Jo vardas ir pavardė – nusikalstamame pasaulyje nėra jokia paslaptis, jį žino visi, kurie po jo pasakojimų buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir dabar laukia teismo žodžio, tačiau jis yra tabu tiems, kurie jo nepažinojo. Saugodami jį nuo galimų pavojų, vardo ir pavardės neatskleisime, o pavadinsime tiesiog liudytoju.
Liudytoju, kuris sudrumstė ramų Vilniaus nusikaltėlių gyvenimą – jeigu ne jo, o paskui ir dar dviejų grupuotės narių pasakojimai, kriminalistams vargu ar būtų pavykę atskleisti tiek nusikaltimų. Tačiau jo gyvenimas dabar yra suvaržytas – visą parą be apsaugos negali niekur išeiti ar išvažiuoti.
Grupuotės nariams inkriminuojamas pasikėsinimas pagrobti sostinės verslininką, restorano „Belmontas“ vadovą Anuprą Mišeikį, kontrabandines cigaretes gabenusių asmenų apiplėšimai, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais ir sprogmenimis, vagystės ir kiti nusikaltimai.
Organizuotų nusikaltėlių nusikaltimus tiriantys Vilniaus apygardos prokurorai kaltinimus yra pateikę 29 nusikalstamo susivienijimo nariams – vadinamoji „Mokesčių inspekcija“ yra senosios „Udavų“ („Smauglių“) grupuotės atšaka.
Įtariama, kad grupuotės vadeiva buvo niekuo iš kitų žmonių neišsiskiriantis Ričardas Simonaitis, pravarde Proška, o jo dešiniąja ranka buvo laikomas Jaroslavas Vedrickis, pravarde Karbonadas, – nusikalstamam susivienijimui priklausė daug smulkių grupuočių, tačiau jos nariai nieko be savo vadeivų žinios negalėjo daryti. „Tokios buvo taisyklės“, – sakė liudytojas.
Išskirtiniame interviu DELFI valstybės saugomas liudytojas atskleidė, kaip grupuotės nariai vykdė nusikaltimus, taip pat papasakojo apie garsias Lietuvos dainininkes, kurios ypač mėgo „blogus vyrukus“. Arba jų pinigus.
– Kaip nutiko, kad nusprendėte bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais ir jiems padėjote atskleisti nusikalstamo susivienijimo nusikaltimus – juk gaujai priklausėte ne vienerius metus, buvote įgavęs lyderio pasitikėjimą?
– Būdamas grupuotėje kartais bendraudavau su kai kuriais policininkais. Mačiau, kad mes jau peržengiame ribas – apiplėšimų vis daugėjo, turėjome daug ginklų. Kartą buvo taip, kad mūsiškį subadė mūsiškiai – vien dėl to, kad šis nuslėpė įvykdytą nusikaltimą. Supratau, kad mes jau einame link nužudymo.
Manau, vieną dieną tikrai būtų peržengtos ribos – po pirmojo nužudymo būtų antras ir t. t. Pagrobimų buvo daug, bet ne nužudymų – kai peržengsi tą ribą, kelio atgal jau nebus.
Pasitikėjau žmonėmis iš Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos, tai – profesionalūs pareigūnai, nesigailiu nė dienos, kad sutikau bendradarbiauti. Žinoma, dėl to yra labai daug nepatogumų – dabar ir apiplyšęs vaikštau.
Esu daug kartų teistas, sėdėjęs zonoje, išėjęs buvau įsisukęs į verslą, turėjau pinigų, ir daug daugiau, nei papuolęs į grupuotę.
– O kaip papuolėte į grupuotę?
– Tada draugavau su viena mergaite, dabar ji iš arenos jau dingo, o tuo metu buvo labai garsi. Visos tos olialia tipo mergaitės draugauja su bandziuganais. Jai ir papus stačiau, o ji vis išvažiuodavo į Vokietiją, sakydavo, kad pas tėvelį važinėja. O paskui paaiškėjo, kad ji dirbo eskorte. Kai sužinojau, viską iš jos atėmiau, o ji pasiskundė „čerepams“ – Edgaro Dančenkovo, kuris buvo sumušęs krepšininką Arvydą Macijauską, grupuotei. Jų tada dar nepažinojau, todėl man reikėjo kur nors kreiptis, kad mane apgintų. Kreipiausi į savo bičiulį, kuris priklausė Proškos susivienijimui, jie mane atmazino. Taip ir papuoliau į grupuotę – jiems labai tikau, nes išmaniau radijo techniką.
