Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Skirmantas Andriušis portalui LRT.lt teigia, kad per nepriklausomybės laikotarpį pareigūnų darbas pasikeitė neatpažįstamai – buvo laimėta principinė kova su organizuotu nusikalstamumu, per ketvirtį amžiaus atsisakyta nemažai policijai nebūdingų funkcijų. Be to, patobulėjo techninės priemonės, informacinės sistemos, įgytas užsienio partnerių pasitikėjimas.
Neįsivaizdavo, kaip viskas turi atrodyti
Pasak S. Andriušio, nuo 1918-ųjų iki šių dienų Lietuvos policija nuėjo sudėtingą ir prasmingą kelią. Pirmieji milicininkai (nuo 1918-ųjų iki 1923-ųjų vadinosi milicija) buvo įvairūs: tarnavę rusų kariuomenėje, vokiečių žandarmerijoje arba jokio karinio apmokymo neišėję miesto gyventojai ir ūkininkai.
Kaip pasakoja Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamento vyriausioji specialistė dr. Eglė Vileikienė, policijos kūrimosi pradžioje žmonės patys būrėsi į milicijos būrius ir dirbo taip, kaip supranta.
„Tarpukariu, kai kūrėsi policija, žmonės net nelabai įsivaizdavo, kaip viskas turėtų atrodyti. Iš pradžių buvo ir nekvalifikuotų, nesąžiningų žmonių policijoje. Tik palaipsniui viskas pradėjo centralizuotis, įgauti tikrąją funkciją“, – portalui LRT.lt sako sociologė.
Anot S. Andriušio, jei lygintume dabartinę ir tarpukario policiją, matytume, kad uždaviniai bei problemos – panašios: „Studijuodamas archyvinius šaltinius, knygas pastebėjau, kad šiandien mes kiek idealizuojame prieškario policiją. Dažnas pasakoja iš kartos į kartą perduodamas istorijas, kad tuometis policininkas buvo galingo stoto ir ūgio vyras. Nieko panašaus – buvo visokio sudėjimo žmonių, ir tą byloja fotografijos."
Tuo metu nebuvo bendros uniformos, vyravo mišri apranga, kartais užteko tik raiščio ant rankovės. Ginkluotė – įvairiausių modelių ir būklės šautuvai, pistoletai, kardai.
„Didžiojoje Lietuvos dalyje veikė iš karo belaisvių susibūrę nusikalstami susivienijimai, galvas pradėjo kelti Sovietų Rusijos remiami asmenys bei formuotis jų kariniai dariniai, pietinėje šalies dalyje veikė lenkų reakcionieriai. Milicijai teko aktyviai priešintis ginklu ir patirti aukų. Tik vėliau buvo išleisti policijos veiklą reglamentuojantys įstatymai, apibrėžtos pareigos, numatyti atlyginimai, atsirado uniformos. Taip pat buvo sukurta techninė bazė, įsteigtos mokymo įstaigos“, – portalui LRT.lt pasakoja S. Andriušis.
Policininkai išieškodavo mokesčius
Tarpukario Lietuvoje policijai buvo patikėta labai daug funkcijų. Be tradicinių, kokios yra dabar, viena iš funkcijų buvo mokesčių išieškojimas ar teismo sprendimų vykdymas. „Istoriniuose šaltiniuose galima rasti informacijos, kad gyventojus labai piktino, jog policija rinko mokesčius ar išieškojo iš tų, kurie tų mokesčių policijai nemokėjo“, – pasakoja E. Vileikienė.
Per tarpukarį, pasak sociologės, policija sustiprėjo, pasikeitė nemažai pareigūnų. Tarnybos kūrimosi pradžioje pareigūnų kaita buvo labai didelė – kai kuriais metais buvo atleista iki trečdalio pareigūnų. Dalis šie išeidavo savo noru.
„Taip vyko dėl to, kad, priimant į policiją, pradėjo griežtėti reikalavimai dėl pareigūnų kvalifikacijos. Įdomu tai, kad savybės – sąžiningumas, mandagumas – buvo labiau akcentuojamos nei formalus išsilavinimas. Buvo tokių, kurie neatitiko reikalavimų, kiti buvo atleidžiami dėl tam tikrų nusižengimų; dalis suprato, kad jiems milicijoje – ne vieta“, – tęsia sociologė.
Viešųjų ir privačių interesų deklaracijos turėjo atitikmenų ir tarpukario Lietuvoje. Pasak E. Vileikienės, pareigūnai, ypač aukštesnio rango, turėjo deklaruoti, iš kur gauna turtą – ne tik patys, bet ir jų šeimos nariai. Be to, buvo rekomenduojama nedirbti toje vietoje, iš kurios esi kilęs – dirbti turėjai važiuoti į kitą rajoną.
