Žiniasklaidoje buvo pasirodę kelios versijos, tačiau jos nepatvirtintos ir, panašu, neteisingos. Kaip viskas buvo iš tikrųjų, yra surašyta B. Dekanidzės byloje, kuri saugoma Vidaus reikalų ministerijos (VRM) archyve. Tačiau byla užantspauduota ir įslaptinta.
Po nuosprendžio įvykdymo ji buvo pažymėta grifu „Visiškai slaptai“, tai reiškia, kad įslaptinimo terminas – 30 metų. Tačiau Delfi dabar ministerijoje teiraujantis apie šią bylą paaiškėjo, jog įslaptinimo terminas pakeistas – 75 metai.
Pasiteiravus, kodėl ir taip didelis įslaptinimo terminas taip smarkiai padidintas, atsakė VRM Strateginės komunikacijos skyriaus vedėjas Mindaugas Bajarūnas: „Bylos įslaptinimo terminas buvo pakeistas, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme atsiradus nuostatai, kad „įslaptinta informacija, kurios atskleidimas gali sukelti pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei, įslaptinama 75 metams“ (8 str. 2 d.). Sprendimas priimtas atsižvelgiant į byloje esančią informaciją, nesusijusią su pačiu asmeniu“.
Turima mintyje, kad byloje yra ne tik egzekucijos aprašymas, bet ir jos vykdytojų pavardės. Išslaptinimas galėtų sukelti pavojų nuosprendžio vykdytojams, jų artimiesiems ar palikuonims.
Sovietų laikais myriop nuteisti nusikaltėliai buvo vežami į Minską ir ten sušaudomi. Atkūrus Nepriklausomybę, kol nebuvo atsisakyta mirties bausmės, egzekucijos įvykdytos septyniems nusikaltėliams.
Garsiąją „Vilniaus brigados“ bylą tyręs prokuroras Gintaras Jasaitis sako B. Dekanidzės egzekucijoje nedalyvavęs (apžiūrint lavoną dalyvavo kitas prokuroras), todėl nežinantis, kaip viskas vyko tuo atveju. Tačiau, pasak jo, kalėjime specialių patalpų mirties bausmėms nebuvo. Kiek jam žinoma, mirties bausmės Lietuvoje buvo vykdomos taip: nuteistasis nuvežamas į atokią vietą miške, ten nušaunamas, lavonas parvežamas į Lukiškių kalėjimą, ten palaikus apžiūrėdavo prokuroras, kalėjimo atstovas ir teismo medikas, tada būdavo surašomas mirties liudijimas.
Tėvas grasino susprogdinti atominę elektrinę
Keletą metų sostinėje karaliavusios „Vilniaus brigados“ vadeiva B. Dekanidzė už žurnalisto Vito Lingio nužudymo organizavimą (boso įsakymą įvykdė Igoris Achremovas), vadovavimą organizuotai gaujai, turto prievartavimą, neteisėtą ginklo laikymą ir kt. mirties bausme buvo nuteistas 1994 m. lapkričio 10 d. Tai buvo turbūt garsiausias teismo procesas Nepriklausomoje Lietuvoje. Posėdžiai netgi buvo transliuojami per televiziją.
Boriso tėvas Georgijus Dekanidzė (buvęs šaltkalvis, padaręs stulbinančią kriminalinę karjerą – nuo kišenvagio pakilęs iki mafijos boso) ir prieš nuosprendį, ir po jo dėjo didžiules pastangas išgelbėti sūnų: nuo milžiniškų kyšių siūlymo ir viešų pareiškimų apie suokalbį prieš dorus žydų verslininkus iki planų žudyti politikus ir netgi susprogdinti Ignalinos atominę elektrinę. „Brigada“ net per žiniasklaidą pareiškė, kad gali greitai surinkti 200 ginkluotų smogikų.
Beje, informaciją apie G. Dekanidzės planą susprogdinti elektrinę Lietuva gavo iš Vokietijos spec. tarnybų nuosprendžio paskelbimo išvakarėse, lapkričio 9-ąją. Buvo pranešta, kad elektrinė jau užminuota, papirkti keli jos darbuotojai ir, jei B. Dekanidzei bus paskelbtas mirties nuosprendis, atominė elektrinė bus susprogdinta lapkričio 15 d. Atsižvelgiant į šią informaciją, lapkričio 14-ąją buvo sustabdyti abu elektrinės blokai - nedirbant elektrinei sprogimo pasekmės būtų buvę lengvesnės. Beje, didžiulėje elektrinės teritorijoje sprogmenų ieškojo net iš Švedijos atvykę specialistai, bet nieko nerado.
