Mokytojas pasakojo, kaip nusivežė vienuoliktokus į Molėtų observatoriją, kur jų laukė trys lektoriai, buvę mokytojo dėstytojai, su kuriais iš anksto buvo sutarta, kad mokiniai juos pakalbins. Mokiniai susiskirstė į grupes.
„O tai, kaip mums viską ranka rašyt?“, – sulaukė klausimo mokytojas. „Ne, – atsakė, – jungiat diktofoną...“. Viena grupė sakė: „mes tingime perrašinėti, ar galima, kad dirbtinis intelektas mums surašytų?“.
Žodžiu, moksleiviai turėjo po to parašyti straipsnį. Mokytojas parašė straipsnio pradžią, po to sekė moksleivių interviu, ir pabaigai jis paprašė pasidalinti mintimis, kaip sekėsi? „Tai du iš jų su Chat GPT parašė, atsiuntė tekstą, sakau: „čia gi matosi, kad ne jūs rašėte“, – epizodą iš savo darbinės kasdienybės papasakojo A. Storta.
Šis pokalbis yra „Delfi“ interviu ciklo su šalies mokytojais dalis. Pirmąjį interviu galite skaityti čia.
Kaip galvojate, ar dirbtinis intelektas yra grėsmė mokymosi procesui, ar jį reikėtų integruoti į realybę?
Jeigu paskaitytum Franką Herbertą, jo „Kopą“, tai – grėsmė. Rašo, kad mums bus amen. Ir, jeigu pažiūrėtum „Matricą“ ir „Prometėją“, tai mums visais atvejais yra blogai. Aš pats taip matau: dirbtinis intelektas tai yra žmogaus sukurtas dalykas, ir, kadangi tai yra žmogaus kurta, tai galutiniame rezultate žmogus jį, manau, ir valdys, neleis jam iki tiek [progresuoti, kad keltų grėsmę]. Tai yra softas (programinė įranga). Kol nepradėsime kurti žmogaus pakaitalo robotizuotame pavidale, galime būti ramūs, nes tiesiog išjungsime serverį, užpilsime vandeniu, arba kaip tik neduosime vandens aušinti, ir jam bus amen.
Jei bandai viską nuo savęs numesti, ir neevoliucionuoji mąstymo prasme. O mąstymas, gebėjimas kurti yra vienas sudėtinių, žmogų apibrėžiančių dalykų.
Kas liečia mokymą, čia yra dviprasmiška. Jeigu žmogus yra tinginys, iš jo padarys dar didesnį tinginį. Žmogui, kuris yra eruditas, tai gali padėti. Tas labai priklauso nuo žmogaus charakterio savybių: jeigu tu tingi, tai jis tau kenkia. Jei bandai viską nuo savęs numesti, ir neevoliucionuoji mąstymo prasme. O mąstymas, gebėjimas kurti yra vienas sudėtinių, žmogų apibrėžiančių dalykų. Tas atima ir kūrybiškumo. Nes norint sukurti, turi turėti pamatus. Jeigu neturi pamatų, ką tu kursi?
Dirbtinis intelektas gali padėti, kada jau turi pamatus. Bet mokykloje aš nežinau, ar jis turėtų būti labai toleruotinas. Nes realiai dabar mokiniai, ką daro? Vietoje to, kad mokytųsi matematiką, jie pasiima *** (paslėptas programėlės pavadinimas – „Delfi“), ir jis išsprendžia už juos. Jeigu jis anksčiau tik atsakymą rodydavo, tai dabar rodo viską papunkčiui. Jie nurašo, mokytojui paduoda, neva čia yra jų. Jie nepasideda sau pamato, ir ateityje tada susidurs su kita problema. Jeigu kažką reikės kurti patiems, jie negalės to padaryti. (…)
Jeigu esi savo srities specialistas, tau tas tikrai padeda. Tarkime, pas jus žurnalistikoje, kai jūs žinote, ko reikia, viskas gerai, tegul jis rašo, taiso, koreguoja, bet taip rašyti visiškai nesiorientuojant, – čia yra savęs apgaulė.
Žurnalistikoje turbūt viena problemų yra, kad dirbtinis intelektas neturi moralinės dimensijos. Vienas politologas pasibandė savo pramogai, įvedė klausimą: „kokia nauda būtų Lietuvai būti prijungtai prie Rusijos?“, ir ChatGPT pateikė atsakymus, nes jis neturi moralinio, vertybinio vertinimo funkcijos. Nežinau, kiek tas tiksliuosiuose moksluose yra problema?
