Kol pastatas dar stovi, „Statyba ir architektūra“ praskleidžia praeities uždangą ir pažvelgia į jo istoriją.
Prekybininkas patobulino projektą
„Aš jau apsipratęs, kad nyksta mano laiko architektūra. Neįmanoma sus-tabdyti šio reiškinio. To laikotarpio pastatų negali apsaugoti, nes jie nėra pripažinti kaip kultūros vertybės. Anuo metu esu projektavęs dailininkų kotedžus, kuriuos gelbsti tai, kad jie buvo paskelbti vietinės reikšmės kultūros vertybių ypatybių turinčiais pastatais. Negaliu sakyti, kad nieko neliestų, nes mano projektuotas „Tauro ragas“ ar Statybininkų rūmai tikrai susidėvėję. Tačiau yra realaus pavojaus, kad jie gali neišlikti“, – ne aimanavo, bet realiai padėtį vertino „Tauro rago“ projekto autorius, Vilniaus dailės akademijos profesorius dr. Algimantas Mačiulis.
Architektas atskleidė įdomią paslaptį. Vos pastatytas „Tauro ragas“ buvo jau pasmerktas. Šis alaus restoranas buvo suprojektuotas kaip laikinas statinys. Tačiau pajuokaujame, kad nėra amžinesnių dalykų už laikinus, nes pastatui – jau 33 metai. Tik prieš keletą metų jis buvo uždarytas.
„Šioje urbanistinėje erdvėje pastatas akivaizdžiai per menkas. Žinoma, jis būtų buvęs kitoks, jei ne tas laikinumas. Taip ano meto valdžia sprendė alaus mėgėjų problemą. Alaus barų tuo metu sostinėje labai trūko, o mėgėjų buvo daug. Todėl buvo nuspręsta miesto centre pastatyti tvarkingą paviljoną. Tačiau projektuojant kuklų barą, pasikeitė jo koncepcija. Perdaryti visą projektą nebuvo galimybių, nes tam nebuvo skirta lėšų“, – pasakojo architektas.
Žinoma, buvo pastatytas ne paviljonas. Tačiau pastatas suprojektuotas vieno aukšto, o šalia esanti keturių auštų namo ugniasienė prašėsi kitokio urbanistinio sprendimo. Tai buvo akivaizdu architektui, bet jis turėjo vykdyti primestą valią.
„Tauro ragas“ projektuotas 1967–1968 m. Tuo metu jo autorius dirbo Komunalinio ūkio projektavimo instituto („Komprojekto“) vyriausiuoju architektu. Bet per administracinio darbo kasdienybę nenorėdamas prarasti kūrybinės formos ėmėsi šio darbo.
Buvo pritarta projektiniams pasiūlymams. Tačiau užsakovas, kuriam atstovavo būsimos įmonės direktorius Kazimieras Gavrilkevičius, pasiūlė barą išplėsti. Patyręs prekybininkas bemat sumetė, kad parinkta vieta yra puiki, ji pritrauks gausybę lankytojų. Todėl architektui pasiūlyta restoraną gerokai padidinti. Taip atsirado milžiniški rūsiai. Į viršų kilti pastatui nebuvo leista.
Didžiausia sovietmečio „girdykla“
Pasak A. Mačiulio, vieta alaus restoranui buvo parinkta neatsitiktinai. Šioje vietoje prieškariu buvo vadinamoji vežikų smuklė – neišvaizdus pastatas, turėjęs ne patį geriausią vardą.
„Nuspręsta šioje vietoje ir įrengti centrinę miesto „girdyklą“. Iš šalia esančios „Tauro“ alaus gamyklos buvo sumanyta nutiesti vamzdžius, kuriais alus tiesiai plūstų į restoraną. Tačiau šios idėjos atsisakyta, nes, matyt, gamyklai tai nebuvo finansiškai naudinga“, – pasakojo A. Mačiulis.
Tai, kad iš gamyklos vamzdžių alus liejasi laisvai, buvo vienas iš mitų apie restoraną. Juo tikėjo dauguma restorano lankytojų ir tai buvo viena priežasčių, kodėl šis restoranas nuolat buvo apgultas norinčiųjų į jį patekti.
Projektavimas užtruko, nes teko kastis po žeme, išspręsti daug su tuo susijusių problemų, tad restoranas buvo atidarytas po kelerių metų.
„Tauro ragas“ duris pravėrė 1974 m. Jį pastatė to meto Vilniaus 6-oji statybos remonto valdyba.