Tuomet, kai sutikau bendradarbiauti su pareigūnais, grupuotėje buvau išbuvęs apie porą metų. Ji jau seniai veikė, dabar grupuotės nariams yra inkriminuojami vien 102 epizodai dėl vagysčių iš butų. Naujoje Vilnioje nėra gatvės, kurioje nebūtų apiplėšta. Ir po šių vagysčių reikėdavo Proškai sumokėti 10 proc. uždarbio. Visi mokėjome.
– Kas tas Proška – grupuotės lyderiu įvardijamas R. Simonaitis?
– Jis yra iš senosios „Udavų“ („Smauglių“) gvardijos. Kai jį pirmą kartą pamačiau, galvojau, kažkoks pjanica, net ėmiau pykti, kad chebra iš manęs tyčiojasi. Bet paskui supratau, kad R. Simonaitis yra įtakingas ir visi jam paklūsta – net bijodavo važiuoti į strielkes. Užtekdavo pasakyti jo vardą, ir viskas – Proška labai gerai stovėjo, buvo įtakingas.
Vilniaus geležinkelio stotyje buvo toks šešėlinis valiutos keitėjas, iš jo daugiau kaip 100 tūkst. Lt esame paėmę.
Taip ir neši pinigus, o juk ne mes vieni Proškai nešėme. Buvo daug padalinių, visi buvome pasidalinę į grupeles, bet visi galai sueidavo jam. Vien iš mūsų padalinio mažiausiai kelias dešimtis gabalų gavo.
R. Simonaitis įsirenginėjo sodybą, gal ten sukišo visus pinigus? Mes krūtesnes mašinas turėjome, nei jis. Gal čia buvo toks jo būdas – Proška buvo subūręs per 50 žmonių, ir dabar dar laisvėje yra tokių, kurie toliau nesėdi rankų sudėję.
– Minėjote, kad prieš darant nusikaltimą reikėjo gauti R. Simonaičio leidimą. Kodėl jam buvo svarbu viską žinoti?
– Taip, tai buvo privaloma. Jis viską žinojo ir kontroliavo, reikėjo, kad žmogus, kurį ketinome apiplėšti, nebūtų po kitos grupuotės stogu. Nes yra pasitaikę atvejų, kad ką nors padarai, o paskui turi aiškintis.
Žinoma, buvo tokių, kurie bandydavo nuslėpti savo nusikaltimus, yra ir man siūlę, bet mes nerizikavome – kartą taip padariau ir pasigailėjau.
– Kaip nusikalstamas susivienijimas galėjo veikti tiek metų neįkliūdamas policijai? Gal R. Simonaitis ar kas nors kitas iš grupuotės lyderių turėjo tvirtą užnugarį teisėsaugoje?
– Policijoje tikrai neturėjo. Mums yra inkriminuojama daug epizodų dėl cigarečių kontrabandininkų apiplėšimo – nukentėjusieji, kuriuos užklupdavome darant nusikaltimą, nesikreipdavo į policiją. Jie bijodavo, juk patiems nuo to tik blogiau būtų. Buvo net tokių, kurie atsiklaupę ant kelių maldavo tik neuždaryti į areštinę – ne tik viską atiduodavo, bet ir vėliau atveždavo dar didesnes sumas pinigų.
Kai pradėjau bendradarbiauti su policija, pareigūnai viešai ragino nukentėjusiuosius netylėti ir pranešti apie prieš juos įvykdytus nusikaltimus, net buvo žadama, kad jų niekas nebaus už kontrabandą.
Informacija apie kontrabandininkus mums kone kasdien plaukdavo, buvo žmonės, kurie patys užsiiminėjo kontrabanda, todėl jie viską puikiai žinojo, kas, kur ir kada veš cigaretes.
