Darbas – daugiau nei profesija
„Mano profesinė kelionė Vokietijoje prasidėjo dirbant autizmo sindromą turinčio berniuko lydinčiu asmeniu. Jo asistente pradėjau dirbti, kai jis ėjo į darželį, vėliau – ir pradinėje mokykloje.
Šios patirtys mane įkvėpė toliau tobulėti ir pradėti dirbti mokinių asistentų supervizore – kuravau keturias grupes, iš viso 30 mokinių asistentų. Per 1,5 metų tapau jų pedagogine vadove ir vėliau perėmiau Karlsrūhės (Karlsruhe) regiono vadovės pareigas. Paskutinius šešis mėnesius įsitraukiau į jaunos suaugusios autistiškos moters priežiūrą, taip pat esu atsakinga už suaugusių autistiškų jaunų žmonių globą ir tobulėjimą, vadovauju departamentui. Turime keturis butus, kuriuose gyvena aštuoni jauni autistiški vyrai ir viena moteris, kiti mūsų klientai gyvena savarankiškai, su neurotipiškais žmonėmis arba su tėvais. Ten esu atsakinga už 22 suaugusių autistiškų žmonių priežiūrą ir 11 darbuotojų“, – apie savo darbą pasakoja Ž. Žukauskaitė.
Be darbo Vokietijoje, pedagogė yra asociacijos Lietuvoje „Lietaus vaikai“ narė ir aktyvi „Autismus Deutschland“ ir „Autismus Karlsruhe“ asociacijų narė. Kaip sako Ž. Žukauskaitė, jos darbas yra daugiau nei profesija – tai jos aistra, suteikianti gyvenimui gilią prasmę. „Esu įsitikinusi, kad įtrauktis švietimo įstaigose ir visuomenėje yra esminė, siekiant skatinti išsamų supratimą ir priėmimą žmonių, turinčių autistišką mąstymą“, – neabejoja Vokietijoje gyvenanti lietuvė.
Tikslas vienas – visi vaikai, nepriklausomai nuo jų fizinės, psichinės ar emocinės būklės, galėtų mokytis kartu
„Įtraukusis ugdymas Vokietijoje, ypač vaikų su specialiaisiais poreikiais, integravimas į bendrojo ugdymo mokyklas prasidėjo palaipsniui, įsigaliojus įvairioms švietimo reformoms ir teisinėms iniciatyvoms. Vienas iš svarbiausių teisinių pokyčių buvo 2009 m., kai Vokietija ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, tai buvo įtraukiojo ugdymo pagrindas ir pradžia.
Svarbu pabrėžti, kad Vokietija sudaryta iš šešiolikos federalinių žemių, ir kiekviena jų ėmėsi skirtingų modelių, priemonių ar iniciatyvų, kad užtikrintų įtraukųjį ugdymą, tačiau visas jas vienijo vienas tikslas – užtikrinti, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo jų fizinės, psichinės ar emocinės būklės, galėtų mokytis kartu. Mano darbo patirtis paremta Badeno–Viurtembergo federalinės žemės patirtimi, joje gyvena 11,28 mln. žmonių“, – sako Ž. Žukauskaitė.
Po Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo Badenas–Viurtembergas pradėjo įgyvendinti įtraukiojo ugdymo principus. Šis procesas buvo vykdomas keliomis pakopomis ir tęsiamas, siekiant kuo labiau kokybiškesnio ugdymo. Pasak pedagogės, svarbu akcentuoti, kad tai yra procesas ir jis nėra baigtinis.
„Pirmiausia buvo pakeistas Švietimo įstatymas, sukurti įtraukiojo ugdymo konsultaciniai centrai tėvams, vaikams ir mokytojams. Tuo pačiu metu buvo investuojama į mokytojų kvalifikacijos kėlimą. Tai apėmė mokymus apie įvairiapusius mokymo metodus, elgesio valdymą ir mokymo planų pritaikymą visų mokinių poreikiams. Kitas svarbus etapas – individualių ugdymo planų sudarymas mokiniams su ypatingais poreikiais. Šie planai rengiami bendradarbiaujant su mokytojais, tėvais ir, jei reikia, išorės specialistais, pavyzdžiui, terapeutais, psichologais, specialiaisiais pedagogais, autistiškiems vaikams – autizmo koordinatoriais.
