„Šiuose puslapiuose esu pasirengęs patvirtinti pagrindinę Stefano Olssono knygos „Vilseledning“ idėją: viena iš Ukrainos konflikto pusių meluoja, o Rusija dezinformaciją pakėlė iki precedento neturinčio lygmens“, – teigia T. Kaevlemarkas.
Ar tiesa, kad rusai – pasaulio čempionai apgaulės srityje? Daugelis prisimena, kaip 2003 metais JAV generalinis sekretorius Colinas Powellas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje pademonstravo nedidelius vamzdelius su balta medžiaga. Tai buvo tik viena grandžių didžiulėje melo ir apgaulės grandinėje. 175 žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho laikraščiuose keliuose kontinentuose pagrindiniai apžvalgininkai vienu metu padarė išvadą, kad karas Irake būtinas. Pasaulis nematė platesnio masto dezinformacijos kampanijos. Pavyko apgauti daugelį politikų ir žurnalistų.
St. Olssono knygos pratarmėje Johanne Hildebrandt taip apibūdina šiuolaikinę Rusijos hibridinio karo strategiją: pirmas žingsnis – perimti iniciatyvą informacinėje sferoje. Iškart po to – atakos iš oro, jūroje ir žemėje, teritorijų užgrobimas, valdžios konsolidavimas politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis.
Taip, ši strategija praktiškai visiškai atkartoja tą, kurią taikė G. Bushas ir T. Blairas, 2003 metais įsiverždami į Iraką.
Nepaisant akiplėšiškų mėginimų, rusams nepavyksta pranokti savo mokytojų. Suprantama, Kremlius naudoja melą, propagandą, užslėptus poveikio metodus, juk kalba eina apie galingą valstybę. Tačiau jam kol kas nepavyko įtikinti nei vieno Švedijos žiniasklaidos atstovo. St. Olssonas irgi taip galvoja.
Vertingiausia jo knygos dalis – Švedijos naujienų ir analitikos medžiagų apžvalga, kuri jo požiūriu yra pakankamai subalansuota. Jis maloningai aprobuoja net „Aftonbladet“ kultūros puslapį už tai, kad būtent jis iškėlė klausimą apie nerimą keliančius dešiniuosius ekstremizmo elementus naujosios Ukrainos vadovybėje.
Tiesą sakant, St. Olssonas Kijevo politikai tenkančiai ultranacionalinei įtakai skiria daugiau dėmesio nei dauguma šiuolaikinių debatų dalyvių. Tačiau jis nepamini, kad Ukraina yra vienintelė Europos šalis, pavertusi savo laiku su naciais bendradarbiavusių nacionalistinių „herojų“ apdainavimą pilietine pareiga. Lenkijos parlamentas neseniai paskelbė kai kuriuos iš šių nacionalistų kaltais dėl genocido, o prezidentas Petro Porošenka atsidūrė tarsi tarp Europos demokratijos ir istoriją neigiančių ukrainiečių gniaužtuose.
Žinoma, negalima nesutikti su St. Olssonu, kad dalį Rusijos propagandos sudaro hiperbolizavimas, pavyzdžiui, kai vyriausybė Kijeve pristatoma kaip fašistinė chunta. Tačiau Carlas Bildtas sudalyvavo priešingoje apgaulėje, kai kartą partiją „Laisvė“ pavadino „geraisiais demokratais“.
Abejonių nekelia ir Krymo referendumo su jo išties sovietiniu balsų „už“ skaičiumi kaip farso apibūdinimas. Vėliau nepriklausomi tyrėjai vistiek pranešė, kad didžioji dalis gyventojų norėjo prisijungti prie Rusijos, tačiau šis melagingai demokratiškas pratimas kažin ar kelia pasitikėjimą Kremliaus manipuliacijomis.
Tuo pat metu, nepaisant daugelio privalumų, St. Olssono knyga neperžengia varginančio mindžikavimo sektą primenančiame draugų rate, kurie netgi neabejoja savo be galo neigiama V. Putino ir Rusijos analize, ribų. Iš tyrėjo su moksliniu laipsniu tikimasi kritiškesnės prieigos prie šaltinių ir platesnio tarptautinio požiūrio.
Pavyzdžiui, trūksta nuorodų į Richardo Sakwaso Ukrainos konflikto analizę, kuri taip gerai buvo priimta visame pasaulyje. Neminimos ir kritiškos Europos Tarybos atstovų, tyrusių Kijevo vyriausybės teisinį požiūrį į įvykius Maidane ir tragediją Odesoje, ataskaitos.
St. Olssonas vadina Ukrainos federalizaciją „V. Putino tikslu“, pamiršdamas, kad tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama dviejų Nobelio premijos laureatų amerikiečių, paragino būtent taip spręsti šį konfliktą. Nereikia tiksliai žinoti Ukrainos istorijos, kad suprastumei, kad tai būtų žingsnis į priekį. Tačiau turint omenyje, kad visas Minsko procesas atsidūrė aklavietėje, įskaitant ir Ukrainos pusę, dabar tikėtis nėra ko.