Be to, mes turėjome automobilį „VW Vento“ – su tokiais tuo metu važinėjo policija, turėjome policininko uniformą, buvome pasigaminę komisaro pažymėjimą. Labai dažnai būdavo, kad kontrabandininkams net nereikėdavo prisistatyti, jie iš karto suprasdavo, jog įkliuvo. Tik galvodavo, kad policijai, o ne banditams. Kai kurie mesdavo krovinį ir pabėgdavo, kitiems yra tekę ir išsipirkti nuo gresiančių nemalonumų. O cigaretes mes visada paimdavome.
Pradžioje, kai apiplėšinėdavo, nedaug uždirbome, nes tada veždavo vos po 10-15 dėžių, o vėliau – situacija tik gerėjo, nes pradėjo vežti ir po 100 dėžių. Patikėkite, valstybės siena Lavoriškių pusėje yra kiaura.
Visko mūsų grupuotėje buvo – nuolat turėjome važiuoti į razborkes, strielkas. Bet paskutiniu metu jau visi mieste žinojo, kad esame Proškos žmonės, todėl viskas buvo paprasčiau.
Buvau turtingiausias žmogus mūsų grupuotėje, todėl kai kurie manydavo, kad kažką darau iš šono – kartais net klausdavo, iš kur pas mane tokie pinigai. Bet aš dirbau – tada dar nebuvau metęs savo verslo. Manau, kad mane anksčiau ar vėliau būtų nudžiovinę, jeigu pats būčiau norėjęs išeiti iš grupuotės. O man reikėjo išeiti, daugiau būti ten negalėjau.
Tikrai nebuvo lengva – kai pradėjau bendradarbiauti su pareigūnais, porą dienų jiems rodžiau ginklus, sprogmenis, kuriuos būdavome užkasę į žemę. O grupuotės nariai man tada ištisai skambino telefonu – jiems manęs tuo metu labai trūko. Gerai, kad nieko neįtarė, nors visą laiką vaikščiojau su pakištu mikrofonu. Buvo tikras nervų karas – atrodė, kad ims ir patikrins.
– Bene garsiausias nusikaltimas, kuris inkriminuojamas grupuotei, buvo „Belmonto“ direktoriaus A. Mišeikio pagrobimas – buvo kalbama, kad ketinote iš jo pagrobti visus pinigus, o paskui ir nužudyti. Tačiau jūsų planams kelią užkirto policija. Kodėl? Kas suplanavo, kad būtent šį verslininką reikia apiplėšti?
– Turėjome informacijos, kad jis nešiojasi dideles sumas grynųjų pinigų – kai prieš kelerius metus A. Mišeikis girtas padarė avariją ir iš jos pabėgo, maišelyje turėjo milijoną litų. Tuo metu mūsų grupuotės padaliniai buvo susijungę, norėjome apiplėšti verslininką iš Panevėžio, kuris kilogramais veždavo auksą, bet kažkas mums sutrukdė, o J. Vedrickio žmonės pasiūlė pagrobti A. Mišeikį.
Nežinau, kas papasakojo apie tą maišelį su milijonu, bet manau, kad ši informacija buvo gauta iš Igorio Tiomkino (priklausė „Vilniaus brigadai“, nušautas praėjusių metų liepą – aut. past.) arba iš jo aplinkos. Kaip buvo iš tikrųjų, ar A. Mišeikis tikrai turėjo tą milijoną, mes tiksliai ir nežinojome, nors asmeniškai nelabai tikiu, kad taip galėjo būti.
Tuo metu, kai buvo nuspręsta apiplėšti A. Mišeikį, jau bendradarbiavau su policija, todėl nebuvo sudėtinga užkirsti kelią šiam nusikaltimui – man tereikėjo dalyvauti bendruose pasitarimuose, klausytis ir viską slapta įrašinėti.
Viena, ką aš padariau, tai pasiūliau jiems važiuoti kitu maršutu, kad būtų kuo mažiau pašalinių žmonių, nes buvo baiminamasi, kad gali kilti susišaudymas. Gaujos nariai sutiko su mano pasiūlytu maršrutu – kai visus juos sulaikė, pareigūnai vyrus sušaudė elektrošokais. Kodėl? Tai nebuvo eilinės torpedos – visi sportininkai, boksininkai. Štai Andžejus Kirkevičius yra labai geras boksininkas, nors oficialiai jis nieko nėra pasiekęs – kartais jis sakydavo, kam man muštis su kriauše, jeigu galiu su priešininku.