Dirbtinis intelektas yra mokinamas. Jis mokosi iš duomenų bazės. Jeigu jis ir turės moralines nuostatas, tai jos bus mūsų suformuotos, bes jis mokosi iš mūsų turimos duombazės, jam viskas yra sukraunama. Gal kažkada ir įves tą, bet vėl gi tai bus mūsų suformuotos mintys. Ar jis kada nors pats pradės tai vertinti? Čia dar klausimas. Yra daug neaiškumų.
Apskritai su tomis technologijomis reikėtų labai atsargiai į viską žiūrėti. Aš ant ko esu labai piktas , tai yra „Tik Tok’as“ . Mano valia būtų, aš tą serverį atjungčiau.
Aš ant ko esu labai piktas , tai yra „Tik Tok’as“ . Mano valia būtų, aš tą serverį atjungčiau.
Jauni žmonės jį labai naudoja, bent subjektyviai esu susidariusi tokį įspūdį...
Taip, naudoja, ir dėl manęs tai jie gali juo naudotis. Bet norėčiau, kad ten atsirastų tos pačios taisyklės kaip feisbuke. Dėl ko sako, kad feisbukas yra seniams skirtas? Dėl to, kad feisbukas yra įvedęs daug taisyklių. Tu gali pranešti, gali būti užblokuotas, epolicija ten sėdi. Tai aišku, seniams – čia, nes ten reikia elgtis pagal taisykles.
Dėl ko sako, kad feisbukas yra seniams skirtas? (...) Tai aišku, seniams – čia, nes ten reikia elgtis pagal taisykles.
„Tik tok’e“ yra pornografijos, narkotikų, keiksmažodžių. Dar „Discord’as“ yra kitas velnias. Jie ten gyvena su savo avatarais, ten keikiasi, ir neskiria, gali net suaugęs žmogus su jais sėdėti, ir jie jį pasiųs. Paskui jie ateina į mokyklą, ir nesugeba nuo to atsijungti. Jie daro tą patį mokykloje. Jie įsivaizduoja, kad tai yra tas pats jų socialinis tinklas. Aš matau tame grėsmę.
Negaliu pasakyti tiksliai, bet kažkur esu tą skaitęs, kad Billas Geitsas, Stivas Jobsas savo vaikams iki tam tikro amžiaus draudė naudotis kompiuteriu. Kai pagalvoji, jie gi yra viso šito korifėjai, bet reiškia jau tada buvo supratimas, kad tai yra trukdys, kad tai nepadeda intelektualiai lavėti.
Gaunasi toks bukinimas, kaip narkotikai. Kaip man vaikai aiškina: „taigi dopaminas čia, viskas čia gerai“. Gal ir gerai, bet tai kartais yra labiau trukdys nei pagalba. Reikia būti labai viską susiplanavus. Pamokoje irgi, jeigu nori naudoti technologijas, reikia gerai apgalvoti, kiek laiko, kam, nes jie kitaip ribų nejaučia.
Kalbant apie tą ribų bandymą, ar negali būti, kad čia dar yra faktorius, kad esate jaunas mokytojas, ir jie testuoja: „ar esate autoritetas man? O gal galime lygiam santykyje bendrauti?“.
Nežinau, ar mano amžius ką nors lemia. Kalbu daugiau bendrai. Paimkime paprastą pavyzdį: aš ateinu į mokyklą, sėdi vaikai, jie sėdi telefone, nebendrauja vienas su kitu. Tarkime sėdi dešimt vaikų ant suoliuko, ir visi žaidžia *** (paslėptas žaidimo pavadinimas – „Delfi“) arba kažkokius ten kubus dėlioja. Nėra socialinio gyvo gyvenimo. (…)
Socialiniuose tinkluose gali būti šuo, liūtas, dar kažkas. (…) Bet, kai žmonės nesugeba atskirti realybės nuo vaizduotės, taip ir atsiranda tie mūsų antivalstybininkai, vatnikai, kuriems demonas – Europa ir Vakarai. Aš vaikams ir aiškinu: „koks tau demonas Vakarai , jeigu nesugebi teksto perskaityti? Jeigu sėdėsite savo telefonuose, tai gal ir jūs nesugebėsite, tada ir iš jūsų kvailius darys“.