Naujojo restorano erdvės ir talpumas stulbino. Pirmajame aukšte buvo 140 vietų restoranas ir 90 vietų atviroje terasoje. Bet prisiekę alaus mėgėjai dažniau leisdavo į rūsį, kur įsikūrė baras: didžioji – 180 vietų – salė bei 40 vietų banketų salė su atskiru įėjimu.
„Ruošiant darbo brėžinius, į talką stojo architektas Eugenijus Gūzas. Jis šiek tiek koregavo projektą ir, svarbiausia, suprojektavo originalius baldus bei įrangą. Baldai buvo išskirtiniai. Neseniai juos pamačiau vienoje prastoje lauko kavinėje, kur jie visiškai nederėjo“, – leidosi į prisiminimus architektas.
A. Mačiulis prisipažino, kad neseniai buvo įsigavęs į apleistą restoraną ir labai nustebo, kad čia dar ne viskas išvogta, ištąsyta. Jam pavyko surasti net dalį baldų, įrangos. Nors greitai čia bus tiks statybų duobė ir išaugs naujas pastatas, tipiškas sovietmečio pastatas bei jo interjeras išliks ne tik prisiminimuose. Jį galima pamatyti A. Mačiulio knygoje „Dailė architektūroje“.
Stilingas laikmečio atspindys
Specialistų nuomone, „Tauro ragas“, nepaisant neišspręstos urbanistinės situacijos, yra ne tik būdingas, bet ir stilingas to laikmečio statinys. Pastatas atspindėjo tuo metu populiarų brutalizmo stilių, kuriam priskiriami ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmai.
„Tauro rage“ įgyvendintas ne vienas originalus sprendimas. Pirmąkart panaudotas grubiai apdorotas estiškas dolomitas, kuriuo puoštas pastato fasadas bei vidus. Dolomitas jau buvo naudojamas architektūroje, tačiau nušlifuotas. Būdingas pavyzdys yra architekto Vytauto Edmundo Čekanausko suprojektuoti Parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras). „Tauro rage“ palikti netinkuoti, nedažyti gelžbetonio paviršiai taip pat atspindėjo brutalizmo tendencijas. Iš šios medžiagos sukonstruotas stogas – sakytum, gelžbetoninė kepurė. Originaliai atrodė ir į patalpas patenkanti šviesa pro lubose įrengtus švieslangius. Į didžiąją salę rūsyje buvo patenkama atvirais laiptais, čia įrengta orkestro estrada. Tai buvo tikriausia „girdykla“, kuriuose stovėjo įspūdingi akmeniniai stalai su žvilgančio nikelio detalėmis.
Mozaikinės vestibiulio grindys nebuvo didelė naujiena, tačiau tai – gražus ir modernus sprendimas. Jos įrengtos pagal dailininkės Marijos Mačiulienės eskizą. Originalumo suteikė žymaus skulptoriaus Stepono Šarapovo interjerui sukurta dekoratyvinė iš dirbtinės odos pagaminta sienelė ir ypač – metalo lakštų skulptūra „Tauras“.
Neįtiko partijos šului
Ši skulptūra skandalingai išgarsino restoraną. Modernus kūrinys be galo pykdė tuometį LKP CK antrąjį sekretorių, komunistų partijos ideologijos vadą Valerijų Charazovą. Partijos funkcionierius – Maskvos ausys ir akys – kas rytą vykdamas į darbą leisdavosi nuo Tauro kalno pro restoraną. V. Charazovas absoliučiai nesuvokė modernios architektūros ir meno. Jo mužikiška nuomonė lėmė ne vieno to meto kūrinio likimą. Į nemalonę pateko ir „Tauras“. Ideologas pareikalavo svetimą sovietiniam žmogui „abstrakciją“ išmontuoti. A. Mačiulio tikinimas, kad skulptūra visiškai realistinė, neįtikino.
„Ką daryti, tarėmės su didelę įtaką turėjusiu restorano direktoriumi K. Gavrilkevičiumi. Tai buvo įdomi asmenybė, pagal dabartinę sampratą – geras verslininkas. Dirbo ir anuomet garsiame restorane „Vilnius“, kur įtakingus svečius sutikdavo ir palydėdavo prie staliuko kažkodėl į visus kreipdamasis „daktare“. Bet ir jis nieko negalėjo padaryti, skėstelėjo rankomis: „Ma jį velnias, tegu demontuoja“, – prisiminė to meto įvykius A. Mačiulis.