Badeno–Viurtembergo žemės kiekvienoje apskrityje veikia autizmo koordinatoriai, kurie konsultuoja mokyklas, klases, mokytojus, tėvus autizmo klausimais, be to, rūpinasi, kad būtų užtikrinta autistiškų vaikų teisė į mokymąsi. Taip pat svarbų vaidmenį užima Vaiko teisių apsaugos arba socialinės apsaugos tarnyba, ji kas 6 mėnesius koordinuoja atvejo vadybą. Be to, skatinami skirtingi mokyklų modeliai. Iš esmės, sprendimas, kokioje mokykloje vaikas mokysis, priimamas Švietimo valdybos savivaldybėje [vok. Schulamt, aut. pastaba] su vaiko teisių apsaugos tarnyba arba socialinės apsaugos tarnyba, tėvais, mokykla, vaiko mokinio asistentu ir terapeutu, visiems pasikonsultavus atvejo vadybos procese“, – pasakoja Ž. Žukauskaitė.
Su autistiškais vaikais dirbančios pedagogės vadovas psichologas, psichoterapeutas Rolfas Seemannas visuomet pabrėžia, kad labai svarbus įtraukiojo ugdymo vaikų su negalia akcentas yra visos bendruomenės pasiruošimas, supratimas ir nuostatos vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, atžvilgiu. „Mano asmenine nuomone, Vokietija šiuo požiūriu išties labai pažangi bei atvira ir dėl to, kad jos visuomenė įvairialypė. Dirbau klasėje, kurioje mokėsi 25 vaikai, jie buvo 12-os skirtingų tautybių“, – pastebi Ž. Žukauskaitė.
Vaiką su negalia asistentas lydi nuo darželio
Pasak pedagogės, Karlsrūhės mieste, kuriame gyvena apie 300 tūkst. gyventojų, kuomet tėvai sužino vaiko diagnozę, gauna rekomendaciją dėl mokyklos asistento. Taip prasideda struktūrizuotas procesas. Tėvai pirmiausia pateikia prašymą Vaiko teisių apsaugos tarnybai arba socialinei tarnybai, kad gautų reikiamą pagalbą. Tarnyba, glaudžiai bendradarbiaudama su tėvais, ieško tinkamo paslaugų teikėjo, galinčio suteikti mokinį lydinčio asmens paslaugas.
„Seemann autismus autark“ (GmbH), organizacija, kurioje lietuvė dirba, yra viena iš šešių tokių teikėjų Karlsrūhės regione, dirbančių šioje srityje. Šios organizacijos atlieka lemiamą vaidmenį, teikiant paramą ir išteklius vaikams. Vaiko teisių apsaugos tarnyba [vok. Jugendamt, aut. pastaba] yra labai svarbi veikėja šiame procese, nes ji inicijuoja ir organizuoja pusmečio pagalbos planavimo pokalbius. Šiuose susitikimuose susitinka mokyklos atstovai, tėvai, mokinio asistentas bei paslaugos teikėjo vadovaujantis atstovas, siekiant aptarti individualų atvejį ir parengti geriausią paramos planą vaikui.
„Mano patirtis rodo, kad kai šis trikampis tarp mokyklos, tėvų ir mokinio asistento bei paslaugos teikėjo administracijos gerai veikia, vaikui yra geriausia. Taip pat reikėtų paminėti, kad 2023 m. pavasarį visi šeši teikėjai Karlsrūhės regione turėjo kelis susitikimus su Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir socialine tarnyba, siekdami parengti ir išplėtoti naują paslaugų teikimo sutartį. Toks bendradarbiavimas būtinas, siekiant užtikrinti nuolatinę ir efektyvią paramą vaikams su specialiaisiais poreikiais“, – pabrėžia Ž. Žukauskaitė.