Aš vaikams ir aiškinu: „koks tau demonas Vakarai , jeigu nesugebi teksto perskaityti? Jeigu sėdėsite savo telefonuose, tai gal ir jūs nesugebėsite, tada ir iš jūsų kvailius darys“.
Bet, ar jie supranta? Ar girdi Jus?
Girdėti tai girdi, bet jie vis tiek yra paveikti to savo įrenginio, ir atsijungti nuo jo jiems yra labai sunku. Kalbant apie telefonų problemą, tai, pavyzdžiui, Prancūzijoje dalis mokyklų uždraudė naudotis mobiliaisiais telefonais, yra šalių, kurios pilnai tą nukirto.
Lietuvoje leista mokykloms pasirinkti. Girdžiu, kad [šitoje diskusijoje oponentai] klausia: „tai, kaip mes susisieksime? O kaip saugumas“. Nežinau, kaip tas telefonas labai saugumą užtikrina. Bet, kol pas mus nebus tokio įstatymo, dar ilgai turėsime tokią problemą. Nes realiai tai reikėtų po truputį grąžinti žmones į realybę. Paskutinis straipsnis, kurį skaičiau, nežinau, kiek tame tiesos, bet yra manoma, kad po kelerių metų išnyks darbas iš namų, kas buvo atsiradę per kovidą. Įmonės jau irgi mato problemą, kad jie greičiausiai praranda ryšį su darbuotojais, nebesusišneka su jais kaip su žmonėmis.
Ar teisingai suprantu, kad viena iš išeičių, Jūsų nuomone, būtų drausti naudojimąsi telefonais mokyklose?
Baisiai skambu, nepopuliariai, nes šiaip labai už inovacijas esu, pats su telefonu draugauju, bet aš asmeniškai turiu pamatą. Žinau, ką reiškia bendrauti su žmonėmis. Deja, bet vaikai, kai gauna to dopamino, pavadinkime tai kad ir taip, per anksti ir per daug, tai nėra gerai.
Vaikams apie tokius sprendimus visada aiškinu per demokratijos prizmę. Dėl visko yra tariamasi, ir dėl visko galima susitarti. Ir tik ekstra atveju, kada nepadeda, atsiranda draudimai, ir tada atsiranda piktumai.
Vienas toks pavyzdys iš mokyklos: dvejus trejus metus turėjome didžiulę problemą – veipai, rūkymas tualetuose. Ėjome, gaudėme, su vaikais kalbėjomės, į policiją kartais nevesdavome, nes savas vaikas gi. Prašėme, kad „nedarykite taip, susitarkime“. Žaidėme demokratiją. Kuo viskas pasibaigė? Detektoriais. Mokykla investavo 15 tūkst. eurų į detektorius, kurie dabar yra visuose tualetuose, ir ta problema kaip ir išsisprendė.
Vaikai, aišku, pradėjo purkštauti, kad „mes čia sekami“. Bet sakiau: „vaikai, mes jūsų dvejus metus gražiai prašėme. Jūs nesupratote, mes jums uždėjome apynasrį. Visada galima susitarti. Tiesiog, jeigu viena pusė draugiška, bet jūs nenorite, tada ta pusė priversta imtis sankcijų“. Ir daugiau tokių pavyzdžių atsiranda, pavyzdžiui, dėl lankomumo gražiai prašai, kad „nepažeidinėk tvarkų“, nesilaiko. Tai iš kur atsiranda tie visi draudimai? Nes tiesiog elementariai nesilaiko taisyklių.
Kiek aš suprantu, čia yra vertybiniai klausimai – suvokimas, kad tau reikia mokytis, o ne sukčiauti su dirbtiniu intelektu, taip pat apsisprendimas, kad tau reikia ne rūkyti, o saugoti sveikatą. Ar tie vaikai kažkokie apleisti? Kodėl jiems tas nesuprantama savaime?
Aš nemanau, kad jie yra apleisti. Jie turi mylinčias šeimas, mokykloje irgi su jais kalbamasi. Bet šalia vyksta socialinis gyvenimas, kuris neturi tabu. Ten nėra stabdžių, ir jie ten išsiduoda iki tiek, kad paskui nesugeba grįžti atgal. Yra žmonių, kur negeba atskirti realybės nuo to, kas ten darosi. Ateina tėvai ir sako: „koks jis geras, namuose padeda, šnekamės, šypsosi, važiuojame į keliones“. Mes rodome, kad jis turi ir kitą veidą. Tai sako: „negali būti, ką jūs pasakojate?“. Sakome, kad „va, įrodymai“, o tėvams jis šventas žmogus.