„Ypač griežtai šis reikalavimas buvo taikomas vadovams. Buvo ir jų rotacija – padirbus keletą metų viename rajone ar mieste, buvo siunčiama į kitą. Taip buvo siekiama išvengti nelegalių ryšių, tam tikrų korupcijos apraiškų. Tokie dalykai vyko prieš Antrąjį pasaulinį karą“, – LRT.lt kalbėjo E. Vileikienė.
1927-aisiais viešojoje policijoje dirbo 1262 pareigūnai, 1931-aisiais metais – 1500 pareigūnų, o 1940-ųjų pradžioje be Klaipėdos krašto, bet su Vilniaus kraštu – 2735 pareigūnai. Tuomet policija buvo skirstoma į viešąją ir kriminalinę. Pastarosios pavaldumas esą šiek tiek skyrėsi, bet paskutinius 10-15 metų ji buvo visiškai atskira nuo viešosios policijos – buvo Valstybės saugumo departamento sudėtyje.
„Kriminalinės policijos pareigūnų buvo kur kas mažiau. Galbūt tai buvo siejama su tuo, kad plačios funkcijos buvo suteiktos viešajai policijai. Ji atliko daugybę funkcijų: tikrino statybų taisyklių priežiūrą, kontroliavo sanitarijos normų laikymąsi, persekiojo vengiančius atlikti privalomąją karo tarnybą, gabeno suimtuosius ir pan.“ – pasakoja E. Vileikienė.
Jos teigimu, ilgai buvo manoma, kad tarpukario Lietuvoje gyventi buvę saugiau, tačiau nusikaltimų lygis buvo aukštas net ir palyginti su dabartiniais masteliais. „Tačiau tuo metu buvo didelis nusikaltimų išaiškinimo lygis. Ištirtų nusikaltimų dalis siekdavo apie 70 proc., o dabar ji šiek tiek didesnė nei 50 proc.“ – skaičiuoja E. Vileikienė.
Kaip pasakoja S. Andriušis, paskutiniais metais prieš sovietų okupaciją Lietuva turėjo gana modernią, stiprią ir neblogai aprūpintą policiją, niekuo nenusileidžiančią kitoms Vakarų valstybėms. „Deja, netrukus po sovietinės okupacijos, dar tais pačiais 1940-aisiais, policija buvo reorganizuota į SSSR darbininkų ir valstiečių miliciją. Senuosius policijos kadrus atleidžiant, dauguma jų sulaukė tragiško likimo – buvo represuoti ar ištremti.
Nepriklausomybės pradžia: turto prievartavimai, kontrabanda, privatizacija
Pasak S. Andriušio, atkūrus nepriklausomybę, policija nuo milicijos nedaug kuo skyrėsi. Darbo metodai, visuomenės požiūris į policiją kaip instituciją esą buvo panašus į milicijos vertinimą.
„1990-aisiais šalies vadovai ėmė iš pagrindų pertvarkyti policiją ir visą vidaus reikalų sistemą, nes ši institucija buvo nepaprastai svarbi įtvirtinant valstybingumą. Ypač reikšmingu akcentu tapo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo kreipimasis į vidaus reikalų sistemos darbuotojus. Buvę milicininkai buvo pakviesti toliau sąžiningai dirbti, jiems buvo užtikrinta, kad bus išsaugotos visos šios sistemos socialinės garantijos“, – pasakoja S. Andriušis.
Nepriklausomybės pradžioje iškilo ir Lietuvos policijos akademija. „Kilo ažiotažas, daugybė jaunų žmonių norėjo dirbti policijoje, stoti į akademiją. Vyko labai dideli konkursai, dauguma jaunimo baigė akademiją ir vėliau įsidarbino apatinėse policijos grandyse. Atsirado susipriešinimas tarp tų žmonių, kurie atėjo jauni ir neturėjo patirties, ir tų, kurie dirbo jau anksčiau“, – teigia sociologė.
Pirmosios apklausos, kurios buvo organizuotos vidaus reikalų ministerijos iniciatyva, parodė gyventojų požiūrį į jaunus policininkus. „Vienas iš klausimų buvo apie tai, kaip žmonėms atrodo pareigūnai. Tų neigiamų apibūdinimų buvo gerokai daugiau nei teigimų. Žmonės sakė, jauni pareigūnai yra pasikėlę, netvarkingi ir bando parodyti savo valdžią. Tai buvo siejama su jaunu amžiui ir nesuvokimu, kad nebūtina demonstruoti savo valdžios tiems, kurie jos neturi“,– LRT.lt sako E. Vileikienė.
