Nepriklausomybės akto signataras pirmadienį, spalio 7 d., išplatino viešą prisipažinimą.
„Nuoširdus prisipažinimas (čistoserdečnoje priznanije) 70-mečio proga:
Prisipažinsiu, kad labai negražiai pasitikau savo jubiliejų – iš supermarketo „Hypermaxima“ anądien pavogiau pakelį saulėgrąžų „Babuški“ ir elektros lemputę.
Tuoj pat buvau sulaikytas dviejų mandagių vyrukų ir nuvestas į KPZ (taip, „Maximos“ turi belangę, kuri anais laikais būtų vadinama kamera predvaritelnogo zakliučenija). Vyrukams pasirodė įtartinas tipelis su kepke, prieš pat „Maximos“ uždarymą besiblaškantis po salę ir kažką tai traukiantis, tai kišantis į kišenes. Toliau reikalo ėmėsi mūsų policija, dar mandagesnė nei apsauginiai, surašė visokius raštus ir paleido.
Kadangi vis tiek sulauksiu mūsų budrios spaudos dėmesio, nutariau iš anksto pasigarsinti – prisipažinti, juo labiau, kad šiomis dienomis švenčiu jubiliejų, kurio metu prisakoma tiek komplimentų, kad pasijunti esąs beveik tobulybė. Norėdamas užkirsti jiems kelią, rašau šį nuoširdų tekstą.
Kad kolegos žurnalistai be reikalo nesivargintų užduodami vienus ir tuos pačius klausimus, paruošiau atsakymus į juos.
Kodėl vogei?
Vogiau, nes man patinka vogti. Jei kurią dieną ko nors nenukniaukiu, blogai jaučiuosi, diena praėjo veltui. Seime vagiu gazuoto vandens buteliukus, o jei nėra ką vogti, vagiu iš savęs – tyliai prislenku prie savo piniginės, apsidairau ar niekas nemato, nušvilpiu kelis banknotus ir sprunku...Aišku, tai ne tas pats, bet vis geriau negu nieko. Labai nemėgstu vogti didelių gabaritų, griozdiškus objektus, pavyzdžiui sklypus Džiaugsmo gatvėje (tiesa, čia reiktų sakyti ne „vogti“, bet „gauti“). Pasidžiaugi vieną kartą ir užmiršti, o juk gyvenime gali prasimanyti daug mažų džiaugsmų.
Kodėl vogei būtent semkes ir lemputes?
Matot, vis dažniau pradedu justi slaptą nostalgiją sovietiniams laikams, o jie neįsivaizduojama be semkių. Jas vartoju tokiais kiekiais, kad pastaruoju metu pradėjo trūkti Seimo nario atlyginimo, tad teko gvelbti. Kai dėl lempučių, tai jos man patinka, nes blizga. Bet palyginus su saulėgrąžomis, turi vieną didelį trūkumą – nėra kur jų dėti - negi užversi Seimo bendrabutį lemputėmis.
Kokie Jūsų įspūdžiai tiesiogiai pabendravus su teisėsaugos struktūromis?
Kaip nekeista, patys palankiausi. Jauna simpatiška tardytoja plonais piršteliais mikliai apdorojo mano bylą, kurioje buvo turbūt daugiau nei dvidešimt puslapių. Niekas nepamiršta, ničto ne zabyto, visi prasikaltėlio prasikaltimai surašyti kaip ant delno, o nerišlūs lemenimai apie išsiblaškymus ir t.t. buvo pripažinti poetiškais, bet juridiškai niekiniais.
Kokias išvadas padarėte iš tų nuotykių?
Hmm, kaip čia pasakius...Galgi mūsų „agulni“ priekaištai teisėsaugai yra kiek perdėti? Seimo nariams reikėtų giliau panirti į gyvenimo tirštumas, savo šonkauliais išbandyti KPZ gultų kietumą. Kai dėl manęs, tai derėtų užbaigti formule „gailiuosi ir žadu daugiau nenusidėti“, tačiau, jeigu atvirai, kažkodėl visai nesigailiu, o dėl nedarymo – na taip, reikėtų mesti, pradėti gyvenimą iš naujo, bet...Šiaip ar taip, jubiliejų pavyko atžymėti nenuobodžiai, už ką dėkoju visiems prie šito prisidėjusiems. Teisėsaugai, aišku, visų pirma.“