Į L. Buivytės žirgyną Karsakiškio seniūnijos Žvikų kaime žvyruotas kelias veda palei Lėvenį, pro dulkėmis nugulusią beržų alėją, kol išlindus į pamiškę atsiveria ganyklų toliai ir jose besiganantys juodakarčiai žirgai. Ramybės oazė tarsi iš filmo apie meilę su laiminga pabaiga.
Lauros istorijoje irgi daug meilės ir aistros jos širdį seniai užkariavusiems žirgams. Tai dėl jų mergina ne vieną vasarą saulei kepinant uždarbiavo urėdijos medelyne, nugarą lenkė Anglijos fabrikuose. Kai jau atrodė, kad svajonė pasiekta, vien per savo prakaitą žirgyną įkūrusiai jaunajai ūkininkei kirto likimo rykštė – neapdraustą ūkį nušlavė gaisras.
Pelenų krūva ir traktoriaus priekaba apdegusių gegnių. Tiek teliko iš vos prieš ketverius metus pastatytų arklidžių. Dešimt L. Buivytės žirgų liko be pastogės ir be pašaro žiemai.
Žirgus vedė per liepsnas
Praėjusio sekmadienio košmarą Laura prisimena nuotrupomis. Nuo ugnies žirgyno gelbėti sulėkusiems žmonėms keletą kartų teko gaivinti nualpusią šeimininkę.
Pavakarę L. Buivytė sukiojosi kieme, kai atsisukusi išvydo už kelių šimtų metrų prie arklidžių pamiškėje nuo sukrautų šieno ritinių kylančius dūmus. Kol mergina nulėkė iki arklidžių, šieną jau buvo apėmusios liepsnos. Laura pati dar bandė degančius ritinius nustumti toliau nuo pastato, tačiau sunkūs šieno ritiniai smulkutei ūkininkei nepasidavė.
Palikusi šieną, L. Buivytė puolė į arklides gelbėti iš lauko ką tik parvestų treniruotei dviejų kumelių. Nors, atrodo, savisaugos instinkto genami gyvuliai patys turėtų veržtis lauk, kumelės prunkštė, šnypštė pirmą kartą nepaklusdamos jas bandančiai nuo ugnies išgelbėti šeimininkei. Šnypščiančias kumeles pavyko išvesti kone paskutinę akimirką, kai jau degė stogas virš durų.
„O kaip gali nerizikuoti dėl gyvybės tų, kuriuos prisijaukinai?“ – savo drąsos mirtino pavojaus akimirką nesureikšmina Laura.
Atlėkusiems ugniagesiams teko tramdyti jau pamiškę laižiusias liepsnas. Ugnis visiškai sunaikino arklides, prie jų sukrautą šieną, avižas. Sudegė visas jojimo inventorius – balnai, kamanos, pavaržos, medicininiai preparatai, žirgų dokumentai. Nuo ugnies išgelbėtų daiktų, anot Lauros, nepakaktų nė žirgui pabalnoti, o pašaro dešimčiai žirgų išmaitinti užteks vos porai mėnesių. Laimė, atlėkę kaimynai spėjo nustumti tolyn nuo arklidžių traktorių. Dar kelias valandos po gaisro jo padangos buvo karštos.
Ugniagesiai spėja, kad gaisras, ko gero, kilo nuo ritiniuose perkaitusio šieno.
Besikurianti ūkininkė turto nebuvo apdraudusi. Kai prieš ketvertą metų statė 80 kv. m arklides, L. Buivytė svarstė, kad dėl tokio menko pastato neverta leisti pinigų draudimui.
Už nugaros – dešimt gyvybių
Dar prieš mėnesį iki gaisro Laura lyg tyčia garsiai išsitarė: jei reikėtų viską pradėti nuo pradžių, nebesiimčiau, juk šitiek vargo ir pastangų kainavo. Dabar ūkininkė sako turinti paneigti, ką kalbėjusi sėkmės lydima.
„Už mano nugaros – dešimt burnyčių, esu už kiekvieną jų atsakinga“, – ryžtingai nusiteikusi L. Buivytė.
Didele paskata nepasiduoti, po nelaimės pakilti ir vėl eiti pirmyn tapo ir draugų, netgi nepažįstamų žmonių pagalba. Tuoj po gaisro vienas ūkininkas pasiūlė žiemai šiaudų, kitas pažadėjo šieno.
„Turbūt tiesa, kad kas nesužlugdo, tas užgrūdina“, – įvertino Laura.
Kol kas buvusių arklidžių vietoje – vien gaisrą primenančios plėnys. Bet jaunutė ūkininkė užsibrėžusi: ji trūks plyš savo žirgams, kuriems dabar vienintelė pastogė beliko dangus, iki žiemos privalo pastatyti naujus namus.
Žirgynui uždarbiavo fabrikuose
Panevėžyje gimusi ir augusi L. Buivytė pati šypsosi iš net tėvams netikėtų jos metamorfozių. Kaimas jai buvo labai tolimas ir svetimas. Jo gyvenimą pažino tik iš atostogų pas močiutę.
