Kaip pasakoja Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė Lina Sasnauskienė, sensorinis sodas buvo pradėtas planuoti prieš metus, tik pasodinus pirmąjį medelį – pušį.
„Mes turime dienos centrą, kuriame buvo lauko erdvė. Galvojome, kaip ją užpildyti, sėmėmės patirties ir iš užsienio asociacijų ir partnerių. Taip gimė idėja, ne veltui sako ir gamta gydo, įrengti ergoterapines veiklas, kurios skatintų pojūčius autistiškiems vaikams lauke. Kadangi mes jau veikiame 11 metų, nuo pat pirmų asociacijos įsteigimo dienų turime nuostabią partnerystę su Vaiko raidos centru, tai pasikalbėję su gydytoja, ar tokia idėja tiktų, priėmėme sprendimą, kad toks sodelis turėtų atsirasti ir naujame Vaiko raidos centre.
Pirmuosius du sensorinius sodus įkūrėme daugiau socialinių paslaugų įstaigose – Vilniaus dienos centro kiemelyje ir Panevėžio „Lietuvos vaikų“ kiemelyje. Ten daugiau orientuotasi į daržininkystę, į augalų auginimą, sportines veiklas, o su Vaiko raidos centru mes daugiau akcentavome darbą su ergoterapeutu, medicinines paslaugas ir jų plėtojimą. Tai jis šiek tiek skiriasi nuo mūsų kitų sodelių“, – pasakoja L. Sasnauskienė.
Vaikų neurologė-socialinė pediatrė Laima Mikulėnaitė aiškina, kad žmogus iš viso turi 8 sensorines sistemas, kurios žmogui yra be galo reikšmingos – nuo jų priklauso mūsų bazinis aktyvumas, suvokimas, adaptacija, elgesys ir daugybė dalykų, kurie padeda mums jaustis laimingiems ir sėkmingai funkcionuoti visuomenėje.
„Kada tie pojūčiai sueina į mūsų smegenis, jie kada reikia yra pastiprinami arba sumažinami, ir mes pakankamai gerai jaučiamės – turime gerą nuotaiką, bazinį aktyvumą ir panašiai. Situacija yra kita, kada tos sensorinės sistemos, tie visi pojūčiai, kuriuos mes gauname iš tų sensorinių sistemų, ne taip gerai integruojasi į mūsų smegenis ir smegenyse neįvyksta tie procesai, kurie turėtų įvykti. Aišku, tada mes kalbame apie tą neuroįvairovę, nes esame visi skirtingi – vieni valgo vienus patiekalus, kiti kvepinasi kitais kvepalais ir visa kita, bet kada tai tiesiog sutrikdo žmogaus prisitaikymą, sutrikdo žmogaus elgesį, tada reikia tos specialios pagalbos“, – aiškina neurologė-socialinė pediatrė.
Tad sensorinis sodas yra specialiai suformuota erdvė, kurioje esantys augalai ir įvairūs įrenginiai stimuliuoja visas jusles: regos, klausos, skonio, uoslės, lietimo, pusiausvyros, kūno suvokimo ir kūno judėjimo.
„Žinote, pirmiausia, reikia turbūt išsiaiškinti, kas yra tas sensorinis sodas. Aš tai suprantu kaip vietą, kur per pojūčius žmogus gali suvokti natūralią aplinką. Natūrali aplinka yra be galo turtingas dalykas, kurioje vaikai gali pasiimti labai daug informacijos. Tačiau šiandien mes visi norime, kad mūsų vaikai būtų labai protingi, labai intelektualūs ir panašiai, tada priperkame jiems daugybę įvairiausių, brangiausių žaislų, konstruktorių ir panašiai. O pasirodo, galimybė pamatyti daugybę dalykų gamtoje irgi yra ta pati sensorinė informacija, kuri netgi yra brangesnė, todėl, kad viskas vyksta labai, labai natūraliai.
Kada vaikas atėjęs gali pačiupinėti gėlytę, gali ją pauostyti, pajudinti jos tekstūrą, pamatyti, kaip ta gėlytė auga, pasijausti savarankišku, galėdamas ją palieti – tai yra didžioji informacija. Kada aš tai pasakoju tėvams, tai aš visą laiką matau tokį skepticizmą veide: ką čia ta daktarė šneka… Dabar, dėka „Lietaus vaikų“ organizacijos, mes ją gavome praktiškai ir mes nuvesime ir parodysime. Ir kada tai parodys specialistai, kad tai galima daryti ir tai yra naudinga, aš manau, kad tikrai bus pasitikėjimas ir tikėjimas bus žymiai didesnis. Aišku, vaikai yra vaikai, be žaislų ten neapsieisime. Mes ten turime ir specialių sensorinių lentų ir įvairiausių kitų dalykų, nes vaikai yra vaikai ir juos motyvuoti kažką daryti be žaislų būtų be galo sunku“, – pasakoja L. Mikulėnaitė.
L. Sasnauskienė džiaugiasi, kad sode esantys, atrodytų, paprasti dalykai, vaikams tampa didžiuliu atradimu ir begaliniu žinių šaltiniu: „Kadangi sodelį įsirengėme jau birželio mėnesį, tai viena veikla buvo tokia, kad mes auginome su vaikais ridikėlius. Nepatikėsite, koks džiaugsmas tai yra autistiškam vaikui, augančiam mieste, nes, tikriausiai, ridikėliai iki to laiko būdavo tik parduotuvėje, o dabar vaikas pasakoja pirmą kartą matantis ridikėlį aplipusį žemėmis, kaip jis auga, kaip tie lapai atrodo ir panašiai.“