Išardytas „Tauras“ nukeliavo ten, kur ir gimė, – į skulptoriaus S. Šarapovo kūrybos dirbtuves Užupyje, vadinamąją „bažnyčią“. „Tauro“ autorius dėl to labai išgyveno, nes panašiai buvo pasielgta ne su vienu jo kūriniu. Tik Atgimimo metais skulptūra buvo grąžinta ten, kur stovėjo.
Tačiau šio meno kūrinio išlikimo istorija turėjo tęsinį. Iškilo pavojus, kad ji gali būti sunaikinta, įsigijus pastatą naujiems šeimininkams. Pernai S. Šarapovo našlė Liuda pasiekė, kad meno kūrinys būtų įtrauktas į kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą.
Nebijodavo net saugumo
„Tauro rago“ populiarumas buvo neįtikėtinas. Prie jo vingiuojanti milžiniška eilė buvo įprastas vaizdas. Ne tik todėl, kad sovietmetis be eilių sunkiai įsivaizduojamas. Čia rinkosi itin marga publika.
„Netoli „Tauro rago“ buvo Dailės akademijos studentų bendrabutis. Vėluodami į paskaitas jie teisindavosi, kad pakeliui užkliuvo už mano projektuoto restorano, kuriame privalėjo apsilankyti“, – su šypsena prisiminė profesorius.
Restoranas būdavo tiesiog šturmuojamas prieš sporto varžybas. Pasak A. Mačiulio, čia pulkai sporto mėgėjų „uždėdavo gruntelį“, triukšmingai dalydavosi savo prognozėmis, įspūdžiais ir tik tada išvirtę laukan patraukdavo į stadioną ar sales. Prieš varžybas, ypač kai žaisdavo „Žalgirio“ futbolo ar krepšinio komandos, dūmų kamuoliuose paskendusioje „girdykloje“ virdavo neapsakomos aistros.
Žurnalistas Jonas Šalkauskas, kuris iš alkoholinių gėrimų renkasi tik alų, prisiminė, kad alaus mėgėjai lankydavosi daugiausia trijose vietose: „Aukštaičių“, Lazdynų alaus baruose arba „Tauro rage“. Egzistavo net tam tikras žargonas. Susitiksime prie „arklio“ – vadinasi, prie Lazdynų restorano skulptūros „Rytas“. Pasimatysime prie „karvės“ – prie „Tauro rago“ skulptūros „Tauras“.
Jo kolega fotožurnalistas Vytautas Puteikis mena ne vieną spalvingą istoriją, nutikusią šiame restorane, bet daugelio nenorėtų viešinti dėl jose dalyvavusių žinomų žmonių. Ne viena įžymybė čia užmigo galvą nuleidusi į lėkštę, buvo dar ryškesnių nutikimų. Pasak V. Puteikio, tuo metu buvo juokaujama, kad Lukiškių aikštėje stovėjusi Lenino skulptūra ranka rodė ne tik į KGB rūmus, bet ir kitą teisingą kelią – į „Tauro ragą“. Vienas iš to meto mitų tas, kad restorane sovietinis saugumas negalėjo šnipinėti, nes per milžinišką triukšmą nebuvo įmanoma nieko slapta įrašyti.
„Pirmą kartą užėjus į šį restoraną ištiko kultūrinis šokas. Restoranas buvo modernus, netradiciškai pastatytas, geros architektūros, nors iš tikrųjų tai buvo „girdykla“, kurioje lankėsi įvairiausi žmonės. Pasigeriama būdavo greitai. Kai išgeri tris bokalus, kyla didelis noras bendrauti. Plataus masto bendravimui buvo idealios sąlygos. Sutikdavai aibę pažįstamų ir užmegzdavai daugybę naujų pažinčių“, – prisiminė „Tauro baro“ ypatumus žurnalistas, rašytojas ir architektas Saulius Stoma.
Pasak S. Stomos, užtekdavo turėti pinigų vos vienam alaus bokalui, tačiau rūsyje esančiame bare galėdavai kaip reikalas prisivaišinti. Vaišindavo ir seni, ir nauji pažįstami. Pasak kai kurių liudytojų, vienu metu „Tauro rage“ beveik gyveno gyvasis klasikas Juozas Erlickas. Restoranas buvo ypatingas tuo, kad čia rinkdavosi ir elito atstovai, ir ties gyvenimo paribiu atsidūrę asmenys.
„Pati demokratiškiausia aplinka. Anais laikais tai buvo didžiausia vertybė. Sovietmečiu čia patirdavai labai didelį demokratijos pojūtį“, – „Tauro rago“ žavesį apibūdino S. Stoma.
