, jos vadovas sako, kad, kaip mokyklos bendruomenė, jie aiškiai mato nacionalinį iššūkį, susijusį su poreikiu mokytojams turėti daugiau laiko individualiai dirbti su kiekvienu mokiniu.

„Mūsų mokytojai įsipareigoję teikti kokybišką švietimą ir nori skirti kuo daugiau dėmesio kiekvienam vaikui, atsižvelgiant į jo specifinius poreikius bei galimybes, tačiau, susiduriant su dideliu mokinių skaičiumi klasėse, kartais iškyla sunkumų užtikrinti, kad būtų pakankamai resursų – tiek laiko, tiek kitų būtinų išteklių – individualiam dėmesiui suteikti.

Ši situacija atspindi platesnį švietimo sistemos iššūkį, su kuriuo susiduria ne tik mūsų mokykla, bet ir daugelis kitų švietimo įstaigų šalyje. Tai susiję su resursų paskirstymo ir prioriteto skyrimo klausimais, kurie lemia, kiek mokytojų galima samdyti, kokio dydžio klases turime formuoti ir kokią papildomą pagalbą galime teikti.

Pripažįstame, kad optimalus mokinių ir mokytojų santykis yra būtinas siekiant užtikrinti individualizuotą dėmesį kiekvienam mokiniui ir atsižvelgti į jo asmeninius mokymosi poreikius. Taigi stengiamės rasti būdų, kaip efektyviau organizuoti mokymo procesą ir panaudoti turimus išteklius, kad galėtume geriau palaikyti mūsų mokinius“, – patikina T. Jankūnas.

Vienas iš būdų, kaip vadovas sieks spręsti šiuos iššūkius, yra siekis įtraukti papildomas pedagogines priemones ir technologijas, kurios gali padėti individualizuoti mokymąsi ir suteikti mokytojams daugiau galimybių skirti dėmesį kiekvieno mokinio poreikiams. Taip pat ieškos galimybių organizuoti mokymus ir seminarus mokytojams, kuriuose jie galėtų įgyti žinių ir įgūdžių, kaip efektyviau dirbti su įvairių poreikių mokiniais.

„Be to, bendradarbiaujame su tėvais ir vietos bendruomenėmis, ieškodami papildomų išteklių ir palaikymo, kurie galėtų padėti geriau atitikti mūsų mokinių poreikius. Suprantame, kad tik bendradarbiaudami galime rasti sprendimus, kurie padėtų mums įveikti iššūkius ir suteikti mūsų mokiniams geriausias galimybes mokytis bei tobulėti.

Taigi, nors susiduriame su iššūkiais dėl ribotų resursų ir didelio mokinių skaičiaus, esame įsipareigoję tobulėti ir ieškoti kūrybiškų sprendimų, kad galėtume suteikti kiekvienam mokiniui reikiamą dėmesį ir palaikymą“, – teigia progimnazijos vadovas.

Savivaldybė priminė progimnazijai teisės aktų reikalavimus

Į klausimą, kaip Vilniaus savivaldybė vertina progimnazijos veiklą, atsakė, jog „Antakalnio progimnazijos direktorius patikino, kad naujai priimamus specialiųjų poreikių turinčius vaikus stengiamasi paskirstyti į skirtingas klases dėl sėkmingesnės adaptacijos, jei pastebima vaiko ugdymosi sunkumų, – kiekvienas atvejis atskirai svarstomas progimnazijos Vaiko gerovės komisijoje.

Antakalnio progimnazija, kaip ir dauguma kitų Vilniaus ir visos Lietuvos ugdymo įstaigų, susiduria su pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų trūkumu. Siekiant mažinti trūkumą, į darbą priimami ir besimokantys specialistai, kurių kaita, natūralu, yra didesnė. Tai iš dalies trikdo pagalbos efektyvumą, tačiau tenka balansuoti tarp efektyvumo ir apskritai pagalbos suteikimo galimybių. Besimokantys pedagogai nėra mažiau profesionalūs. Dalis jų įsidarbina siekdami įgyti praktinės patirties ar ją tobulinti, tačiau nesieja savo ilgalaikės ateities su konkrečia įstaiga ar konkrečiai Vilniumi. Dėl to šių specialistų kaita didesnė nei tų, kurie įsidarbina jau pabaigę mokslus. Informacijos apie mobingą darbuotojų atžvilgiu savivaldybė neturi.“

Paklausus, ar savivaldybei žinoma, kaip rengiami individualios veiklos planai vaikams, mat yra tėvų, kurie apie juos negirdėję, gautas toks atsakymas: „Progimnazijos direktorius informavo savivaldybę, kad kiekvienam specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam mokiniui yra rengiamas individualaus ugdymo planas. Tam kiekvienoje mokykloje paskiriamas koordinatorius. Savivaldybė priminė Antakalnio progimnazijai teisės aktų reikalavimus, kad tėvai ir (ar) kiti teisėti vaikų atstovai turi būti informuoti apie jų pareigas ir galimybes dalyvauti sprendžiant vaiko ugdymosi klausimus mokykloje. Prireikus progimnazijai rekomenduota pasitelkti Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos specialistų pagalbą.“

Pirmus darbo metus pedagogams skiriama 300 Eur motyvacinė priemoka

Į klausimą, kiek sostinės savivaldybė pati kuruoja įtraukųjį ugdymą praktiniu būdu, atsakyta, kad 2020 m. Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino Kokybiškų švietimo paslaugų prieinamumo visiems Vilniaus miesto vaikams priemonių planą, kuriame numatytos konkrečios priemonės didinti kompleksiškai pritaikytų ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigų skaičių, atliepti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų ugdymo, pavėžėjimo iki ugdymo įstaigos, užimtumo ir kitus poreikius, padėti miesto ugdymo įstaigų pedagogams įgyti reikalingų kompetencijų bei žinių dirbant su įvairių poreikių turinčiais mokiniais. Taip pat kasmet renkami duomenys apie mokinius, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, pagal tai visoms savivaldybės bendrojo ugdymo įstaigoms perskaičiuojami reikalingų pareigybių etatai.

„Vilniaus savivaldybė taiko įvairias priemones dėl pedagogų pritraukimo. Jau kelerius metus Tarybos sprendimu galioja tvarka, pagal kurią vienus metus nuo darbo pradžios pedagogams skiriama kasmėnesinė 300 eurų motyvacinė priemoka. Ji skiriama tiems mokytojams, kurie per pastaruosius metus nedirbo mokytojais arba dirbo, bet ne Vilniaus mieste. Savivaldybės vertinimu, tokia paskata pasiteisina ir padeda pritraukti trūkstamų mokomųjų dalykų specialistų. Taip pat įgyvendinamas projektas „Studijos mokytojams“, pagal kurį finansuojamos studijų vietos, o jas baigę mokytojai įsipareigoja ne mažiau kaip 3 metus dirbti Vilniaus mieste veikiančiose švietimo įstaigose.

Sudarytos galimybės pagalbą teikiantiems specialistams tobulinti kompetencijas: Vilniaus pedagoginė psichologinė tarnyba organizuoja mokymus mokytojų padėjėjams, dirbantiems su vidutinių ir didelių specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais, kiekvieną mėnesį tarnyba organizuoja pasidalijimo patirtimi užsiėmimus bendrojo ugdymo mokyklose dirbantiems psichologams ir socialiniams pedagogams“, – rašoma atsakyme.