Tačiau visada žavėjo žirgai. Matydami dukters aistrą, nuo mažų dienų tėvai leido lankyti žirgyną priemiestyje. Laura juokiasi mamai įvariusi šoką, kai būdama paauglė užsigeidė pirkti žirgą. Dėl savo svajonės mergina moksleiviškas vasaras leido uždarbiaudama Panevėžio miškų urėdijos medelyne, kol sutaupė 2 300 litų kumelei pirkti.
Šešiolikmetei tai buvo didelė suma. Bet noras apkabinti savo žirgo kaklą buvo neišmatuojamas. Žirgyne mokėjusi už kumelės gardo nuomą ilgainiui Laura sumąstė, kad jos numylėtinei labiau patiktų kaimo laukai. Taip močiutės vienkiemyje vienas po kito pradėjo rastis žirgai, o Laura, baigusi vadybos mokslus, įstojo į žemės ūkio mokyklą studijuoti žirgininkystės verslo.
Merginos mintis valdė žirgai. Per mokslo metus krimtusi jų auginimo subtilybes, vasaromis Laura dumdavo į Angliją. Kaip ir dauguma lenkė nugarą fabrikuose ir vis dėlto buvo netipiška emigrantė. Pinigų jai reikėjo ne buičiai pagerinti, o nuo vaikystės puoselėtai svajonei pasiekti – žirgynui įrengti. Už emigracijoje uždirbtus pinigus mergina močiutės sodyboje pastatė arklides ir pamatė, kad šios per tuščios jau trims jos žirgams. Netrukus kompaniją vienas po kito papildė nauji augintiniai.
Praėjusią vasarą L. Buivytė jau oficialiai įregistravo ūkį ir tapo jaunąja ūkininke. Dabar ji valdo 4 ha savo žemės ir 16 ha nuomojamos.
Tėvai kadaise bandė dukrą atkalbėti įrodinėdami, kad žemės ūkis gražus tik nežinantiesiems tikrosios žemdirbio kasdienybės, baiminosi, ar smulkutė mergina ištvers sunkų ir alinantį darbą. Dabar, matydami, kad troškimas auginti žirgus buvo ne vienadienė dukters užgaida, yra pirmieji Lauros pagalbininkai ūkyje.
„Anksčiau mama atvažiavusi į kaimą obuolių pasirinkdavo, salotų nusiskindavo. O dabar iš karto kimba į darbą – šeria žirgus, tvarko šieną“, – juokiasi L. Buivytė, ūkininkavimo aistra užkrėtusi ir artimuosius.
Prikelia nurašytuosius
Lauros žirgai – tikri gražuoliai. Grakštūs, eiklūs, žvilgančiu kailiu, iššukuotais karčiais. Sunku patikėti, kad ne vieną jų žirgininkė išgelbėjo nuo mirties. Laura drąsiai perka nurašytus, šeimininkų mėsai parduoti numatytus arklius. Anot jos, žirgai – kaip žmonės: kiek į juos investuosi dėmesio, laiko ir darbo, tokį ir rezultatą turėsi. Kai mergina pirko joti visiškai netinkamą 12 metų trakėną, jį mėsinei pasmerkę šeimininkai tik kraipė galvas. O Laura negalėjo atsigėrėti juodu gražuoliu, nors ir nesugebančiu nė ant žemės padėtos karties perlipti.
Šiandien šis žirgas jau dalyvauja konkūruose Suomijoje ir įveikia net didelius aukščius – tokia pažanga padaryta vos per metus.
Dvi kumelės – Miškė ir viena akimi nematanti, jautrių priekinių kojų Barbora, – prieš patekdamos į L. Buivytės rankas gyveno arklių pragaru pramintame ūkininko Algio Kaušakio ūkyje Vilniaus rajone. Iš badu gyvulius marinusio ūkininko Žirgų globos asociacijos paimtiems arkliams pranašautas liūdnas likimas: nualinti pigūs žirgai buvo atsidūrę mėsininkų dėmesio centre.
„Man taip gaila nuskriaustų, nemylimų žirgų, kad norėčiau juos visus priglausti“, – ganykloje apsupta augintinių kalba L. Buivytė.
Anot jos, kiekvienas žirgas ypatingas, su savo keistenybėmis ir savitu charakteriu, temperamentu ir jausmais. Vos tik šeimininkė įkelia koją į ganyklą, augintiniai apstoja ratu. Konkuruodami dėl Lauros jie tarsi vaikai stengiasi vienas kitą nustumti ar net įspirti gavusiajam daugiau dėmesio.
Žirgas pasidavė būsimai mamai
Ūkininkė įsitikinusi: žirgai jaučia žmogaus mintis ir ketinimus. Nuo jų nenuslėpsi blogos nuotaikos ir susierzinimo, su jais negalima būti piktam. Žirgas ir jo šeimininkas turi būti kaip vienas kraujas, tik tada, anot Lauros, galima tikėtis gerų sportinių rezultatų.
