Šią savaitę prodiuserių kompanijos „Videometra“ kuriamose „Mafijos kronikose“ buvo pristatyta lietuviško reketo pradžios istorija ir unikalūs, dar niekur nerodyti kadrai iš pirmųjų reketininkų sulaikymo operacijų.
Neturėjo ginklų karui su reketininkais
Lietuviško reketo pradžia reikėtų laikyti praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Turbūt pats to nenorėdamas žalią šviesą turto prievartavimui uždegė žmogus, kurį vyresnioji karta dar puikiai prisimena – tuometinis SSRS lyderis Michailas Gorbačiovas.
„Matyt, visos šalys praėjo tuos laikus, vienos anksčiau, kitos vėliau, visur tie reiškiniai buvo vienokioje ar kitokioje formoje, - kalbėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis. – Pas mus tie visi dalykai prasidėjo per Gorbačiovinį atšilimo laikotarpį, kada dar esant sovietinei santvarkai buvo pradėta toleruoti individuali privati veikla įvairiose srityse, atsirado kooperatyvai. Praktiškai kartu su verslais ir gimė reketas arba turto prievartavimas”.
Kauno banditų tėvonijoje – Vilijampolėje - kadaise gyvenęs ir nuosavą automobilių spoilerių verslą pradėjęs Vygantas Pilipavičius šiuo metu džiaugiasi gyvenimu Amerikoje, o apie Lietuvą perskaito tik internete, laikraščiuose arba knygose apie senų laikų mafiją. Pirmoji Lietuvoje reketo byla iš kitų išskiria tuo, kad beveik prieš ketvirtį amžiaus banditų prispaustas verslininkas nepasidavė būsimosioms Kauno mafijos žvaigždėms.
Anų laikų banditai greitai suprato, kad reketas – ideali galimybė greitai ir be didesnių pastangų prasimanyti daug pinigų. Nusikaltėliams padėjo ir tai, kad tokiam iššūkiui nebuvo pasiruošusi ir Lietuvos teisėsauga. Nebuvo netgi turto prievartavimą reglamentuojančių įstatymų.
„Prasidėjus reketui buvo suglumusi ir mūsiškė teisėsauga, nes netgi įstatyminio reglamentavimo (kokios bausmės, kaip įrodinėti tas veikas) nebuvo, o viskas užgriuvo labai greitai, staigiai ir nebuvo laiko tam pasirengti. Nors ir prokuratūra, ir tuometinė milicija, po to policija, pradėjo su tais reiškiniais kovoti”, - „Mafijos kronikose” dėstė A. Matonis. Pasak jo, pirmosios reketo bylos buvo iškeltos Kaune.
„Apdėti” mokesčiais
Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse tuometinė milicija atliko ne tik teisėsaugos, bet ir represinės okupantų struktūros funkcijas, tad visuomenės požiūris į ją buvo neigiamas. O čia dar staiga nusikaltimai, su kuriais milicininkai buvo įpratę kovoti – pavyzdžiui, spekuliacija ar valiutinės operacijos – vos ne per vieną dieną tapo legaliais verslais. Pareigūnai sutriko, prarado pasitikėjimą savo jėgomis. O dalis jų, tvyrant visuotiniam chaosui, pasuko nusikalstamu keliu.
„Visas tuometinis verslas buvo apdedamas mokesčiais teisėsaugos arba nusikalstamų struktūrų”, - prisiminė Egidijus Bičkauskas, buvęs prokuroras. - 90 procentų tuomet veikusių parduotuvių vienokia ar kitokia forma mokėjo tuos mokesčius. Pasakyčiau taip, - ir „berniukams” ir neberniukams. Mokėjo oficialioms struktūroms, kurios buvo „stogas”.
Prezidentas Algirdas Brazauskas subūrė darbo grupę kovai su organizuotu nusikalstamumu. Jai vadovauti paskyrė signatarą E. Bičkauską. Banditai išdrįso kyšį pasiūlyti ir jam.
„Tada tvyrojo baimės ir teroro atmosfera, - prieš įjungtą kamerą kalbėjo E. Bičkauskas. - O už viso to slypėjo dideli arba labai dideli pinigai. Aš, atsimenu, domėjausi Palanga ir atveju, kai reketininkai atakavo „Dviejų brolių” steigėjus. Man siūlė: Gal kokio pastato reikia Palangoje? Tada tai atrodė gana natūralu”.
Reketas Sovietų Sąjungoje prasidėjo iš Kauno?
Kaune prasidėjęs reketas greitai išplito po visus didesnius Lietuvos miestus, o vėliau – ir po rajonus. Schema veikė beveik be sutrikimų – dažniausiai užtekdavo tik pagrasinti. Tik vienetai išdrįsdavo ieškoti teisybės, o pasiryžę neretai šio savo sprendimo pasigailėdavo.