Paskutinis interviu
Po nuosprendžio paskelbimo praėjus kelioms dienoms, lapkričio 15-ąją (tą dieną turėjo būti susprogdinta elektrinė), su B. Dekanidze Lukiškių kalėjime kalbėjosi šio straipsnio autorius, tuo metu dirbęs dienraštyje „Lietuvos rytas“. Gaujos vadas taip ir neišmoko lietuvių kalbos, teko su juo kalbėtis rusiškai. Tai buvo bene paskutinis garsiojo nusikaltėlio pokalbis su žiniasklaida.
Tuo metu B. Dekanidzė, atrodo, dar nebuvo praradęs vilties, kad tėvas su bendrininkais jį išgelbės. Teismą vadino cirku, kaltę vertė ant bendrininkų ir kažkokių galingų žmonių, kurių neįvardijo. „Yra grupė žmonių, norinčių išstumti žydų verslininkus iš rinkos. Mane ne kartą dėl to buvo įspėję“, – pasakojo mirtininkas.
Paklaustas, ką gali pasakyti apie „Vilniaus brigadą“, atsakė: „Būtų kvaila sakyti, kad „brigada“ tai mitas, kad jos nėra. Bet tai ne mafija. Yra žmonės, kurie panoro gerai gyventi ir pasirinko šitą kelią. Mane su tais žmonėmis sieja tik vaikystės draugystė, restoranai. Aš jiems patardavau, ką daryti su kapitalu. Mano draugais galėjo būti žmonės ir iš tamsiausio kriminalinio pasaulio. Bet aš niekada nesistvėriau nei peilio, nei pistoleto, nedaviau jokių nurodymų žudyti“.
Keletą dienų prieš interviu B. Dekanidzė kameroje vienkartiniu skutimosi peiliuku persipjovė ranką aukščiau alkūnės. Spėjama, kad jis norėjo imituoti bandymą nusižudyti. Paklaustas, kodėl pasirinko tokią savižudžiams neįprastą kūno vietą, paaiškino: „Jei kasdien pjaustyčiausi, žinočiau, kur pjauti. Daugiau to nebus. Padariau kvailystę. Dabar nusprendžiau: tegul patys šaudo. Tegul jie ir prokuroras būna žudikai. Sakau sąžiningai: aš iš prigimties labai stiprus žmogus. Kai išgirdau nuosprendį, nutariau pasitraukti iš gyvenimo. Ne todėl, kad aš silpnas, neišlaikė nervai. Neduok Dieve, ne dėl to. Aš paprasčiausiai nenorėjau būti bandymų triušis (metus išbuvus mirtininkų kameroje, sėdėti dar, bet jau su mintimis apie tai, ar atidės sušaudymą, ar ne...). Tai taip neteisinga ir žmogiškąja, ir teisine prasme, jog pasidariau visiškai abejingas viskam. Spjaučiau į veidą tam žmogui, kuris pasakė, kad pjaustydamasis rankas tik imitavau bandymą nusižudyti. Tąkart aš keturis kartus ėjau į aną pasaulį, bet manęs nepriėmė. Aš susipjausčiau abi rankas čia ir čia (parodė į abu bicepsus - red.). Į aną pasaulį ėjau šaltais, ramiais nervais. Kad vieną kartą baigčiau visiems laikams“.
Į klausimą, ar žino apie pranešimus, kad jo tėvas ketina susprogdinti atominę elektrinę, atsakė trumpai: „Aš jau pats kaip elektrinė. Tai visiški niekai“.
Paskutinis klausimas buvo toks: „Ar girdėjote gandus apie dar vieną jūsų išlaisvinimo variantą: papirkti egzekucijoje dalyvaujančius pareigūnus, jus tyliai paleisti, o lavoną pakišti kito žmogaus?“.
