10 įtakingiausių kriminalinio pasaulio atstovų

Kokią įtaką valstybės raidai turi organizuoto nusikalstamumo lyderiai? Pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje dėl tiesioginės jų įtakos abejonių kyla nedaug: dar „perestroikos“ laikais suvešėjęs reketas kita kryptimi pasuko daugelio pirmųjų šalies verslininkų veiklos kryptį, o masinė privatizacija sukrovė turtus daugumai mafiozų ir legalizavo nešvarius jų pinigus. Vėliau šiuos pereinamojo laikotarpio ir ekonominės suirutės procesus pakeitė labiau „tradiciniai“ nusikalstami užsiėmimai: prekyba narkotikais, kontrabanda, pinigų padirbinėjimas, prostitucijos organizavimas.

Nuo kriminalinių susivienijimų rankos jau nepriklausomoje Lietuvoje daugiausia nukentėjo jiems nepaklusę ir duoklę atsisakę mokėti pirmieji verslininkai bei kitų organizuotų grupuočių nariai, tapę nesibaigiančių gaujų tarpusavio kivirčų aukomis. Bet per nepriklausomybės 25-metį banditai įvykdė ir keletą rezonansinių nužudymų, kuriuos galima traktuoti kaip pasikėsinimą į Lietuvos valstybės pamatus.

Savo nevaržomo siautėjimo aukštumoje „Tulpiniai“ nužudė Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiąjį prokurorą Gintautą Sereiką bei „Mažeikių naftos“ vadovą Gedeminą Kiesų, jo sūnų Valdą ir vairuotoją Alfonsą Galminą.

„Vilniaus brigada“ suorganizavo jų veiklą visuomenei nušvietusio žurnalisto Vito Lingio nužudymą, kaunietis Vladas Beleckas – kunigo Ričardo Mikutavičiaus žmogžudystę ir jo meno kolekcijos pagrobimą.

Buvusiomis nusikaltėlių pasilinksminimo vietomis, dvarais ir vilomis iki šiol nusėtas Lietuvos miestų

ir miestelių peizažas. Daugelis jų – „Tulpinių“ dvaras Ėriškių kaime, restoranas „Vilija“ Kaune, Henriko Daktaro vasarvietė, Dekanidzių dvaras ir kiti savo „šlovingą“ praeitį menantys pastatai virtę apleistais, krūmais ir medžiais apaugusiais vaiduokliais, prie kurių daugeliui ir dabar nejauku artintis.

Ir šiandien šešėlinio pasaulio atstovų istorijos kausto visuomenės dėmesį. Žurnalisto Dailiaus Dargio knygos, pasakojančios Lietuvos mafijos istorijas, sulaukė milžiniško populiarumo ir ne vieno papildomo leidimo. Kai kuriose televizijose „Kriminalų“ rubrika sudaro per trečdalį dienos naujienų eterio laiko, o šiai temai skirtų publicistinių laidų reitingai visada išlieka aukštumose. „Mafijos tėvu“ tituluojamas Vidas Antonovas kone kas savaitę šmėžuoja televizijos laidose, o nusikalstamo pasaulio kronikos yra tarp populiariausių pranešimų naujienų portaluose.

Dešimtmetį visuomenę intrigavo H. Daktaro 2001 m. kalėjime parašyta autobiografinė knyga „Išlikti žmogumi“, kuri dešimtmetį plito neoficialiai, iš rankų į rankas, kol 2011-aisiais sulaukė oficialaus leidimo 3 tūkst. vienetų tiražu.

Nusikalstamo pasaulio lyderiai ir jų „pasiekimai“ neabejotinai formavo, o daliai visuomenės iki šiol tebeformuoja supratimą apie tai, kas yra „tikrasis“ vyriškumas, garbė, santykiai, koks yra siektinas gyvenimo būdas, stilius ir laisvalaikis. Šie žmonės darė įtaką kai kurių visuomenės sluoksnių įvaizdžiui, skoniui ir estetikos suvokimui.

Nevaržomas organizuotų gaujų, peržengusių nacionalinių valstybių sienas, siautėjimas vertė glaudžiau bendradarbiauti su kaimyninėmis šalimis. Borisas Dekanidzė buvo sulaikytas Rygos senamiestyje ir beveik slapta pergabentas į Lietuvą, bendros operacijos vykdytos su Rusijos, Lenkijos pareigūnais.

Kartais banditų siautėjimas net sukiršindavo kaimynines valstybes: dėl vilkikų grobimu užsiėmusios gaujos veiklos Latvija Lietuvai 2002-aisiais net įteikė notą. Įstojus į ES, atsivėrus sienoms ir prasiplėtus nelegalios veiklos geografinėms galimybėms, neišvengiamai suintensyvėjo bendradarbiavimas su Vakarų Europos teisėsauga.

