„Aišku, kad idėja – utopinė, bet o kodėl? Nuo sausio 1-os iki kovo 11-os dienos skelbiama visuotinė liustracija ir visuotinė amnestija. Ką tai reiškia? Kiekvienas gali prisipažinti, kad jis sukčiavo, yra korumpuotas, užsiima švogerizmu, nepotizmu, nesąžiningai užsiima verslu ir niekas nėra baudžiamas“, – kalbėjo B. Burgis.
Anot jo, imdamiesi šios iniciatyvos vos per 3 mėnesius mes pakiltume į aukštumas.
„Nuo kovo 11-os Lietuva jau būtų kitokia. Ir mes galėtume iš naujo pradėti statyti tą gražų rūmą. Tiesiog, matyt, reikia kažkaip leisti žmonėms atsipeikėti ir pasakyti: „Na, negalima taip gyventi. Nereikia taip gyventi“. Ateis sunkus metas prieš mirtį ir tu suprasi, kad visa tai, ką darei neteisingai, neteisėtai, nieko tau gyvenime gero nedavė“, – aiškino žinomas Lietuvos pedagogas.
Išpažino ir savo nuodėmes
Paprašytas patikslinti, kas per tuos 3 mėnesius pasikeistų – ar galima tikėtis, kad savo blogus darbus įgarsinę žmonės gyvenimą pradėtų iš naujo, ar visi tiesiog žinotų jų nuodėmes, B. Burgis tikino, kad tokia iniciatyva greičiausiai padėtų prabilti sąžinės balsui.
„Jis sakytų: „Paklausykite, aš nurašiau savo disertaciją. Aš atsiimu reikalavimą vadinti mane profesoriumi. Aš būsiu tiesiog žmogus ir pradėsiu iš naujo dirbti, leiskite man dirbti asistentu, pavyzdžiui.“ Ir visi sutiktų, sakytų: „Kodėl ne?“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Jo teigimu, jei žmogus jau išdrįsta prisipažinti, kad vogė, nuo tos akimirkos jis tikrai daugiau nebevogs.
„Esu kažkada įžeidęs tam tikras seksualines mažumas, jaučiuosi kaltas. Tačiau aš jau atsiprašiau ir pats sau pažadėjau taip daugiau nedaryti. Esu pataikavęs tiems, kurie nesimokė. Dabar to nebedaryčiau, bet dabar niekas ir nebeduoda to daryti“, – sakė pašnekovas.
Tiesa, B. Burgis sudvejojo, ar pakankamai drąsūs būtų tie, kurie iš tikrųjų turėtų prisipažinti. Vis dėlto pabandyti, tikino jis, galima.
Siūlo leisti mokytojams įsivertinti
Pedagogas nevengia vis pastebėti, kad daugiau laisvės reikėtų suteikti ir mokytojams – jie, pavyzdžiui, esą galėtų patys save įsivertinti.
„Visas dabartines švietimo problemas mes iš karto išspręstume, jei mokytojai įsivertintų oriai, garbingai, tyliai, neviešindami to, ką pamatė. Kažkas drąsiai pasakytų: „Aš esu arti genijaus. Prašyčiau, man arba mokat tinkamą atlyginimą, arba aš išeinu, tada Jūs gailėsitės“. Kiti ramiai ir oriai pasitrauktų – kas į pensiją, kas į kitą darbą – supratę, kad jie netinkami“, – dar viena idėja dalijosi B. Burgis.
Jo teigimu, mokytojai yra pakankamai sąžiningi įsivertindami, bet jie visaip stengiasi išvengti įvertinimo iš šalies. Tai, pašnekovo teigimu, teisinga, nes neva negražu pedagogą vertinti viešai. Suprasti B. Burgis negalėjo ir tokio reiškinio kaip pamokų stebėjimas.
„Negaliu suprasti, kaip galima eiti į mokytojo pamoką, lankyti. Tai kažkoks cirkas, pasityčiojimas. Kaip tuo metu moksleiviai žiūri, kai kažkoks pašalinis žmogus sėdi ir tai – pamoka. Tai ne pamoka, tai spektaklis. Kita, kas tie, dangaus siųstieji, kurie gali eiti į kurio nors mokytojo pamoką ir įsivaizduoti, kad jie tai žino, kaip tą reikia padaryti? Ne, nežino“, – aiškino pašnekovas.
Kalbėdamas apie tai jis minėjo ir tokias asmenybes kaip fiziką Levą Landau ar išradėją Albertą Einšteiną, kurių charakteriai neretai kritikuojami, tačiau pripažįstama, kad jie buvo puikūs savo sričių specialistai.