Tuo metu pareigūnams teko dirbti ypač sunkiomis sąlygomis – nuolat jausti įtampą ir sovietų kariškių spaudimą. Kaip teigia S. Andriušis, staigus santvarkų virsmas, vertybių kaita diktavo savo. Perėjimas iš planinės ekonomikos į rinkos „pagimdė“ ir visiškai naujų nusikaltimų: turto prievartavimą, liaudyje vadinamą „reketu“, kontrabandą. Prasidėjo privatizacijos procesas ir jį lydintys nusikaltimai. „Tai užkardyti ir tirti reikėjo tam tikros kompetencijos ir tinkamos įstatyminės bazės, kurių, deja, nelabai buvo. Viskam reikėjo laiko“, – pridūrė pareigūnas.
Anot S. Andriušio, stiprėjant valstybei, buvusi represinė struktūra tapo žmonių pagalbininke. Esą itin svarbu tai, kad buvo laimėta principinė kova su organizuotu nusikalstamumu. Be to, per ketvirtį amžiaus atsisakyta nemažai policijai nebūdingų funkcijų. Patobulėjo techninės priemonės, informacinės sistemos, įgytas užsienio partnerių pasitikėjimas.
E. Vileikienės teigimu, policijos struktūra subrendo, atsirado griežti reikalavimai tiek iš išorės, tiek iš vidaus. „Viena iš neigiamų savybių, kurios priskiriamos dabartiniams pareigūnams, yra įtarimas, kad jie gali imti kyšius. Tačiau palyginti su tuo, kas buvo prieš 10 metų, suvokimas apie kyšių ėmimą stipriai pasikeitė“, – tikina E. Vileikienė.
Pasitikėjimas policija smuko 1993-aisiais, 1996-aisiais ir 2007-aisiais
1993-aisiais pasitikėjimą valdžios institucijomis pirmoji pradėjo tirti visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“, nuo 1998-ųjų – „Vilmorus“.
„Pirmosios apklausos rodė, kad pasitikėjimas policija buvo gan menkas – ja pasitikėjo viso labo apie 30 proc. žmonių. Yra nemažai analogijų tarp to, kas vyko tarpukariu, kai kūrėsi milicija, ir nepriklausomybės pradžios. Sovietmečiu milicijoje buvo labai daug kitataučių, tuo metu lietuvių dalis buvo maža. Buvo metas, kai milicijoje dirbo tik apie 40 proc. lietuvių“, – skaičiuoja E. Vileikienė.
Vienas didžiausių policijos reitingų kritimų, kuris gerokai sumenkino policijos prestižą, buvo per žurnalisto Vito Lingio nužudymą 1993-aiaisias. „Pasitikėjimas policija krito kone perpus ir atsistatė per keletą metų. Kitas kritimas buvo 1996-aisiais dėl „Svainijos“ bylos Panevėžyje, kai vietos verslininkas nušovė kelis jį reketavusius asmenis“, – primena E. Vileikienė.
Vėliau pasitikėjimas policija pradėjo augti ir krito 2007-ųjų rudenį dėl įvykių Skuodo rajone, kai neblaivus policininkas mirtinai sužalojo tris mažamečius. Tuomet pasitikinčių policija buvo viso labo 25 proc., nepasitikinčių – 42 proc.
„Juokauju – ką turi padaryti policija, kad nukristų jos reitingas. Žmonės kritiškiau pradeda vertinti informaciją. Tas įvykis [su automatu] buvo labai žioplas. Kita vertus, buvo sutelktos didžiulės pajėgos. Tai parodė, kad iš esmės net ir tokią klaidą padarius, galima ištaisyti situaciją. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai ir nebuvo aukų. Jei būtų kažkas žuvę, pasitikėjimas policija būtų gerokai sumenkęs. Jos reitingas po šio įvykio krito tik trumpam – po kurio laiko atsistatė, ir policija yra viena tų, kuriais gyventojai pasitiki labiausiai“, – sako E. Vileikienė.
Jos manymu, viešojoje erdvėje mažėja visuomenės mėgavimosi kriminalinėmis naujienomis, be to, žiniasklaidoje daugėja teigiamos informacijos apie policiją – ką policija gero nuveikė, kokias gelbėjimo operacijas atliko ar kokias stambias bylas išaiškino.
„Žmonės mato, kad policija pasikeitė, pareigūnai daug daugiau dėmesio skiria žmonėms, nukentėjusiesiems. Galime atkreipti dėmesį ir į tai, kaip anksčiau policijos pareigūnai elgėsi ir bendravo, sustabdę automobilį, ir kaip dirba dabar – prisistato, mandagiai paprašo dokumentų. Pasikeitė netgi bendravimo tonas“, – pastebi E. Vileikienė.