Į tokius sudėtingus klausimus atsakymus bandė atrasti TV3 eteryje pirmadienio vakarą rodytos atkuriamosios dokumentikos serialo „Mafijos kronikos – su Dailiumi Dargiu”, antrosios serijos, autoriai.
Šiandien griuvėsiais Kauno Varnių gatvėje virtęs objektas daugiau kaip prieš 20 metų buvo vienas prabangiausių to meto laikinosios sostinės restoranų „Vilija”, priklausęs H. Daktaro vadovaujamai vilijampoliečių gaujai.
Kriminalistai ir mafioziai
Bene pagrindinis anuomet klestėjusios Daktarų gaujos galios šaltinis – korumpuoti pareigūnai. „Daktarai“ niekada nebūtų tapę galingiausia Lietuvos nusikalstama grupuote, jei ne glaudus bendradabiavimas su vietos teisėsauga. Atrodo, kad korupcijos vėžiu iš visų didžiųjų Lietuvos miestų labiausiai sirgo būtent Kaunas.
„Tuo metu Kauno „Daktarų“ grupuotė turėjo ypatingas korupcines galimybes gauti reikiamą palaikymą arba priedangą, paramą iš įvairiausių lygių valstybės tarnautojų. Tai unikalus šios grupuotės bruožas”, - „Mafijos kronikose” atvirai pripažino vienas iš buvusių aukščiausių Lietuvos policijos vadovų Visvaldas Račkauskas.
Buvęs šalies generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius prieš kamerą prisipažino, kad jį ilgą laiką kamavo klausimas, kurio sprendimui jis su keliais kolegomis buvo paskyrę dideles pajėgas bei lėšas - buvo siekiama išsiaiškinti, kas gi teikė informaciją nusikalstamam pasauliui. „Ieškodavome tų dviveidžių pareigūnų, kurie kaip ir dirba Tėvynei, tarnauja policijai garbingai, ir tuo pačiu dirba nusikaltėliams, - sako V. Grigaravičius, - Netgi Kaune, tiriant sudėtingus nusikaltimus, žmonės pradeda kalbėti, duoda parodymus, daugeliu atvejų tik tada, jeigu prieš juos sėdi pareigūnas iš Vilniaus. Kaip patys apklaustieji minėdavo: „Jeigu iš Kauno – ne, nekalbėsiu, nenoriu”.
Kauno mafijos klestėjimo laikais Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje (ONTT) trumpai dirbęs, o šiuo metu Kauno savivaldybėje aršiai prieš oponentus pasisakantis Artūras Tepelys „Mafijos kronikose” atvirai pareiškė, kad ne kartą buvo sulaukęs pasiūlymų priimti milžiniškus kyšius iš „Daktarų“ gaujos vyrų.
„Kokios tai buvo sumos? Na, iš pradžių siūlydavo paimti 100 tūkstančių, po to kas mėnesį po 10 tūkst. Paskui ta suma dar paaugo. Konkrečiai - Daktaras čia siūlė, - pasakojo po didelių įkalbinėjimų audringą Kauno kriminalinę praeitį sutikęs prisiminti A. Tepelys. – Kai tai išgirdau, jam atsakiau: „Aš apiforminsiu tave kaip agentą, o tu man už tai informaciją teiksi? Tai kas aš tau toks? Kaip tu man niekada nedirbsi, taip aš tau nedirbsiu”. Po šio pašnekesio netgi pagarba atsirado. Jis paskui pats sakė – „ateina pas mane kriminalistai ir patys siūlo įvairią informaciją už du tris šimtus „žalių”.
Prieš kamerą A. Tepelys prisipažino, kad 1990-ųjų pradžioje ne kartą neoficialiai šalia Kauno esančiuose miškuose, atokesnėse automobilių stovėjimo aikštelėse buvo susitikęs ne tik su pačiu H. Daktaru, bet ir kitais garsiausiais ano meto banditais.
„Nors gal ir ne visiems buvo suprantami tokie mūsų susitikimai. Tačiau Kaune mes buvome jiems uždraudę ir sprogdinti, ir šaudyti. Maždaug 1992 metais atvažiavo generalinis komisaras ir mums tiesiai pasakė: „Na, jūs čia ir susitarėt su „žulikais” - pas jus ir nesprogdina. Tada atsakiau: „O kodėl negalima susitarti Vilniuje ar Šiauliuose, Panevėžyje?” - pasakojo A. Tepelys.