Badeno–Viurtembergo žemėje, kur dirba lietuvė, besimokančio mokinio asistento sistema yra orientuota suteikti būtiną pagalbą vaikams ir paaugliams su specialiaisiais poreikiais švietimo aplinkoje. Mokinio asistentai lydi vaikus ir paauglius, turinčius fizinę, protinę ar emocinę negalią, siekiant palaikyti jų bendrąjį išsilavinimą, dalyvavimą pamokose, socialinę integraciją ir mokyklinio gyvenimo įveikimą. Ši galimybė paprastai suteikiama nuo darželio ir nustatoma pagal specialistų, tokių kaip gydytojai, psichologai ar specialiojo ugdymo pedagogai, rekomendacijas.
Kvalifikuotų mokinio asistentų paklausa labai aukšta, ypač tankiai apgyvendintuose regionuose. Vis labiau švietimo srityje dėl įtraukties pripažįstama asistento svarba. Ir beveik visada tai yra pedagogai, į kurių kvalifikaciją paslaugos tiekėjas labai intensyviai investuoja“, – pastebi Ž. Žukauskaitė.
Pasak pedagogės, vienoje Karlsrūhės mieste esančioje bendrojo ugdymo mokykloje buvo priimtas sprendimas įsteigti dvi klases, kuriose mokosi tik autistiški vaikai. Dalį laiko jie mokosi kartu su klasės draugais bendroje klasėje, kitą dalį – specializuotoje klasėje, kur aplinka labai minimalistinė, kad netrikdytų. Laikas ir erdvė vizualiai struktūruota, be to, vienu metu dirba du mokytojai. Jos nuomone, svarbiausią vaidmenį šiame procese atlieka būtent kvalifikuotas mokinio asistentas. Sprendimas, kad vaikas su negalia turi teisę į asmeninį mokinio padėjėją, įgalino įtraukiojo ugdymo užtikrinimą ir plėtrą.
Bendradarbiavimas duoda puikių rezultatų vaiko vystymuisi
„Badene–Viurtemberge, taip pat ir visame pasaulyje, matome didėjantį autizmo diagnozių skaičių tarp vaikų. Tačiau šis augimas nebūtinai reiškia, kad autizmas tampa dažnesnis. Veikiau jis atspindi patobulintą ir tikslesnę diagnostiką bei didesnį sąmoningumą apie spektro sutrikimus. Paskutiniais metais buvo padaryta reikšmingų pažangų, suprantant autizmą, ir šie atradimai lėmė, kad daugiau vaikų ir paauglių, kurie anksčiau galbūt nebuvo atpažinti, dabar gauna tinkamą diagnozę ir paramą. Daugėja ir suaugusiųjų, pavyzdžiui, turime keletą klientų, kuriems diagnozė nustatyta prieš kelerius metus ar jau baigus mokyklą. Lapkričio mėnesį įdarbinau autistišką jauną vyrą mūsų įmonėje, jis dirba mano asistentu – sekretoriumi. Mums abiems tai yra mokymosi procesas, juokaujame, kad dažnai aš nesuprantu jo pokštų, jis – mano“, – šypsosi pedagogė Ž. Žukauskaitė.
Pedagogė sako matanti žmonių su negalia kasdien, ir ne tik mokykloje – Vokietijos visuomenėje jų yra nemažai, skirtumas nuo Lietuvos, kad jie čia yra šimtaprocentinė bendruomenės dalis, turinti tokią pačią žmogiškąją vertę kaip ir kiekvienas neurotipiškas žmogus. Vertindama savo patirtį Badeno–Viurtembergo mokyklose, ji pastebi, kad vaikų su negalia skaičius yra gan įvairus ir priklauso nuo konkrečios mokyklos bei jos geografinės vietos. Kai kuriose mokyklose mokosi tik keli vaikai su negalia, o kitose jų gali būti daugiau, ypač tose, kurios specialiai pritaikytos ir turi atitinkamą personalą bei įrangą.