Įtakingiausios – didžiųjų miestų gaujos

Įtakingiausio nusikaltėlio vardas atiteko Henytei, kuris daug metų buvo ir iki šiol tebėra organizuoto nusikalstamumo Lietuvoje simbolis. Ilgą laiką H. Daktaras sugebėjo išlikti nebaudžiamas: kalėjimu iki gyvos galvos Klaipėdos apygardos teismas jį nuteisė tik 2013-aisiais. Šiemet Lietuvos apeliacinis teismas atmetė H. Daktaro skundą ir paliko galioti tą pačią bausmę.

Nustatyta, kad „Daktarų“ grupuotę jos lyderis kūrė nuo 1992–2000 m. „Daktarai“ nuteisti už 6 žmogžudystes, turto prievartavimą, ginklų laikymą ir kitus sunkius nusikaltimus. Nusikalstamo pasaulio „autoritetą“ nuspręsta suimti 2008-aisiais, tačiau tuomet H. Daktaras pasislėpė užsienyje. Po metų jis buvo sulaikytas Bulgarijoje ir į tėvynę parskraidintas Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“.

Įtakingiausių kriminalinio pasaulio žmonių dešimtuke aukščiausios vietos atiteko asmenims, kurie kadaise „valdė“ didžiausius Lietuvos miestus: „Vilniaus brigada“ – sostinę, H. Daktaras ir Remigijus Daškevičius – Kauną, Sigitas Gaidjurgis – Klaipėdą, „Princų“ grupuotė – Šiaulius, „Tulpiniai“ – Panevėžį.

Jau kuris laikas visos šios grupuotės yra išardytos, o jų vadeivos arba leidžia laiką kalėjime, arba iškeliavo anapilin. H. Daktaras, S. Gaidjurgis, „Tulpiniai“ Virginijus Baltušis, Algimantas Vertelka ir Audrius Andrušaitis šiuo metu įkalinti iki gyvos galvos. „Vilniaus brigados“ lyderiui B. Dekanidzei 1995 m. įvykdyta mirties bausmė. Iš „Princų“ lyderių ketverto gyvi liko Vladas Baranauskas ir Vladas Stanaitis. Kauno Žaliakalnio nusikaltėlių autoritetas R. Daškevičius krito nuo žudiko kulkos 2001-aisiais.

Organizuotas nusikalstamumas nemiręs

7-oje ir 8-oje vietoje atsidūrė naujosios kartos kriminalinio pasaulio veikėjai, išgarsėję senajai kartai

jau nulipus nuo pjedestalo. Kaune veikusių „Agurkinių“ lyderis Saulius Velečka nuo 2013-ųjų už grotų laukia teismo nuosprendžio. Per plačią operaciją tuo metu buvo suimta apie pusšimtį su grupuote siejamų asmenų.

Tų metų lapkritį pranešta, kad Lietuvos ir Rusijos teisėsaugininkams pavyko uždaryti narkotikų tranzito iš Rusijos į Europos Sąjungą kanalą. Sutriuškinta grupuotė per savo veiklą galėjo uždirbti iki pusantro milijardo JAV dolerių, o jos vietininkas Lietuvoje ir buvo S. Velečka.

„Agurkiniai“ kaltinami ir verslininko Vidmanto Sadausko nužudymo organizavimu, pasikėsinimu nužudyti, neteisėtu ginklų ir šaudmenų laikymu bei kitais nusikaltimais. Manoma, kad gauja turėjo užtarėjų Kauno teisėsaugoje, o jų veikla rimčiau pradėta tirti, kai iš sostinės buvo komandiruoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai.

Apie tai, kad senuosius banditus keičia naujoji karta, dar kartą išgirdome 2010-aisiais, kai „Aro“ pareigūnai suėmė daugiau nei 50 „Lapinų“ grupuotės, kuriai vadovavo iki šiol nuo teisėsaugos besislapstantis Justas Belousovas, narių. Nusikaltėliai maždaug nuo 2002-ųjų užsiėmė nelegalia prekyba narkotikais stambiu mastu ir siekė perimti visą šią prekybą į vienas rankas. Tačiau narkotikai nebuvo vienintelis nusikaltėlių pajamų šaltinis – jie taip pat kaltinti sukčiavimu, turto prievartavimu. Per kratas grupuotės arsenale buvo rasta apie 40 ginklų, jiems priskiriama bent viena žmogžudystė.

Šių metų vasarą pagrindiniams „Lapinams“ skirtos 10–16 metų laisvės atėmimo bausmės. Kita dalis grupuotės vadeivų už grotų pasiųsti dar pernai.

Pranešimų apie stambų reketą, automobilių sprogdinimus, susišaudymus ir užsakomąsias žmogžudystės pastarąjį dešimtmetį labai sumažėjo, tačiau kita organizuota nusikalstama veikla – nelegali kontrabanda per sieną – iki šiol yra dažna ir galutinai nepažabota. Dėl kontrabandos, kurią vykdo ir pavieniai pasienio gyventojai, ir stambios organizuotos grupuotės.