„Aš negaliu suprasti, kodėl taip norima mokyti mokytojus ir viešai apie tai kalbėti. Atestacijos tos šv. ministerijos yra absoliutus idiotizmas – tiesiai sakau. Prisitaikėliai, apsukresnieji įveikia tą visą popierizmą, surenka visus įrodymus dėl kvalifikacijos, o tie, kurie iš tikrųjų dirba, neturi tam nei laiko, nei moralės“, – dėstė B. Burgis.
Mokyklose – profesionalai be edukologijos išsilavinimo?
Pašnekovo teigimu, mokytojai turi save įsivertinti bent 4 srityse – lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos, kompiuterinio raštingumo ir profesinio gebėjimo.
„Yra daug neraštingų, jokia užsienio kalba nekalbančių, juo labiau, nerašančių mokytojų. Yra daug, kurie kompiuterių bijo kaip pasiutusio šuns. Jie turėtų įsivertinti ir pasakyti. Jei tu pateikties „Power Point“ ar „Prezi“ negali padaryti, tai gal jau laikai pasikeitė? Reikėtų išeiti“, – susimąstyti mokytojus ragino jis.
Paklaustas, ar tai įgyvendinus nenutiktų taip, kad nebeliktų, kas vaikus mokytų, B. Burgis pasidalijo ir dar viena idėja – leisti savo srities profesionalams dirbti mokyklose be edukologinio išsilavinimo.
„Paimkite programuotoją iš DELFI, pavyzdžiui, pasiūlykite jam normalią algą ir leiskite mokyti programavimo. Ar jis sugadins tuos moksleivius todėl, kad Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) nebaigęs? Nejuokinkit“, – siūlė jis.
Pasak pašnekovo, bet ko negalima leisti į pradinę mokyklą, tam tikri niuansai galioja ir iki tol, kol vaikas pradeda eiti į 8 klasę, tačiau dirbti su gimnazistais, aiškino jis, specialių edukologinių gebėjimų nereikia. Maža to, patiems gimnazistams esą būtų naudinga tiesiogiai bendrauti su tais, kurie galbūt vieną dieną taps jų vadovais.
Mokytojai turi uždirbti ne mažiau 1 tūkst. eurų
Pastebėjus, kad turbūt nė vienas programuotojas šiandien neis dirbti į mokyklą dėl mokytojams mokamų itin nedidelių atlyginimų, B. Burgis pripažino – jam visada skaudu dėl gydytojų ir mokytojų algų.
„Mokytojas turi būti lygiagrečiai su visais valstybės tarnautojais. Nesakau, kad būtinai prezidento atlyginimą turi gauti, bet jis neturi 5 kartus mažiau uždirbti“, – aiškino pedagogas.
Anot jo, tradicija garbinti ir mokėti didesnius atlyginimus vadovams tęsiasi nuo faraonų laikų, tačiau tai nereiškia, kad ši praktika yra teisinga – žmogus turi uždirbti tiek, kiek vertas jo darbas, o ne pozicija ar postas.
„Nė cento mažiau. 1 tūkst. eurų. Man nerūpi, dvigubai, trigubai. 1 tūkst. eurų mokytojui yra normalesnis atlyginimas, apie kurį galima kalbėti“, – sakė B. Burgis.
Pasak jo, Lietuvoje yra ir maždaug 5 mokytojai, kurie gali uždirbti tiek, kiek šiuo metu uždirba Seimo nariai – maždaug 2 tūkst. eurų „į rankas“.
Nurodė, ko galėtume pasimokyti iš kitų šalių
Nors iniciatyvos Idėja Lietuvai platformoje skaitytojai labiausiai giria Suomijos švietimo sistemą, B. Burgis nemano, kad galėtume daug ko iš šios šalies pasimokyti.
„Yra idėjų, kurias galime panaudoti, tačiau neperkelsime švietimo iš Švedijos, Suomijos“, – užtikrino jis.
Tiesa, pašnekovas gyrė Švedijoje egzistuojantį visiškai išvystytą mokytų pagalbininkų modelį. Jie iš karto ima dirbti su tais vaikais, kurie yra šiek tiek kitokie, laikomi papildomu resursu.
Tuo metu Danijoje įspūdį B. Burgiui padarė tai, kad baigęs universitetą mokytojas gali dėstyti ir danų kalbą, ir geografiją, ir matematiką.