Neįprastai prašė dainos
Tačiau ramybė Kaune baigėsi 1993-iųjų spalio 7-ąją. Tą lemtingą rudens rytą „Vilija” tapo kraupių skerdynių vieta.
Visuotinės privatizacijos laikais „Daktarai“ užsimojo „Viliją” padaryti prestižiškiausia Kauno pasilinksminimo vieta. Ir jiems tai puikiai sekėsi. Restorano publiką linksmino geriausi Lietuvos estrados dainininkai, humoristai, TV laidų vedėjai. Čia vieną pirmųjų praeityje populiarios televizijos laidos „Taip ir Ne“ filmavimų suorganizavo jos autorius Arūnas Valinskas. Mafijos veikėjų pamėgtame restorane koncertavo netgi legendinė popgrupė „Boney M”.
Šio blizgesio fone kažkaip pasimiršdavo, kas yra tikrieji restorano šeimininkai.
„Mafijos kronikose” šnekintas ne vieną koncertinę programą Daktarų irštvoje surengęs praeityje garsus estrados atlikėjas Ligitas Kernagis sakė, kad kiekvieną kartą pasirodymo pradžia „Vilijoje” būdavo pompastiška ir oficiali. Vyrai ateidavo pasipuošę kostiumais, damos – vakarinėmis suknelėmis. Tačiau visas išorinis blizgesys nusilupdavo, kai tik banditai prisisiurbdavo pakankamai alkoholio.
„Kartą baigėsi programa, mes jau visi rengiamės išeiti iš restorano ir užkulisiuose pasirodė vienas „Daktarų“ kompanijos atstovų ir paprašė manęs: „Ar tu negalėtum dar padainuot?”. Tada jis buvo gerokai įkaušęs. Aš jam tiesiai atsakiau, kad ko gero ne, dėl to kad su kitais muzikantais buvome pavargę ir nutarėme skirstytis namo. Tai jis taip lyg juokais, lyg ir ne – svarbiausia, kad jis jau buvo gerokai įkaušęs – išsitraukė pistoletą, užsitaisė, įrėmė man į kaktą ir sako: „Nu aš tavęs labai gražiai prašau“. Aš tada jam sakiau: „Jeigu taip gražiai prašai, aš negaliu atsisakyt”. Dar ir dabar pagalvoju, neduok Dieve, jam būtų nusprūdęs pirštas ir būtų buvusi liūdna baigtis”, - akistatą su „Daktarais“ prisiminė vėliau Seimo nariu tapęs L. Kernagis.
Pasitraukė sekundžių tikslumu
1993-iųjų spalio 7-osios rytą nebuvo jokių artėjančios tragedijos ženklų. Apie tai, kad netrukus „Vilija” taps skerdynių arena, žinojo tik du prie restorano artėjantys žudikai ir žudynių užsakovai. „Daktarams“ tai buvo eilinė „darbo“ diena, prasidėjusi įprastai.
„Iš ryto jie visi susirinko. Pirmame aukšte tokia nedidelė salytė buvo. Ten jie įprastai rinkdavosi, aptarinėdavo, kas spaudoje parašyta apie juos ir t.t. Buvo susirinkę, jeigu neklystu, apie 12 žmonių, tame tarpe ir pats H. Daktaras, artimiausi jo žmonės, - „Mafijos kronikose” prisimena Kauno apygardos prokuratūros senbuvis Vladimiras Kakoškinas, - Vienas iš jų pastebėjo, kad kažkoks nepažįstamas pilietis pradarė duris, galvą įkišo ir tuoj pat dingo. Būtent tuo metu iš karto H. Daktaras ir kiti jo patikėtiniai atsikėlė iš už stalo ir perėjo į kitas patalpas”.
„Buvo išties keista, kad visi pagrindiniai gaujos šulai sekundžių tikslumu nutarė išeit iš tos patalpos”, - šiandien tos dienos įvykius prisimena Zenonas Rimša, buvęs vienas aukščiausių to meto Kauno ONTT pareigūnų.