Aš nemanau, kad jie yra apleisti. Jie turi mylinčias šeimas, mokykloje irgi su jais kalbamasi. Bet šalia vyksta socialinis gyvenimas, kuris neturi tabu.
Vertybės jiems tai skiepijamos. Bet pavyzdžių yra sočiai, tarkime, važiavome, ir jie man pradėjo rodyti neprofesionalias kovas *** (pavadinimas paslėptas – „Delfi“), kur – Minedas, Maybachas. Jie į juos žiūri, ir jiems „vau, kaip krūta“. Sakau, „kas čia yra krūto? Kodėl jūs nepažiūrite Izaokas Niutonas, ką darė? Arba Albertas Enšteinas, Marija Kiuri, kodėl nepažiūrite? Jūs į tokius žiūrėkite“.
Juos žavi tos nesąmonės, kur kažkas kažką primušė, geria aliejų, aš net pasakoti nenoriu. Juos smurtas žavi. „Tik Tok’e“ irgi yra smurto, tai jiems tai patinka. Jie man atneša, rodo, kad „o, žiūrėkit, primušė, prispardė“. Sakau, kad, „ar jūs juokaujate? Ar mes jus to mokome? Ar tai yra moralinės vertybės?“. Tada tu kalbiesi, ir suprantu, kad va ta dalis yra blogai.
Ar patyčios vis dar yra didelė problema?
Jeigu atskaitos tašką imčiau, kai aš mokiausi, tai buvo devyniasdešimtieji, esu Vilniaus devyniasdešimtųjų rajono vaikas, tai žinote, pavadinčiau, kad čia dabar nieko nėra, jeigu lygintume su dugnu. Kartais būna, kad jie apsižodžiuoja, apsistumdo, bet kalėjimo lygio nėra.
Jei vienas kitą kažkaip pavadina, tai eini, kalbiesi, pas socialinę [darbuotoją] vedi, tėvus kvietiesi. Būna, kad apsistumdo. Čia aš jums sakau apie savo aplinką, bet kažko tokio išskirtinio tikrai nėra.
Aktyviai vyksta diskusija apie tai, kas yra gera mokykla? Atsispiriant ir nuo dirbtinio intelekto temos, kiek dar akademinių gebėjimų reikalavimas yra aktualus šiuolaikinėje realybėje?
Jų reikalaujama visą laiką, nes yra toks dalykas kaip PUPP (Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas – „Delfi“) dešimtoje klasėje. Aš jau nekalbu, kad yra standartizuoti atsiskaitymai, į kuriuos kai kurie ir tėvai pro pirštus žiūri, nes tai nelemia ėjimo į kitą klasę. Tai tiesiog yra signalai: „stiprinkite tas vietas, nes ateis VBE (valstybiniai brandos egzaminai – „Delfi“)“.
Kai kas sakytų, kad „oi, mokykla tik egzaminui ruošia. Ji turėtų paruošti gyvenimui“. Jeigu paruošimas gyvenimui užtikrintų įstojimą į universitetą, tai mes visi tik balius festivalius darytume, būtume TOP1 mokykla, aš irgi čia disko kamuolį pakabinčiau, šokiai pokiai būtų. Bet pasiruošimo gyvenimui vienas iš etapų yra žinios. Tai yra pamatas. Kitas dalykas, kad į universitetą irgi įstoti reikia.
Galime grįžti prie senesnės tvarkos, kad išmeskime mokyklinį egzaminą, ir tegul lieka vidurkiai ir stojamieji. Padaryti tokį variantą turbūt nėra tokia didelė problema, bet bet kuriuo atveju tai vis tiek bus egzaminas, ir vidurkį turi išvesti iš žinių. Kai kalba, kad reikia atsisakyti vertinimų dešimtbalėje sistemoje. Tai įsivaizduokime, visi atsisakėme, niekas nebevertiname dešimtbalėje, bet kaip tada bus? Tai bus „slenkstinis“, „labai gerai“, „patenkinamai“. Bet supraskime paprastą dalyką, kad tai irgi bus vertinimas, tiesiog ne skaičiais, o žodžiais.