„Buvau nustebęs, o jie man: „Tu ką, nori pasakyti, kad jis pats baigė mokyklą, baigė universitetą ir nemoka tiek visų dalykų, kad galėtų moksleiviams pateikti?“ O mes sakome: „Ne, ne, jis edukologijos nebaigęs, mes neleisime jo į klasę“, – stebėjosi pašnekovas.
Įvertino P. Baršausko skandalą
Šiuo metu itin aktyviai diskutuojama ir apie skandalą, į kurį įsivėlė Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas, parašęs monografiją, kurioje, įtariama, yra citavimo klaidų. Kai kurie tikina, kad darbas, kurio pagrindu jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis, plagiatas.
„Prieš gindamasis disertaciją mokiausi iš prof. A. Avižienio darbų. Užtenka, kad šis Kalifornijos universiteto profesorius pasakė, ištyrė ir tuo viskas pasakyta. Tačiau aš visą laiką sakau – nereikia tokių žmonių nei bausti, nei kažką jiems aiškinti – jie vis tiek nesupras. Tegu jis būna habilituotas. Tačiau jis seniai jau ne rektorius ir ten negali būti nė vienos dienos“, – kalbėjo B. Burgis.
Pasak pašnekovo, tokie žmonės kaip P. Baršauskas esą yra iš kito pasaulio. Jis atkreipė dėmesį ir į disertacijas, kurios šiuo metu ginamos, tarkime, LEU.
„Žmonės išvargo, iš nevilties. Tai yra vienas laiptelis – jei tu esi mokslų daktaras, jau tu šiek tiek pranašesnis už kitus. Ir tada kabinamasi šiaudo. Kodėl tiek daug edukologijos, vadybos disertacijų, o tiek mažai fizikos ir matematikos? Yra skirtumas, kurioje vietoje galima greičiau tapti daktaru“, – kalbėjo B. Burgis.
Veidmainystė yra tas skaudulys, dėl kurio jam švietimo srityje skauda labiausiai.
„Aš galvoju ne apie P. Baršauską, o apie tuos, kurie aplink jį, kur matė, žinojo, mato, žino ir tyli“, – sakė pašnekovas.
Anot jo, rektorius turi būti moralinis autoritetas, o ne techninis darbuotojas, kuris tik reguliuoja eismą.
„Nuo A iki Z visą disertaciją padariau pats. Ir melas, kad anksčiau buvo kitokios taisyklės. Melas tai. Visada buvo taip – kas yra tavo, yra tavo. Kas yra nurašyta, tuo labiau nuo vadovėlio – nuo vadovėlio! – yra ne tavo“, – sakė B. Burgis.
Universitetams leidžiame per daug
Jis tiesioginės konferencijos metu pasidalijo ir savo mintimis apie aukštąjį mokslą Lietuvoje. Pasak pašnekovo, užtenka kalbėti apie jėzuitišką universitetų autonomiją – visa šalis išlaiko universitetus, o jie šaukia, kad kaip nori, taip tvarkosi.
„Seimas turi imti vadžias į savo rankas ir pasakyti: „Mes padarome, sutvarkome ir pasakome, kaip bus“. Aš sutikčiau, kad pora universitetų – Vilniuje, pora – Kaune, dar Šiauliuose, Klaipėdoje ir viskas. Ir užtenka. Po to gal dar susijungs, dar sumažės. Didžiausia bėda, kad mes nesvarstome apie tai, kad ir susijungus gali likti tie patys valdžioje – ta pati korupcija, ta pati veidmainystė, kad mes mokome studentus, o jie mokosi“, – sakė jis.
Pats B. Burgis su džiaugsmu prisimena laiką, kai dėstė Informatikos fakultete, kur jam teko sutikti kone genijus, bet didžioji dauguma studentų, pripažino, kelia galvos sopulį.
„Koks bebūtų Seimas, jis yra aukščiausioji valdžia. Tik po to yra Vyriausybė. Turime pasirinkti, kas priima sprendimus – gal Seimas suteikia teisę Vyriausybei, bet jei Seimas pasako: „Ne“, visi tyli. Aš pabrėžiu – visi, įskaitant ministeriją, savivaldybes ir merus. Jei ne, nušluoti tą Seimą ir pareikalauti išankstinių rinkimų“, – tikino B. Burgis.
Konferencijos metu jis nesutiko pasidalinti savo nuomone apie dabartinį Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką Eugenijų Jovaišą, švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę, tačiau įvardijo, kokių darbų imtųsi, jei pats užimtų jos postą – plačiau apie tai vaizdo įraše.