Kauno prokurorų iki šiol sunkiai tiriamą bylą atidžiai skaitęs V. Kakoškinas pasakojo, kad penki vyrai išėjo, o septyni liko sėdėti prie stalo. „Būtent tuo momentu įsiveržė „kileriai”, kurie pradėjo šaudyt iš „Kalašnikovo” automatų į tuos sėdinčius. Du liko gyvi - jie pirmi spėjo nukristi. Vieno žmogaus brolio lavonas užkrito ant jo. Kitam irgi pasisekė. Išeidami užpuolikai dar granatą įmetė. Ji sprogo, bet tie du žmonės išliko gyvi. Galiausiai išeidami iš restorano žudikai dar paleido keletą serijų iš automato į stovinčias mašinas, kurios stovėjo kieme, sėdo į jų laukusį automobilį, kuriame sėdėjo trečias asmuo - vairuotojas, ir kiemais, pro mokyklos stadioną, išvažiavo”.
Ne kartą „Vilijoje” koncertavęs L. Kernagis pareiškė, kad jis buvo tik per plauką nuo mirties, kadangi tą dieną pavėlavo į repeticiją. „Mane nuo to didžiojo sušaudymo skyrė tik valanda, dėl to ,kad mes turėjome atvažiuot tą dieną repetuoti ir galėjome papulti į tą mėsmalę...”, - šiandien atvirai šneka L. Kernagis.
Pašnekesys su Rusijos "autoritetu"
„Vilijos” skerdynės iškart apaugo įvairiausių gandų, spėlionių ir versijų voratinkliu. Viena iš jų – žudynes suorganizavo patys "daktarai". Tam, kad po to H. Daktaras galėtų jomis apkaltinti jam neįtikusius gaujos narius. Tačiau teisėsaugos veteranai to meto spaudoje nuodugniai svarstytą versiją vertina skeptiškai.
Ieškant nusikaltimo vykdytojų, tyrėjų žvilgsnis iškart nukrypo į Rytus, kur tuo metu buvo galima nesunkiai ir, svarbiausia, gana pigiai pasamdyti žudikus. Šiandien beveik neabejojama, kad samdomi žudikai į Kauną atvyko iš dviejų kaimyninių šalių.
„Tai buvo atvykėliai iš Rusijos ir Baltarusijos. Būtent prieš tas žudynes buvo atvykę kai kurie asmenys, kurie nakvojo Kaune. Ryšiai tarp Lietuvos nusikaltėlių ir Baltarusijos bei Rusijos buvo užsimezgę dar sovietiniais metais šiems atliekant bausmes įkalinimo įstaigose, - „Mafijos kronikose” pasakojo Kauno apygardos prokuratūros darbuotojas, šiuo metu specialioje misijoje Afganistane reziduojantis Gediminas Bučiūnas, kurio priežiūroje ne vienerius metus buvo „Vilijos” skerdynių byla. – Tie asmenys buvo nuteisti mirties bausme ir ši bausmė jiems buvo įvykdyta Baltarusijoje. Jie buvo teisiami už verslininkų grobimus ir nužudymus”.
Tirdami masinės žmogžudystės bylą prokurorai V. Kakoškinas ir G. Bučiūnas prieš keletą metų buvo nuvykę į Maskvą, kur kalėjime pabendravo su tuo metu ten kalėjusiu žymiausiu Rusijos nusikaltėlių autoritetu Viačeslavu Ivankovu, geriau žinomu Japončiko pravarde.
Jis pats 2009 metais mirė nuo nežinomo šaulio paleistų šūvių.
„Įspūdį jis mums paliko gana gerą - labai apsiskaitęs. Interesų jis pats kažkada turėjo ir Lietuvoje, - prisimindamas pokalbį su Rusijos mafijos karaliumi Japončiku, kalbėjo G. Bučiūnas. - Kai nereikia dėti parašo, būna pateikiama visai kitokio pobūdžio informacija, visai kitokios mintys”.
Keisti Ganusauskų judesiai
Pasak teisėsaugos veteranų, darbinė versija susiformavo kone iš karto po žudynių. Išradinėti dviračio nereikėjo. Žanro klasika – grumtynės dėl valdžios gaujos viduje.