Ar tiesa, kad tik nedidelė dalis ryždavosi rašyti pareiškimus policijai? „Taip visiškai teisingai. Kodėl? Baimė, - kalbėjo vienas pirmųjų aktyviausių kovotojų su banditų gaujomis Alvydas Sadeckas. - Kad su jais susidoros. Tuos žmones gali suprasti. Iki šių laikų yra toji baimė. O kas paskui man bus? Atkeršys, atsilygins”.
1989-ųjų naktį iš kovo 8-osios į 9-ąją V. Pilypavičiui su gaisrininkų pagalba pavyko užgesinti netikėtai įsiplieskusį gaisrą. Jis suprato, kad banditų reikalavimai nėra laužti iš piršto, o naktinis padegimas jį paskatino kreiptis į miliciją. Laiko nebuvo, todėl jau po kelių valandų turėjo vykti nusikaltėlių sulaikymo operacija.
Žaibiškai įvykdytame pirmajame Lietuvos reketininkų sulaikyme buvo sučiupta 11 nusikaltėlių. Tarp sulaikytųjų - vėlesniais metais Kauno nusikalstamo pasaulio šulais tapę broliai Jonas ir Artūras Krasauskai, pravarde Jankeliai, Vidmantas Gudzinskas-Guzas, Vitalijus Kostiučenka-Kaulas, Vladimiras Seneckis-Turistas, Valdemaras Ramoška-Talonas, Erikas Saldys bei broliai Jonas ir Raimondas Romeikos. „Mafijos kronikų” žiūrovai išvydo unikalius kadrus iš pirmosios Lietuvoje reketininkų sulaikymo operacijos. O tais laikais jie buvo rodyti tik per Pirmąjį Rusijos kanalą, palydint komentaru, kad banditizmas Sovietų Sąjungoje prasidėjo būtent Lietuvoje, o konkrečiai – Kaune.
Per kriminalistų surengtą operaciją banditams buvo perduoti specialiai pažymėti pinigai. 400 rublių buvo rasti pas J. Krasauską-Jankelį. Realiomis laisvės atėmimo bausmėmis buvo nuteisti keturi banditai – J. Krasauskas, E. Saldys, V. Ramoška ir V. Seneckis. Tačiau teismas už grotų juos pasiuntė tik dvejiem metams.
„Tuometiniai įstatymai nebuvo pritaikyti kovai su organizuotu nusikalstamu, - pasakoja buvęs ilgametis prokuroras Algimantas Kliunka. – Tuometinio Baudžiamojo kodekso 150-asis strapisnis numatė laisvės atėmimo bausmę iki 3 metų arba pataisos darbus iki 2 metų ar baudą iki 400 rublių. Kai pirmosios grupuotės buvo sulaikytos, įstatymai buvo sugriežtinti, buvo įvesta kvalifikuojanti dalis "sunkinančiomis aplinkybėmis" (kad nusikaltimas padarytas organzuotos grupės). Tada jau buvo numatytas laisvės atėmimas nuo 4 iki 10 metų. Kadangi įstatymas nebuvo taikomas atgaline data, po tų pirmųjų reketininkų sulaikymų, kauniečiai sulaukė gana menkų bausmių. Vėliau jie tapo organizuotų grupuočių lyderiais”.
Tada tikdavo ir nemokamas maistas
Pasijutę nebaudžiami banditai netrukus visiškai suįžūlėjo – duokles jiems mokėjo visi nors kiek labiau pasiturintys Lietuvos gyventojai. Ironiška, tačiau kaip tik tuo metu Vidaus reikalų ministerijos vadovybė kažkodėl nusprendė panaikinti kovai su organizuotu nusikalstamumu skirtus vadinamuosius šeštuosius skyrius.
Nebaudžiamas reketas netrukus kai kur įgavo rafinuotas, o kai kur – netgi groteskiškas formas. Įžūlumo viršūnė – savadarbiai reketininkų pažymėjimai.
„Tada Palangoje buvo susiformavusi nusikaltėlių ir verslininkų grupuotė, vadinamasis verslo klubas, kuri reketavo vietos verslininkus. Juos vertė stoti į tą klubą ir, sumokėjus duokles, išduodavo tam tikrą lipduką, kad jie priklauso tam klubui. Jei kavinėje būdavo priklijuotas toks lipdukas, kiti nusikaltėliai jos neliesdavo, - „Mafijos kronikose” prisiminė A. Kliunka. – Tuo metu kūrėsi visuomeninio maitinimo kooperatyvai, todėl nusikaltėliai buvo įpratę pietauti už pusę kainos. Egzistavo prievartavimas ir tokia forma. Pamenu, Vilniuje buvo toks kuriozas, kai atsirado pirmieji kinų restoranai. Būdavo, kad pas juos ateina reketininkas ir bando reikalauti duoklės, o kinas jam atsako anglų kalba, reketininkas sutrinka ir pabėga. O Alytuje, Lazdijuose siautėję nusikaltėliai išsirašydavo reketininkų pažymėjimus ir juos pabrėžtinai demonstruodavo”.