Pasak su autistiškais asmenimis dirbančios lietuvės, per šešerių metų darbo patirtį Vokietijoje yra nutikę daug sėkmės istorijų, nors būtina pabrėžti, kad kiekvienam sėkmė skirtinga: vienam tai 10 minučių dirbti su visa klase, kitam sėkmė – valgyti valgykloje su kitais vaikais, trečiam – važiuoti vienam autobusu iki mokyklos, ketvirtam – padaryti pranešimą prieš klasę, penktam – pastebėti pačiam, kad kyla nerimas, ir laiku išeiti iš klasės, jog nesukeltų nepatogumų sau bei kitiems ir panašiai. Tai yra bendradarbiavimo rezultatas tarp tėvų, mokytojų, mokinio asistento, terapeuto. Kai pradedama nuo vaiko stiprybių ir jos naudojamos kaip jo tobulėjimui pamatas, sėkmė neišvengiama.
„Norėčiau pasidalinti ir savo patirtimi. Pradėjau dirbti autistiško berniuko darželyje mokinio padėjėja, jam tuomet buvo penkeri, o dabar – jau devyneri. Prieš kelias savaites jis apsilankė pas mane ir kartu gaminome sušius. Iš tikrųjų jis gamino geriau nei aš, nors tai darė pirmą kartą gyvenime. Parodžiau tik vieną kartą ir jam iš karto pavyko. Vizualinis mąstymas jam labai padeda greitai perimti matytus pavyzdžius. Vizualizacija buvo pagrindinis metodas, padėjęs šiam jaunuoliui suprasti mūsų įprastą pasaulį.
Mokytojai ar auklėtojai kartais sako, kad autistiškas vaikas moka skaityti, bet problema ne ta, kad jis moka skaityti. Problema ta, kad jam sunku suprasti esmę skaitant, tačiau, jei jis mato vizualiai, kaip paveikslėlyje, tai supranta greičiau ir lengviau. Šis berniukas, kuris puikiai gamina sušius, pačioje pradžioje be asistento net negalėjo lankytis darželyje. Jis perėjo per tris darželius, nes niekas nesugebėjo sukurti tinkamos aplinkos. Struktūrizuodami dieną, aplinką, veiklas ir laiką, vizualizuodami užduotis, bendradarbiaudami su auklėtojais, perduodami jiems žinias apie vaizdinį suvokimą, per šešis mėnesius pasiekėme, kad berniukas galėtų būti darželyje penkias valandas per dieną su mano palaikymu.
Buvo eksperimentų, kuomet jis dalyvavo visose veiklose be mano buvimo šalia, – aš jį stebėjau iš tolo. Dabar lanko bendrojo ugdymo mokyklą, yra antroje klasėje, ir toliau lydimas mokinio asistento, bet turi galimybę mokytis su kitais vaikais ir iš kitų vaikų. Kognityviškai jis yra labai stiprus, turime labai įdomių pokalbių įvairiomis temomis, kartais atrodo, lyg kalbėčiau su suaugusiu jaunu žmogumi. Tik laiko klausimas, kada jam nebereikės asistento.“
Pedagogai ruošiami ne tik teoriškai, bet ir praktiškai
„Čia išties labai didelis dėmesys skiriamas pedagogų, dirbančių su autistiškais vaikais, mokymui ir tobulinimui. Universitetuose mokytojų rengimo programos apima specialius modulius ir kursus, skirtus vaikams su ypatingais poreikiais, įskaitant autizmą, skatinti. Šie kursai papildomi reguliariais kvalifikacijos kėlimo mokymais, kuriuose mokytojams perduodami praktiniai metodai, elgesio valdymas ir efektyvios komunikacijos technikos. Dažnai pačios mokyklos kreipiasi į tokius paslaugų tiekėjus kaip mes arba į „Deutschland Autismus“, kad perimtų tose įstaigose jau susiformavusią patirtį.