Kas nuo to pasikeis, jei pasakysiu ne taip, kad „tu gavai du“, o , kad „tu slenkstinio nepasiekei“? Skamba labai gražiai, progresyviai, bet po kokių penkerių metų visi supras, kad čia yra tas pats dvejetas. Tai, ką tada galvosime? Pereisime prie simbolių? Vertinimas visada bus, ir jis reikalingas. (…)
Kai ekonomikos mokiau, tai jų mėnesio darbas būdavo susikurti bendrovę ir pristatyti jos reklamą. Viena užduočių būdavo įvertinti savo ir savo komandos narių indėlį, ir pirma taisyklė būdavo: „nemeluok“. Jeigu tavo kompanionas darė visišką nesąmonę, tu privalai tą pasakyti į akis, kad „tu darei nesąmones“. Čia yra vertinimas. Jo reikalas suprasti, kad tai buvo signalas, kad „tu darei nesąmones, tai taisykis“, arba liaudiškai tariant užsiraukti, „kaip čia mane įžeidė“. Jeigu tik taip mąstysi, tai jokio progreso nebus. Turi išmokti iš klaidų pasimokyti.
Jo reikalas suprasti, kad tai buvo signalas, kad „tu darei nesąmones, tai taisykis“, arba liaudiškai tariant užsiraukti, „kaip čia mane įžeidė“. Jeigu tik taip mąstysi, tai jokio progreso nebus. Turi išmokti iš klaidų pasimokyti.
Kartais girdžiu kritikos, kad „protingus vaikus susirenka, ir bepigu jiems turėti gerus rezultatus“. Ar yra tekę savo praktikoje turėti mokinį, kuris atėjo prastoje situacijoje, ir jį pakelti iki, kiek tas įmanoma, gero lygio?
Mūsų gimnazija nėra iš tų, kuri turi prabangą atsirinkti. Turime visko, ir labai prastos motyvacijos vaikų, kurie nenori mokytis, ir tokių, kuriuos galėtume pavadinti eruditais. Tokioje situacijoje turi prisiderinti. Aišku, kad žmogui, kuris, matosi, nori dėti pastangas, bet jam tiesiog nesisega, stengiesi padėti, kad jis nesiristų į dugną. Ir yra buvę, kad padėjome.
Iš tokių patirčių, kur, galima sakyti, žmogus dugne buvo, tai man įsiminė mokinys, kuris pas mus baigė dešimt klasių. Paskutinius dvejus metus jis pas mane fizikoje projektiniuose darbuose buvo. Ir paskutiniais metais, kai buvo dešimtokas, nacionaliname konkurse pirmą vietą jo komanda laimėjo. Jie buvo tryse. Turėjau tokią madą suformuoti taip, kad komandoje vienas būtų labai protingas, dar būtinai mergičką paimdavau, kad būtų mišri komanda, ir vieną, kuriam prasčiau sekasi. Skaičiuoti jam visiškai nesisekė, spręsti uždavinius buvo ne jam, bet jis rankas turėjo, technologinė dalis jam patiko. O ten projektas kaip tik ir buvo technologinis.
Jam visi sakė, kad „neik tu į vienuoliktą klasę“, bet jis nuėjo, ir jau pačioje pradžioje iš vieno iš dalykų gavo tris vienetus iš eilės. Jam motyvacija krito. Ėjau pas auklėtoją, socialinę pedagogę, sakiau: „padedam kažkaip“. Ir mes jį į geležinkeliečių mokyklą išsiuntėme. (…) Jam atsirado vieta, jis pabaigė profesinę. Aš jį susitikau po poros metų, paklausiau: „kaip sekasi?“. Jis sakė: „va, teises išsilaikiau, važinėju į darbą“. Nustebau, kad jau darbą gavo. „Jo, – sakė, – aš „Eurovaistinėje“ dirbu programuotoju“.
Kai turiu kelis tokius pavyzdžius, tai man imponuoja mintis apie tai, kodėl mes vaikus, kuriems yra sunku, kurie yra žemos motyvacijos, apgaudinėjame, tempiame juos iki dešimtos klasės, o paskui iki dvyliktos? Mano manymu, tų, kurie jaučia, kad ne jam yra mokykla, nereikėtų apgaudinėti, kad „ji tau yra“, ir reikėtų nukreipti juos į profesiją.