Reketuojamiems verslininkams banditai kilniaširdiškai leisdavo pasirinkti duoklės formą – arba fiksuota kasmėnesinė įmoka, arba dalis nuo pelno.
„Aš irgi mokėjau, - prisipažino Algis Stravinskas, buvęs garsus to meto choreografas, kurio naktinės programos kaitindavo populiaraus Kauno restorano „Žalias kalnas” lankytojus, - Tada 100 rublių buvo dideli pinigai. Tekdavo saugoti mergaites, nes labai daug kas bijodavo eiti šokti į mūsų restoraną. Tais laikais buvo nelygis šokti restorane tiek vaikinams, tiek merginoms. Bet tai buvo jų naktinis darbas. Dienomis jie mokydavosi, paskui repeticijos, darbas restorane užtrukdavo iki 2–3 valandos nakties. Taigi, jiems visiems buvo skirta nusikaltėlių apsauga”.
Teisėsaugininkai su šiuo visuotiniu maru kovojo kaip tik išmanydami, tačiau dėl skylėtų įstatymų jie bylas teisme arba pralaimėdavo, arba banditai už turto prievartavimą gaudavo tik simbolines bausmes.
Neatlaikė ir emigravo iš Lietuvos
Vis dėlto reketininkams pakluso ne visi. Nors ir retai, tačiau pasitaikydavo drąsių žmonių, kurie išdrįsdavo pasiųsti banditus velniop. Vienas tokių – per 1996-ųjų Kūčias visoje Lietuvoje žaibiškai išgarsėjęs panevėžietis verslininkas Rimantas Okuličius. Jis savo parduotuvėje „Svainija“ sušaudė keturis jį reketavusius banditus, o dar keturis sunkiai sužeidė. Viename iš retų interviu netrukus po "Svainijos" skerdynių jis pasakojo, kad tuomet Panevėžyje duokles banditams mokėjo visi.
Po tokio drąsaus atsako banditams, R. Okuličių užplūdo jį palaikančių ir jo poelgiu besižavinčių žmonių laiškai. Buvo siūloma reketininkams nepaklususį verslininką apdovanoti medaliu, vienas dienraštis jį išrinko savaitės, po to – mėnesio žmogumi, o vietos radijo stotis – metų žmogumi. Tačiau buvo ir tokių, kurie duoklę banditams mokėdavo net ir neraginami.
Kauniečio Dariaus Šmaikščio istorija – tipinė paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui. Banditai jį pagrobė ir kankino vieno gaujos nario sodybos rūsyje, reikalaudami, kad smulkaus verslininko artimieji jiems sumokėtų kosminę tiems laikams sumą – 25 000 JAV dolerių. Viskam vadovavo vienas iš tuometinių "Daktarų" autoritetų – Vidas Siaurusevičius, pravarde Siauras.
„Mane mušė vairuotojas, - per apklausą po sodo namelį lydimas policininkų kalbėjo reketininkų kankintas D. Šmaikštys. - Būtent šitame kambaryje spardė. Po to daužė pagaliais. Antrą dieną apie 9 ryto vėl mušė, spardė į įvairias kūno vietas. O galiausiai parodė, kad išveš ant karučių”.
Baimindamiesi dėl sūnaus gyvybės, D. Šmaikščio tėvai kreipėsi į policiją – bet tik todėl, kad suprato, jog iki nurodyto termino nesugebės surinkti reikalaujamos sumos. Šmaikščiams viskas baigėsi laimingai. Deja, taip pasisekė toli gražu ne visiems.
„Man teko kalbėtis su vienu žmogumis, kuris tuo metu buvo nukentėjęs nuo nusikalstamo pasaulio. Jis Lietuvoje turėjo verslą, bet iš jo viskas buvo atimta ir žmogui teko emigruoti, - kalbėjo Andžejus Roginskis, Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas. - Man teko su juo bendrauti 2004 metais, bendravom saugioje aplinkoje, nes jis nenorėjo sugrįžti į Lietuvą. Mes, pareigūnai, prašėme papasakoti privačiai, kas dalyvavo jo turto prievartavime. Aš iki šiol prisimenu jo žodžius - jis vis bandė kreiptis į vienus teisėsaugos pareigūnus, paskui į kitus, tačiau tvirto pagalbos peties nepajuto ir sau atsakė, kad šitoje valstybėje jis toliau negali gyventi”.
„Mafijos kronikos – su Dailiumi Dargiu“, pirmadieniais, 20 val., per TV3 televiziją.