„Daktarų aplinkoje Mongolas (Rimantas Ganusauskas, - red.past.) buvo panašaus tipo kaip Daškė (Remigijus Daškevičius, kurio išsami kriminalinė biografija pristatyta pirmoje „Mafijos kronikų” serijoje, - red.past.), - dėstė buvęs Kauno operatyvininkas Z. Rimša. - Jis baisiai norėjo valdžios. Jis netgi ant 100 dolerių kupiūros buvo įdėjęs savo nuotrauką vietoj Amerikos prezidento. Buvo pasidaręs atsišvietęs tokius pinigus. Jis visada sakydavo, kad jo sūnus tikrai bus prezidentu. Bet Mongolas buvo narkomanas. Kaip žinia, H. Daktaras narkomanų pakęsti negalėjo, ir ko gero suorganizavo tą visą pasišaudymą. Na, tam tikrais sutapimais niekas negalėtų netikėti. Tarkime, Mongolas, kai įvyksta tas susišaudymas, sakysim, vietoj to, kad būtų Bulgarijoje, kažkodėl laiką leidžia Lenkijoje, netoli Lietuvos sienos. Jo brolis Mongoliukas (Deivis Ganusauskas, - šiuo metu gyvena giliame pogrindyje, pasak šaltinių, Vilniuje, - red.past.) paskambina iš ryto ir praneša, kad tą dieną apsirgo. O paskui dar buvo pabėgęs į Kanadą, prašėsi politinio prieglobsčio, bet negavo”.
Sutapus kriminalistų ir nusikaltėlių „Vilijos” žudynių tyrimų kryptims, banditai ėmėsi vykdyti savo teisingumą. Bausmė už tokią išdavystę galėjo būti tik viena – mirtis. Nors Mongolo kūnas niekada taip ir nebuvo rastas, šiandien oficialiai pripažįstama, kad jį nužudė "Daktarai" – tai vienas iš epizodų, už kuriuos jie yra nuteisti.
Atsivertimas į religiją
Kitas įtariamas žudynių užsakovas – Rimantas Zalagaitis, pravarde Zalaga. Jo motyvas – kerštas už geriausio draugo Vladimiro Seneckio, tuo metu garsėjusio Turisto, Vovkos bei Sosiskos pravardėmis, mirtį. Jį "daktarai" mirtinai nukankino likus mėnesiui iki „Vilijos” skerdynių. Beje, Turisto, kaip ir Mongolo kūnas, iki šiol neaptiktas.
Nors galbūt Zalaga turėjo ir kitų sumetimų.
Kaip neoficialiai pasakojo patys "daktarai", vyko svarbus banditų susitikimas prie Baltijos šalių. Tuo metu į mūsų šalį labai veržėsi čečėnų mafija, ir mūsiškiai nutarė neįsileisti atvykėlių. "Daktarų" versija buvo tokia, kad R. Zalagaitis aktyviai bendravo su čečėnais. Ir jie sumanė, kad jei pašalins "daktarus", tada jau čečėnai galės įlįst į Lietuvą.
Buvęs Kauno milicijos veteranas Jurijus Liaškinas sako girdėjęs kur kas įdomesnių kalbų: „Būta kalbų, kad H. Daktaras važiavo į Maskvą ir prašė atiduoti jam Zalagaitį. Tačiau vietos nusikaltėlių šulai jam aštriai atšovė: „Ką, tu „mentas?”. Ir viskas, išvijo atseit. Apie tai yra minėjusios H. Daktaro „šestiorkos”.
Zalagai pasisekė labiau nei Mongolui. Po „Vilijos” žudynių jis iškart spruko į užsienį ir ten sėkmingai pasislėpė. Tačiau savo veiklos pobūdžio nepakeitė. Paskutinį kartą antrankiai Zalagai buvo uždėti 2002 m. Amsterdamo oro uoste, kur jis buvo sučiuptas su 17 kilogramų kokaino. Keista, tačiau už šį nusikaltimą jis kalėjo mažiau nei trejus metus. Šiuo metu, „Mafijos kronikų” kūrėjų žiniomis, Zalaga nutolo nuo kriminalinio pasaulio ir tapo aktyviu vienos netradicinės religinės bendruomenės nariu. Yra netgi mačiusių, kaip jis klaidžioja po Vilnių ir praeiviams į rankas bruka keistas religinio pobūdžio knygeles.
Šiandien iš buvusio Kauno "daktarų" pasididžiavimo – „Vilijos” restorano – teliko griuvėsiai. Tai gana simboliška, nes ir iš pačios "daktarų" gaujos teliko tik šešėlis jos buvusios galybės.