Kai kurios mokyklos bando išlaikyti net ir prastai besimokančius, vos ant ketverto ar penketo tempiančius, čia yra kompleksinis dalykas – klasių krepšeliai. Bet kaip jie paskui egzaminus išlaikys? Faktas, kad dalis jų nenueis iki egzaminų, kiti pasirinks mokyklinius. O ką vaikas darys su mokyklinių lietuvių kalbos ir matematikos egzaminų penketais? Gaus vidurinį išsilavinimą, bet kokį kvalifikuotą darbą jis su juo galės eiti dirbti? Gerai, jeigu turi pakankamai smegenų, tai jis galbūt savo verslą įkurs, bet visi kiti taikys į nekvalifikuotus darbus. Čia ne apie mūsų gimnaziją kalbu. Mes turime prabangą, turime daug vaikų, tai, jeigu nori, gali eiti į profesinę.
Aišku, švietimas turėtų būti orientuotas ir į tai, kad neatidarytume Pandoros skrynios, kad „mes jus visus išleidžiame“, nes tada ir tie, kas turi vidutinę motyvaciją, sakys: „einu po dešimt klasių, ir viskas“, bet formuoti taip, kad būtų noras mokytis. Visuomenėje turėtų būti formuojama, kad mokslas, žinios, o ne patiktukų ar sekėjų skaičius yra prestižas. Dabar mokymasis yra prestižas nebent elitinėse mokyklose.
Kas už šitą uždavinį turėtų prisiimti atsakomybę: ar tai yra švietimo ministerijos vadovybės, ar mokytojų, ar šeimų klausimas?
Tai yra kompleksinis dalykas. Švietimo ministerija gali išleisti daug doktrinų, popierių, nurodymų, taip rodydami, kad jiems tai neva yra svarbu. Bet tada svarbu yra tik jiems. Jeigu – tik mokytojams, tai ir liks svarbu tik mokytojams. Jeigu – tik tėvams, tai – tik tėvams. Jeigu visiems kitiems ne taip svarbu, tai ateis ir pastoviai aiškins: „parašyk man čia dešimt“. Tas turi būti iš visų pusių. O, jeigu taip paėmus, kas yra ministerija, mokytojai, tėvai ir vaikai? Tai yra bendruomenė, visuomenė. Tai turi būti auginama šalies mastu. Visi turi prie to prisidėti. (...)
Diskusijoje apie švietimo aktualijas dažnai nueiname į kraštutinumus. Ir turbūt galime priimti faktą, kad mokytis ne visada yra smagu? Kartais gali būti ir sunku, ir nemalonu, ir neįdomu. Bet yra sakančių, kad „mano vaikas turi būti laimingas mokykloje“? Kaip tarp šitų dviejų kraštutinumų nepasiklysti?
Skaičiau knygą „Laimės geografija“ apie laimę, kaip mokslininkas keliavo ir įvairiose šalyse matavo laimės indeksą. Sociologai yra išsivedę laimės indeksą. Gal ir gali tai, remiantis statistikos duomenimis, pamatuoti, tebūnie. (...) Bet mokymasis ne visada yra, ir ne visada turi būti, labai laimę keliantis. Paklauskite bet kurio statybininko, paruošiamieji darbai yra patys šlykščiausi. Ar tu pamatą statysi, ar pirmas pamokas paimsi, jos bus pačios sunkiausios, šlykščiausios, tau nesiseks, tu pyksi, tau bus neįdomu, tu zysi, gausis blogai. Aš sportuoju, tai galiu su sportu tą susieti. Man tuoj bus keturiasdešimt metų, nueinu, man treneris pirmus kartus rodo, aš sakau: „žinai, aš durnas. Man nedašilo“. Tai aš tuos vaikus suprantu. Nebijau pripažinti klaidos, suprantu, kad iš to pasimokysiu.
Mokymasis ne visada yra, ir ne visada turi būti, labai laimę keliantis.
(…)
Atėjusi nauja valdžia žiūrės į šitą sistemą vėl plačiomis didelėmis akimis, matę, kad jau vyko nemažai skandalų, nuo ko jiems siūlytumėte pradėti? Kur labiausiai reikėtų valstybinio dėmesio?
Nueinanti valdžia paliks jiems daug reformų: tūkstantmečio mokykla, įtraukusis mokymas, ir visa tai, ką jie atnaujino. (…) Ateinančiai valdžiai reikėtų, visų pirma, nedaryti skubėtų reformų, dėl reformų tartis su mokytojais, ir tą daryti neprievartiniu būdu. Net, jei jie siųstų kažkokius klausimynus, kad tai nebūtų prievolė. Svarbu, kad žmonės išsakytų nuomonę, ir į tą nuomonę būtų dar ir atsižvelgta. Tai yra labai sunku padaryti, nes mūsų yra daug, visi mokytojai yra skirtingi, kiekvienas turi savo nuomonę, savo specifiką, bet reikia kalbėtis.