Pasirengimas mokyti autistiškus vaikus apima ne tik teorines žinias, bet ir praktinę patirtį. Mokytojai mokomi individualiai reaguoti į kiekvieno vaiko poreikius, taikant pedagoginius metodus, pritaikytus autistiškų vaikų stiprybėms ir iššūkiams. Didelis dėmesys skiriamas netikėto elgesio valdymui, mokytojai mokomi suprasti tokias situacijas ir tinkamai į jas reaguoti. Pavydžiui, viena mano kolegė skaitė paskaitas Karlsrūhės pedagoginėje mokykloje apie autistiško mąstymo ypatumus ir tokių vaikų įtrauktį į bendrojo ugdymo mokyklas“, – patirtimi dalijasi Ž. Žukauskaitė.
Pasak pedagogės, mokyklose dažnai bendradarbiaujama su specialistais, tokiais kaip specialiojo ugdymo pedagogai, terapeutai ar mokyklos psichologai, siekiant užtikrinti išsamią priežiūrą ir paramą. Toks bendradarbiavimas suteikia mokytojams papildomų išteklių ir ekspertizės, padedančios tiek mokytojams, tiek mokiniams.
„Mano nuomone ir remiantis mano pedagoginės veiklos patirtimi, galimybė dalintis savo žiniomis su įvairiais partneriais, veikiančias šioje srityje, yra lemiamas veiksnys formuojant švietimo peizažą. Tokių partnerysčių pavyzdžiai rodo, kaip svarbu dalintis žiniomis ir patirtimi per įvairias institucijas ir organizacijas, siekiant gerinti visų mokinių, ne tik negalią ar mokymosi sutrikimų turinčių, įsitraukimą į ugdymo procesą, – metodai, kurie tinka autistiškam mąstymui, dažnai yra naudingi ir neurotipiškam mokiniui“, – pastebi Ž. Žukauskaitė.
Beveik visose mokyklose yra rampos ar liftai vaikams su negalia
Į klausimą, kaip įrengtos mokyklos, kur mokosi vaikai su specialiaisiais poreikiais, Ž. Žukauskaitė dalinasi savo patirtimi, dirbant su maždaug su 15 mokyklų: „Kiekvienoje iš šių mokyklų esu mačiusi įvairių situacijų. Svarbu pabrėžti, kad daug vaikų su negalia mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. Nors kai kurių mokyklų pastatai seni ir ne visai tinkami įtraukiajam ugdymui, beveik visur galima rasti įvairių pritaikytų dalykų, pavyzdžiui, rampų neįgaliesiems ar liftų.
Mokyklos stengiasi rasti sprendimų, tiksliau, juos randa, net jei ir trūksta erdvių, nes juk sakoma, kad stengtis yra oficiali tingėjimo forma [šypsosi, aut. pastaba]. Mokyklos įsipareigojusios užtikrinti įtraukųjį ugdymą vaikams. Yra įrengti atsitraukimo kambariai, kurie vaikams su negalia labai svarbūs: leidžia jiems atsipalaiduoti, atgauti kūno ir emocijų kontrolę“, – sako pedagogė.
Dėl specialių patalpų vaikams, pasak Ž. Žukauskaitės, mokytojai konsultuojasi su mokinių asistentais, kaip ir jie – su mokytojais: „Trikampis tarp klasės mokytojo, mokyklos lydėtojo ir tėvų yra svarbus sėkmės raktas. Speciali įranga ir labai konkrečiai pritaikytos patalpos dažniausiai yra specialiose mokyklose, kuriose galima rasti ergoterapijos, muzikos terapijos, sporto, masažo ir kitų pritaikytų erdvių, atitinkančių vaiko poreikius. Mano patirtis rodo, kad kai yra noras iš visų pusių – mokyklos vadovybės, mokytojų, tėvų, mokinio padėjėjo, kitų pedagoginių specialistų mokykloje – rasti sprendimą, jis visada randamas. Čia kalba ne apie didelius pinigus, o apie žmogiškąjį norą keisti ir keistis.“
Vaikai teigiamai reaguoja į autistiškus klasės draugus
„Mano, kaip pedagogės, patirtis, dirbant su keliolika mokyklų, kuriose teikiame paslaugas, parodė, kad vaikai dažnai teigiamai ir lanksčiai reaguoja į autistiškus klasės draugus. Vaikai yra natūraliai smalsūs ir atviri – auklėjant juos aplinkoje, kuri skatina įvairovę ir skirtingumą, mokosi tuos skirtumus priimti ir vertinti. Bendravimas su autistiškais vaikais gali skatinti empatiją ir socialines kompetencijas, kurios homogeniškesnėje bendruomenėje galbūt nebūtų taip stipriai išvystytos.