A. Mišeikį ilgą laiką, gal mėnesį, sekėme, bet policija jau viską žinojo, viskas buvo kontroliuojama. Kai atėjo diena verslininką pagrobti, juos sučiupo. Aš tiesiogiai pabrobime nedalyvavau – turėjau laukti šone.
Žinojau, kad su A. Mišeikiu nieko gero nebus, bet juos (grupuotės narius – aut. past.) reikėjo imti, nes tikrai būtų peržengta riba. Nužudyti, tai jo tikrai niekas nebūtų nužudęs, čia per daug išpūtė tą burbulą, būtų tik pagrobę, išmušę babkes, nuvežę namo ir paleidę. Net nežinotų, iš kur tas vėjas pučia.
A. Mišeikis tikrai nebuvo šešėlinis verslininkas, podpolnas yra toks metalo supirkinėtojas, dirbęs Vilniuje. Iš jo per savaitę išveždavo kelias fūras vario ar kitokio spalvotojo metalo – įsivaizduokite, kokiomis babkėmis jis disponavo. Ir turėjo užnugarį – vieną dabar jau buvusį Vilniaus advokatą, kuris visas jo aferas užmaskuodavo.
Buvome suplanavę ir vieno garsaus verslininko pagrobimą Trakų rajone, bet kažkas nenusisekė, todėl šį reikalą buvome atidėję kitam kartui.
– Minėjote, kad R. Simonaičiui po kiekvieno nusikaltimo turėjote sumokėti po 10 proc. nuo uždarbio. Iš kur jis žinojo, kad jo neapgaudinėjate – galėjote jam atiduoti ir mažesnes sumas?
– Dėl to klausimų nekildavo, jis pasitikėdavo. Be to, darant nusikaltimus dalyvaudavo „Karbonado“ ir mūsų padalinys, todėl Proška bet kada galėjo iš Karbonado sužinoti, kiek jo žmonės jam sumokėjo.
Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai apiplėšėme tą spalvotojo metalo supirkinėtoją – mes jį ilgą laiką sekėme ir vieną dieną reikėjo jį imti, bet vienas grupuotės narys kažkur išvažiavo, prisigėrė. Mes jį pagrobėme, dabar jau nepamenu, kiek tiksliai gavome – 100 ar kiek ten tūkstančių litų. Kai tas grupuotės narys grįžo, viskas išplaukė – pamatė, kad A. Kirkevičius su nauja mašina važinėja. Ir visa ši informacija nutekėjo iki Proškos. Tokių dalykų neįmanoma nuslėpti.
A. Kirkevičius buvo nubaustas, bet man pavyko išsisukti – gal dėl to, kad Proška manęs niekada nenorėjo paleisti, manimi pasitikėjo. Juk vienintelis labai gerai išmaniau sekimo aparatūrą, mokėjau apsimesti policininku. Žinoma, tada jam sumokėjau savo dalį – 10 proc., bet baudos mokėti nereikėjo.
Buvo toks atvejis, kai du grupuotės nariai Jevgenijus ir Vitalijus , tokie du zdaraviakai, slapčia pagrobė cigaretes, bet mes apie tai sužinojome. Visiems buvo įkalta, kad privalome pranešti Proškai, jeigu tokius dalykus sužinome. Pasakėme.
Vitalijus zonoje buvo vierchas, jis ne kartą man siūlė kurti kitą grupuotę, bet nesutikau – sakiau, ką, tu durnas, nori, kad mus užmuštų? Kai nesutikau, tai jis taip ir laikėsi. Jo pavaduotoją Jevgenijų subadė prie Moksleivių rūmų. Bet pareiškimo policijai nerašė. Bet tuo jiems viskas nesibaigė – buvo paimtas automobilis pas vieną iš jų, uždėjo baudą.