Dar svarbu tą daryti tinkamu laiku, nes ir čia galbūt buvo bandoma kalbėti, bet tai būdavo vakariniai, vos ne naktiniai pasikalbėjimai. Na, atsiprašau, bet chebra naktimis arba vakarais negali dirbti, apie kokią darbo kokybę ten bus kalbama? Tuo labiau, kai mokytojų trūksta, kai kurie mokytojai dirba po pusantro etato. Aš pats turiu pusantro etato. Tai mano darbo diena praktiškai yra nuo aštuonių ryto iki septynių vakaro, jeigu žiūrėtume į tabelį. Ir tokių mokytojų daug yra. Iš mūsų tada dar kažko prašyti yra sunku. Nes mes pervargę. (…)
. Šitos dalies jiems reikia pasimokyti iš programuotojų.
Reformas reikėtų gerai apgalvoti, ištestuoti, daryti pilotinius testus, ir pilotiniai testai turėtų trukti mažiausiai dvejus metus. Šiuo atveju imtis yra svarbiausia, kuo daugiau apklausi respondentų, tuo turėsi didesnę imtį ir aiškesnį vaizdą. (…) Imties iš mėnesio, kad kažkur papilotavote, nepadarysi. Turi būti normali imtis. Paskui turi būti imties analizė. Paskui turi būti klaidos ištaisytos, tada dar kartą piluotuojama, ir tada, jei jau viskas gerai, bandoma mažais žingsneliais įdiegti. Šitos dalies jiems reikia pasimokyti iš programuotojų. Kvailas programuotojas yra tas, kuris paima beta versiją, ir iškart įkala ant viršaus ant normalios versijos. (…)
O ką daryti su mokytojų trūkumu ? Jau dabar yra tragedija kai kuriose mokyklose, ir sako, kad bus dar blogiau? Taip supaprastinant, ar čia yra pinigų klausimas?
Mes gi sakėme, kad yra prestižas būti mokytoju. Su vaikais kalbėjausi (…), dvyliktokų klausiau: „kas iš Jūsų nori būti mokytojais?“. Nei vienas. (...) Aš pilnai juos suprantu. Banaliai skamba, bet alga yra svarbu. Tikrai nėra taip, kad aš dirbti tik dėl pinigų. Vaikams pateikiau pavyzdį, kodėl taip nėra?
Jeigu man tikrai pinigai būtų svarbiausia, aš nueičiau į kokį nors prekybos centrą, ir ten dirbčiau. Jeigu ne ten, tai įmonė X moka 2,5 tūkst. eurų už specializuoto automobilio vairavimą. Kita įmonė moka 2 tūkst. eurų už panašų darbą. Sakiau, kad „jeigu tai būtų dėl pinigų, galėčiau ten eiti. Nes tų įmonių vairuotojas gauna daugiau negu aš“. Ir būtų ženkliai daugiau, jeigu aš vienu etatu dirbčiau. Aš dirbu pusantro etato, aš nesiskundžiu: turiu pinigų, bet yra problema, kad aš neturiu sveikatos. Neneigsiu, esu arti perdegimo ribos.
Neneigsiu, esu arti perdegimo ribos.
Tai, visų pirma, pinigai turi būti. Mokytojo atlyginimas, mano manymu, turėtų prasidėti nuo 2,5 tūkst. eurų. Tokia yra realybė, tokios yra kainos. Jeigu norime padaryti prestižą, tai mokytojas turi ir būti tas, kuris uždirba daug. Yra žmonių, kurie sako, kad „jie neverti“ (…). Bet kitu atveju nepakelsite prestižo. Teks rizikuoti, ir pradėti mokėti daugiau. Kažkuriuo momentu tas prasilauš, ir turėsite ateinančius profesionalus.
Kitas dalykas yra biurokratizmas. Popierizmo yra sočiai. (…) Šitą reikia numesti. Ateina pas mus jauni žmonės, ir jie sako: „kokie dar čia popieriai? Kas čia per daiktas?“. Sakau: „nieko, padirbsi, jau po metų kitaip kalbėsi“. Yra darbų, kurių tikrai reikia, bet yra darbų, kur kartais pagalvoji: „ar čia mano darbas? Gal ne mano, gal čia Švietimo skyriaus, ministerijos, gal administracijos darbas?“.