„Kai susierzinusi sėduosi joti, žirgas iš karto pajunta ir nesiseka. Tada tenka nulipti, pasivaikščioti, nusiraminti. Bendravimas su žirgu pagrįstas tyla. Labai gera, kai prašai be žodžių, o jis tave supranta“, – ramaus žvilgsnio į pasaulį Laurą moko jos augintiniai.
Anot jos, netiesa, kad gyvulys nieko nesupranta. Kartais atrodo, kad jie suvokia netgi daugiau nei žmonės. L. Buivytės ūkyje augo itin įnoringas eržiliukas, kurį net dviese būdavo sunku išvesti iš gardo – gyvulys kąsdavo, spirdavo ir visaip kitaip stengėsi nepasiduoti jį suvaldyti bandantiems šeimininkams. Žirgas neįtikėtinai pasikeitė, kai Laura pradėjo lauktis.
„Į ganyklą vedamas bijojo net žingsnį priekį manęs žengti, tarsi saugodamasis, kad neužgautų“, – gyvulio supratingumu gėrisi ūkininkė.
Dabar jos sūneliui jau pustrečių metukų. Berniukas tikras gamtos vaikas: močiutės išleistas į kiemą mažylis basomis pasileidžia per laukus pas ganykloje žirgus kalbinančią mamą. Laura neabejoja auginanti gerą raitelį. Kitaip ir negali būti – nuo mažų dienų mažylis apsuptas žirgų. Kartu jodinėti sūnelį pasiimanti Laura juokiasi, kad berniukas greičiau išmoko laikytis balne nei vaikščioti, o užsodintas ant žirgo tik po ilgų derybų leidžiasi nukeliamas.
Kaimą garsina konkūrai
Šiuo metu L. Buivytės ūkyje dešimt žirgų. Netrukus jų bus daugiau – trys kumelės pavasarį susilauks atžalų.
Iki kraupaus išbandymo ugnimi Lauros troškimai ir planai vyte vijo vienas kitą. Ūkininkė troško išplėsti arklides, pastatyti dengtą maniežą, kokio Panevėžio apskrityje dar nėra. Tam, kad ne tik šiltuoju sezonu, bet ištisus metus galėtų žirgus ruošti konkūrams, mokyti jaunuosius raitelius ir priimi jau egzotika tampančios kaimo ramybės ir netradicinių pramogų ieškančius turistus.
L. Buivytė pripažįsta pati konkūruose dalyvavusi tik kartą. Ir nors sekėsi neblogai, daugiau tokių išbandymų sako nebenorinti.
„Man kur kas labiau patinka treniruoti žirgus ir organizuoti varžybas nei pačiai jose dalyvauti“, – prasitaria jaunoji ūkininkė.
Su jos žirgais susipažinti turėjo progos ir apylinkių gyventojai. Jau dvejus metus iš eilės L. Buivytė Karsakiškyje organizuoja konkūrus, į kuriuos iš visos Lietuvos suvažiuoja raiteliai su žirgais. Lauros rengiamos varžybos pritraukia ir abejingus žirgų sportui – per pertraukas tarp rungčių rengiami šunų, žirgų pramoginiai pasirodymai.
„Kaime turiu tiek veiklos, o mieste man jau lyg ir nebėra ką veikti“, – šypsosi L. Buivytė, kasdienę žirgų priežiūrą ir treniruotes vadinanti ne darbu, o malonumu.
Tiesa, anot jos, žirgai – brangiai atsieinantis malonumas. Vien pigiausias balnas kainuoja nuo 500 litų. Ne veltui sakoma, kad žirgų sportas antras pagal brangumą po automobilių.
„Sako, kad žirgus laiko arba labai turtingi, arba pamišėliai. Aš turtų tikrai neturiu“, – atsidūsta tik per sunkų vargą savo svajonės link besiirianti jaunutė ūkininkė.
Laura sako, kad svarbiausia neužmiršti svajoti, kad ir kas nutiktų. Kadaise, dar vaikystėje, ji žirgyno trenerei išsitarė trokštanti kada nors turėti bent vieną savo arkliuką. Trenerė pakurstė svajonę patikinusi, kad ateis laikas, kai augins net ne vieną, o visą žirgyną. Aštuonmetei mergaitei tai atrodė neįmanoma. Kaip ir kita svajonė prabudus ryte priėjus prie lango akimis paglostyti savo ganyklų tolius ir juose žolę rupšnojančius žirgus.
Ir kai neseniai Laura pakirdusi ryte pravėrė langą pasisveikinti su savo žirgais, besiganančiais rūke paskendusiose pievose, širdį užliejo gerumas.
„Visos pastangos buvo vertos šitokio vaizdo ir jausmo“, – įvertino L. Buivytė.