Bendras mokymasis su autistiškais vaikais suteikia daugybę švietimo privalumų visiems mokiniams. Tai sukuria įtraukiančią klasės aplinką, kurioje kiekvienas vaikas laikomas unikaliu ir turinčiu ypatingų stiprybių. Ši patirtis ne tik papildo socialinį mokymosi aspektą, bet ir išplečia vaikų suvokimą apie įvairias perspektyvas ir reakcijas“, – sako Ž. Žukauskaitė.
Pasak pedagogės, kalbant apie kai kurių tėvų rūpestį, kad autistiški vaikai gali sutrikdyti mokymosi procesą, dažniausiai tai grindžiama nesusipratimais ar informacijos trūkumu: „Čia labai svarbu atlikti švietimo darbą, siekiant pašalinti išankstinius nusistatymus ir skatinti supratimą apie įtraukiojo ugdymo privalumus. Kai tėvai suvokia, kaip įtraukusis ugdymas naudingas visiems vaikams, jų požiūris dažnai pasikeičia.
Sėkmingo įtraukiojo ugdymo raktas – tokia aplinka, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi vertinamas. Tai apima individualią pagalbą autistiškiems vaikams, bet taip pat skatina bendruomenę, kurioje visi vaikai vieni kitus palaiko ir išmoksta vieni iš kitų. Kai įtraukusis ugdymas tinkamai įgyvendinamas, jis tampa praturtinančia patirtimi visiems dalyviams ir labai prisideda prie empatiškos ir įvairios mokyklos bendruomenės kūrimo.“
Veikia centrai, kuriuos lanko vaikai, negalintys mokytis bendrojo ugdymo mokykloje
Svarbų vaidmenį Vokietijoje, pasak pedagogės, atlieka ir SBBZ – specialiojo ugdymo švietimo ir konsultavimo centrai. Tai specializuotos švietimo įstaigos, kurios koncentruojasi į vaikų ir paauglių, turinčių ypatingų pedagoginių poreikių, reikalavimus. Jos siūlo išsamią švietimo ir paramos programą, kuri viršija įprastą mokyklų sistemą.
SBBZ centrai skirti mokiniams, kurie dėl mokymosi sunkumų, fizinės, protinės ar emocinės vystymosi negalios, kalbos sutrikimų ar kitų negalių turi ypatingų švietimo poreikių. Šios mokyklos skirtos mokiniams, kuriems bendrojo ugdymo mokykloje mokytis nėra įmanoma. SBBZ mokyklose klasės grupės paprastai būna mažos, su maksimaliai septyniais vaikais klasėje. Kiekvienoje klasėje – paprastai du mokytojai ir dažniausiai vienas ar du mokinio asistentai. Mokinio asistentai tiesiogiai samdomi mokyklos.
„Nepaisant to, kad didžioji dalis mokinių asistentų šiose SBBZ mokyklose tiesiogiai jų samdomi, mes taip pat teikiame tokias paslaugas. Tai suteikia pasiūlymų įvairovę ir lankstumą regione. Gilus bendradarbiavimas tarp mokyklų, specializuotų teikėjų ir atitinkamų institucijų leidžia rasti ir įgyvendinti individualiai pritaikytus sprendimus kiekvieno vaiko poreikiams. Toks integracinis požiūris yra lemiamas užtikrinant, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo jų specifinių poreikių, gautų geriausią įmanomą švietimą ir paramą. Kiek teko bendradarbiauti su šiais centrais, juose dirba labai atviri, profesionalūs, turintys tiek reikiamas fizines aplinkas, tiek intelektines galimybes šiems vaikams ugdyti, atliekantys ir konsultacines funkcijas apie įtraukųjį ugdymą, ekspertai“, – pastebi Ž. Žukauskaitė.