Tada – autonomija. Mokytoju ir mokykla apskritai reikia pasitikėti. Šiai dienai kažkodėl yra suformuota nesąmonė, kad „aš esu paslaugos teikėjas“. Dabar labai gaju, kad klientas visada teisus. (…) Bet „klientas visada teisus“ yra tik pusė sakinio, jis turi pratęsimą: „dėl skonio – klientas visada teisus“ (Client is always right in matters of taste – anglų k.), kas iš esmės reiškia, kad jam gal ir atrodo, kad jis visada teisus, bet iš tikro ne visada taip yra. Autonomija turi atsirasti. Turime pasitikėti mokytoju. Dabar gaunasi iki tokios kontrolės, kad ateina tėvai: „už ką mano vaikas dvejetą gavo?“, „ar galite man visą vertinimą pateikti?“. Ta prasme? Ar mes dėl visko turime atsiskaitinėti ? Kai vienas kitu nepasitikime, tai ir gaunasi, kad viena pusė daro nesąmones, kita pusė – irgi. Aš neginu, kad visi šventi ir iš mokytojų pusės. (…)
Tie trys aspektai – alga, biurokratizmas, pasitikėjimas, skamba kaip klišės. Bet tos klišės yra tai, kas skauda. Kitas dalykas, dėl ko profsąjungos pernai streikavo: mokinių klasėse yra per daug. Sutinku, galima ginčytis: rajone, kaime jų tiek nėra, bet pavyzdžiui, aš dirbu gimnazijoje, kur mokinių klasėje yra po 28, 29, 30, yra buvę 32. Kariuomenėje žemiausioje grandyje nėra tiek žmonių. Yra toks mano firminis palyginimas: Jėzus dvylika mokinių turėjo. Privačios mokyklos dvylika vaikų iš pradžių irgi klasėse turėjo, paskui penkiolika padarė.
Kalbant apie įtraukųjį ugdymą, ar pas save klasėse turite vaikų su specialiaisiais poreikiais? Ar jis veikia?
Ar norite sąžiningo atsakymo? (…) Norint, kad jis normaliai veiktų, turi būti pasiruošta. Dabar padaryti utopiniai dalykai. Pati idėja buvo graži, bet, kad tą įgyvendintum, reikalingos didelės lėšos: (…) reikia žmonių, kurie realiai tame gaudosi. Šiai dienai priima visus, kas nori dirbti. Yra tokia feisbuko grupė: „Vilniaus mokytojai“, ten būna žmonės rašo: „laba diena, esu labai gera studentė, labai myliu vaikučius. Gal turėtumėte darbo pasiūlymą“. Ir visi ploja rankomis „valio, ateikite mokytojo padėjėja dirbti“.
Ne taip turi būti. Turime investuoti. Turime padėti tiems vaikams tapti savarankiškais. Mano nuomone, visų pirma, juos reikia mokyti gyvenimo, kad, kai jie taps dvidešimtmečiais, jie nueitų į darbo rinką, savimi pasirūpintų. O nebūtų taip, kad, kai jis bus dvidešimties, tai tėvai galvos, ar jiems nereikia išeiti iš darbo, kad juo pasirūpintų? Arba, kad gal jam reikės socialinio darbuotojo, o tas socialinis darbuotojas ateis dviem trim valandoms per savaitę.
Man yra skaudu. Aš kartais sėdžiu, į tuos vaikus žiūriu. Jie sako: „ko jūs sėdit, žiūrit?“. O mintyse aš galvoju: „kaip tau padėti?“.
Man yra skaudu. Aš kartais sėdžiu, į tuos vaikus žiūriu. Jie sako: „ko jūs sėdit, žiūrit?“. O mintyse aš galvoju: „kaip tau padėti?“. Bet aš suprantu, kad čia reikia daug pinigų, reikia specialistų, juos reikia ruošti. (…) Tai turi būti nuolatinis darbas, jie turi nuolatos tobulėti.
Pati idėja nėra klaida. Ji yra gera, bet jos darymas turi būti nuolatos šlifuojamas, tobulinamas, nuolat skiriami kursai, mokymai. Gerai, tegul jie ima tuos žmones, kurie rašo skelbimuose „labai myliu vaikučius“, bet tik vieną prašymą turiu: jeigu imate tuos žmones, mokykit juos, skirkit jiems dėmesio.