Mums tekdavo ir verbuoti naujus žmones – štai vienas toks vaikinas turi geras rankas, dirbo autoservise ir galėjo toliau dirbti, bet buvo pakliuvęs į zoną. Kai išėjo į laisvę, neturėjo kito kelio – jį pasitikome, buvo bobos, pirtis, ir tu jau skolingas. Taip ir įtraukdavo, juk buvo reikalingos torpedos – eis ten, kur bus pasiųsti, darys tai, ką jiems lieps. O pagrindiniai visada bus šone.
Ir aš turėjau torpedų – esu nusiuntęs sudeginti automobilį.
Ir kitas vaikinas, kurį dabar teisia, yra ne prie ko – jį daug metų pažįstu. Atsimenu, kaip gydėme jį nuo priklausomybės narkotikams. Kai išgydėme, juo pasinaudojome – vien už tai, kad išgydėme, įtraukėme į nusikaltimus. Jis neturėjo kito pasirinkimo.
– O kaip buvo su narkotikais – ar grupuotės nariai juos vartodavo? Byloje nėra duomenų, kad gaujos nariai prekiautų kvaišalais, nors ši nelegali veikla nusikalstamame pasaulyje yra labai pelninga.
– Kiek žinau, niekas narkatos nevartojo, tik Proška kartais paniūchindavo, be to, girdėjau, kad pas jį per kratą rado „žolės“. Dėl to mane labai nustebino.
Aš pats nesu vartojęs narkotikų, prisiekiu savo vaikais. Iš tikrųjų, mes nepardavinėjome narkotikų, kaip „čerepai“. Nežinau kodėl.
Taip, parduodant narkotikus yra lengvai uždirbami pinigai, bet niša mieste jau buvo užpildyta, aišku, buvo galima kitus greitai išvaryti iš verslo, tik reikia kanalus žinoti. Juk „čerepai“ turėjo kanalus, krovėsi turtus. Ką jų lopuchai pardavinėjo, tai čia mažmožis, daugiausia jie uždirbdavo, kai iš kitų paėmę narkotikus parduodavo kitiems – iš poros kilogramų buvo galima uždirbti 30 gabalų.
Jeigu mes būtume dirbę su narkotikais, manau, į policiją būčiau atėjęs gerokai anksčiau. Esu nusiteikęs prieš narkotikus. Gal ir kiti taip manė. Mums atrodė, kad tie cigaretininkai, slaptieji milijonieriai yra lengvesnis grobis. Jie neidavo į policiją, o narkotikus pradėk pardavinėti ir iš karto po radaru papulsi – čia tik laiko klausimas, kada tave paims. O Proškos net pats Justas Belousovas („Lapinų“ grupuotės vadeiva, slapstosi nuo pareigūnų – aut. past.) bijojo, nors jis mieste buvo labai įtakingas ir jo visi bijoję. Jis Prošką gerbė.
– Turbūt girdėjote, kad neseniai už grotų pakliuvo vienos žinomos merginų grupės dainininkės sutuoktinis, kuris taip pat įtariamas platinęs narkotikus. Pažinojote jį?
– Kalbate apie Manekeną? Taip jį visi vadina. Žinote, pasakysiu atvirai – jį jau prieš aštuonerius metus už narkotikus reikėjo paimti. Kartais būdavo, kad chebra juokdavosi, jog jo žmona yra elitinė mergina, o jis tik nuleisdavo galvą ir nė žodžio nepratardavo.
Bet jis pagal rangą buvo labai žemai – net „čerepų“ bijojo. Kartą buvo toks atvejis, kai vienas dainininkas, išgarsėjęs realybės šou „Kelias į žvaigždes“, iš Manekeno pirko narkotikų ir įkišo prastos kokybės. Tas pasiskundė „čerepams“ – kai Manekenas buvo sporto salėje, šie atvažiavo ir jį privertė prieš tą dainininką atsiprašyti.
Asmeniškai nesu bendravęs, bet žinau, kad jis tikrai nebuvo įtakingas – žinoma, gal jį kai kas ir žinojo, bet kad bijotų – tikrai ne. Visi dėjo ant jo, jis turėjo visų bijoti. Ir bijojo.
– O gal pažinojote dainininkes – juk sakėte, kad jos mėgsta „blogus vyrukus“?