B. Dekanidzės atsakymas: „Negirdėjau. Netikėkite tais niekais. Tokios pat nesąmonės, kaip ir apie elektrinę“.
Prokuroras su B. Dekanidze kalbėjosi sušaudymo dieną
Dabar Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente dirbantis prokuroras G. Jasaitis paskutinėmis B. Dekanidzės gyvenimo savaitėmis su egzekucijos laukiančiu nuteistuoju kalbėjosi tris kartus. Paskutinįkart – 1995-ųjų liepos 12 d. Tuo metu nei G. Jasaitis, nei B. Dekanidzė nežinojo, kad nuosprendis bus įvykdytas tos pačios dienos vakarą.
Prokurorą, be kitų dalykų, labai domino „Vilniaus brigados“ ryšiai su politikais ir aukštais pareigūnais. B. Dekanidzei jis pasiūlė mirties nuosprendžio įvykdymo atidėjimą (buvo aišku, kad egzekucija bus įvykdyta artimiausiu metu) kuriam laikui, jei jis pradės apie tai kalbėti. B. Dekanidzė pasakė pagalvosiąs, bet po savaitės, paskutinio pokalbio metu pareiškė nusprendęs apie tai nekalbėti.
Tų pokalbių metu B. Dekanidzė sakė nedavęs I. Achremovui įsakymo nužudyti V. Lingį, o tik „pasiūlęs“ tai padaryti. Prokuroro manymu, gaujos vado pasiūlymas eiliniam gaujos nariui niekuo nesiskiria nuo įsakymo (pats I. Achremovas ir tyrimo metu, ir teisme tvirtino, kad jei nebūtų paklusęs B. Dekanidzei ir nenužudęs žurnalisto, nužudytas būtų buvęs jis pats).
Pasak G. Jasaičio, paskutiniųjų pokalbių su B. Dekanidze metu jis įsitikino, kad „Vilniaus brigada“ turėjo daug toliau siekiančių planų. Vien tik apie mafiją rašančio žurnalisto nužudymu nebūtų buvę apsiribota, jei šis nusikaltimas nebūtų greitai išaiškintas. Pavyzdžiui, iš VRM buvo gauta informacija apie planus nužudyti Seimo narį Egidijų Bičkauską, kuris buvo vadinamojo Prevencinio sulaikymo įstatymo iniciatorius (prokuratūrai buvo suteikta teisė organizuotų gaujų narius be teismo leidimo sulaikyti dviem mėnesiams, įsigaliojus šiam įstatymui buvo už grotų sukišta daugybė nusikaltėlių, prasidėjo masinis gaujų triuškinimas).
Prokuroro manymu, tuo metu „kažkokios jėgos siekė destabilizuoti visuomeninę ir politinę padėtį Lietuvoje“. Paklausus, ar „Vilniaus brigada“ veržėsi į aukščiausio lygio valdžią, bylą tyręs pareigūnas sakė: „Tokią išvadą galima padaryti: padėties destabilizavimas, rinkimai pirma laiko, valdžių pasikeitimas ir taip toliau“.
B. Dekanidzė teigė, kad V. Lingio nužudymą užsakė už jį daug galingesni žmonės. Bet jų irgi neįvardijo, tepasakęs, kad jie gyvena ne Lietuvoje.
Pokalbių metu B. Dekanidzė pareiškė, kad apie rengiamą V. Lingio nužudymą „žinojo valdžia“. Tačiau G. Jasaitis ir dabar tuo netiki. Jo manymu, B. Dekanidzė tokiu pareiškimu bandė save sureikšminti, pademonstruoti savo ryšius su politikais (kurių neįvardijo).
Kai kurie B. Dekanidzę pažinoję žmonės jį apibūdina kaip banditą-filosofą. G. Jasaitis, paklaustas, ar B. Dekanidzė tikrai turėjo kažkokią savo filosofiją, atsakė: „Taip. Jis turėjo savo požiūrį į valstybę, santvarką: jei valstybė negali susitvarkyti pati, tai būtina kurti kažką panašaus į valstybę viduje ir padėti sureguliuoti gyvenimą. O žmogžudystes filosofuodamas jis stengdavosi nutylėti“.
Pasakas, kad vietoj B. Dekanidzės buvo sušaudytas kažkas kitas, o jis paleistas, prokuroras G. Jasaitis ir prieš 25 metus, ir dabar pakomentavo taip pat: „Kad B. Dekanidzei įvykdyta mirties bausmė, nėra nė menkiausių abejonių. Lietuvai legendų, kad B. Dekanidzė liko gyvas, nereikia. Nuosprendis tikrai buvo įvykdytas“.