– Nelabai noriu šia tema kalbėti, juk ir pats su viena jų gyvenau. Aišku, jeigu mes prabiltume, tikrai jos turėtų dėl ko iš gėdos raudonuoti. Bet – ne visos. Štai viena atlikėja, kuri dabar gyvena su sportininku, yra šokusi striptizą „Lulu“ klube. Pats esu matęs. Dabar šią dainininkę matau viešumoje, sėkmingai plaukia pirmyn – buvau sutikęs gal prieš pusmetį, pasikalbėjome, ji jau išsilavinusi, visai kitaip kalba. Šaunuolė! Kiekvienas padarome klaidų.
– Grupuotei, įtariama, priklausė ir grupės „69 danguje“ dainininkės Ingridos Martinkėnaitės-Velijevės sutuoktinis Andrejus Velijevas...
– Kas apie A. Velijevą, tai jis geras fruktas – irgi turi savo žmones, kažką dirba su Latvija, Rusija. Kai buvo sulaikytas, visus jam pateiktus įtarimus pripažino, nes buvo pateikti šimtaprocentiniai įrodymai. Vėliau spaudoje skaičiau, kad dabar jis jau neigia kaltę – aiškina, jog tuo metu sena motina sirgo, tai prisiėmė kaltę, nes norėjo kuo greičiau išeiti į laisvę.
A. Velijevui inkriminuoja pasikėsinimą pagrobti muzikos aparatūrą, kuri buvo verta milijono litų. Žinau, kad jis turėjo kanalą, kur šią techniką būtų pardavęs už 800 gabalų. Prie šio nusikaltimo prisijungiau paskutiniu momentu, vyrai su A. Kirkevičiumi jau buvo nupirkę svarkę spynai nupjauti. Įėjome į tą garažą, kur turėjo būti saugoma aparatūra, o jis buvo tuščias. Nors po to mums sakė, kad buvo kažkokio turto už 180 gabalų, bet nejaugi kažkokia kolonėlė gali tiek kainuoti?
Kai A. Velijevas teisme sakė, kad jo namuose rastas kokainas priklausė ne jam, o kažkam iš čia užsukančių svečių, manau, jog jis meluoja. Tikrai yra dalykų, kuriuos galėčiau papasakoti, bet, deja, neturiu kaip įrodyti, todėl geriau patylėsiu.
Jis turėjo savo žmones, bet visą laiką buvo su Proška. Žulikas lieka žuliku. Mieste visi žino, kad jis Prošką pažįsta, jam dabar padeda. Tai – niekam ne paslaptis, todėl už tai jį gerbia ir niekas prieš jį nešokinėja.
Manau, kad ir dabar jo skyrybos su ta dainininke yra fiktyvios – greičiausiai jis nori savo turtą išsaugoti.
– O kaip Vilniuje yra dabar, kai pareigūnai „nušlavė“ jūsų grupuotę?
– Niekas nepasikeitė. Visi dirba ir dabar, tik gal dauguma pasidavė į kontrabandą, suprato, kad su narkotikais lengva pakliūti. Nors ir jų pilna mieste.
Žinote, kartais sau užduodu klausimą: kam iš tikrųjų mūsų grupuotei reikėjo tiek ginklų, trotilo? Dar prieš man ateinant į grupuotę vyrai į strielkas važiuodavo ginkluoti, bet prie manęs to jau nebuvo, o juk būdavo, kad labai daug žmonių susirenka. Manau, jau praėjo tie laikai, kai viską buvo galima išspręsti tik su ginklų pagalba – gal čia tiesiog tik įprotis nuo senų laikų ar įsitikinimas, kad ginklai yra reikalingi.
– Dabar, kai grupuotės nariai jau sėdi už grotų, kaip manote, kas būtų nutikę, jeigu pareigūnai nebūtų jūsų sustabdę?
– Būtų ir nužudymai, būtume visiškai paėmę miestą, nes Proška ir Karbonadas susijungė, tai labai stiprios komandos. Visi žinojo, kad „Karbonadas“ turi stiprų užnugarį – jis buvo susijęs ir su jau mirusios „Vilniaus brigados“ nariais. Būtų buvę blogai.