Tokios pozicijos laikosi švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, sumanęs įvesti minimalų balą, kurio nepasiekę stojantieji liktų už aukštųjų mokyklų borto.
Prieš tai piestu stoja daugiausia iš už mokslą mokančių studentų gyvenantis Mykolo Romerio universitetas (MRU), perspėjantis, kad tokiu būdu Lietuva bus užvaldyta be tankų.
Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) parengtose Mokslo ir studijų įstatymo pataisose numatyta visose valstybinėse aukštosiose mokyklose nustatyti minimalų stojamąjį konkursinį balą. Tai reiškia, kad ir į mokamas vietas nebebus galima priimti labai silpnų studentų.
Šis sumanymas itin graso MRU, kuris pastaraisiais metais yra absoliutus lyderis priimant studentus į mokamas studijas.
„Naujojo įstatymo projektas aiškiai eina ribojimo keliu. Tai ne tas kelias ir ne tie principai. (…) Tikrai kyla nerimas. Jeigu toks kelias būtų pasirinktas, tai Lietuva po kiek metų būtų užvaldyta be jokių tankų ir be jokios intervencijos. Čia yra grėsmės“, – DELFI kalbėjo A. Pumputis.
Pasak A. Pumpučio, ribojimas reiškia žmonių nekompetenciją. Jo įtarimu, čia gali veikti interesų grupės. „Aš toli nuo minties, kad tai sąmoningas valstybės žlugdymas, bet ji tikrai peršasi. Sukuriamos dirbtinės diskusijos, kad vienų per daug, vyksta visuomenės priešinimas“, – dėstė A. Pumputis.
Jis stebisi, kad įstatymo projektas paviešintas tą savaitę, kai paskelbti universitetų reitingai. A. Pumpučio įsitikinimu, tai – dirbtinis socialinės įtampos didinimas.
D. Pavalkis: nenoriu, kad nutiktų kaip Pietų Europoje
– MRU rektorius pasipiktino numatomu kartelės įvedimu priimant į aukštąsias. Kodėl kilo idėja tokią nustatyti?, – DELFI paklausė D. Pavalkio.
– Kartelė turėtų veikti gerindama kokybę. Aš suprantu MRU rūpestį, bet mes turime žiūrėti valstybiškai, o ne vienos įstaigos akimis. Kai kuriuose universitetuose abejonių kelia priimamų žmonių kokybė. Įsivaizduokite, jei įstoja su keliais balais iš 20, nesimokęs mokykloje, tačiau tėvai davė pinigų, jis atėjo į universitetą ir nori studentauti. Taigi jis demoralizuoja visus tuos, kurie iš tikrųjų nori mokytis.
Antra, jis įgyja diplomą, kuris nieko nereiškia, nes studentas jokių žinių neįgijo. Tai devalvuoja ir smukdo paties diplomo bei aukštojo išsilavinimo prestižą Lietuvoje. Jeigu mes norime kalbėti, kad esame žinias eksportuojanti šalis, žinių ekonomika, technologijos, o kai kurie mūsų diplomantai nesugeba žodžio su žodžiu surišti, nežino bazinių dalykų, tai mes greitai atsidursime kai kurių Pietų Europos šalių situacijoje.
Buvo atliktas kompetencijų palyginimas, pagal jį vokiečių, austrų abiturientai, dar neturintys aukštojo išsilavinimo, turi daugiau kompetencijų negu kai kurių pietinių valstybių universitetus baigę studentai. Aš nenoriu, kad ir į Lietuvą tokia situacija atsiristų.
– Koks pereinamasis balas planuojamas?
– Kai kuriose aukštosiose balas jau nustatytas – pavyzdžiui, 14, 12 balų iš 20. Tai – derybų su universitetais klausimas. Lietuvoje svarbiausia, kad jis iš viso atsirastų, kad įsidrąsintume ir žengtume pirmąjį žingsnį. Mano žiniomis, keturi universitetai apatinį balą jau turi: Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų universitetai.
– Kaip vertinate žurnalo „Reitingai“ paskelbtus aukštųjų įvertinimus ir po jų kilusį pasipiktinimą? Ar iš viso Lietuvai reikia reitingų?
– Manau, mums reikia reitingų, reikia apie juos kalbėti plačiąja prasme. Nei mokslas, nei švietimas, nei inovacijos nėra lokalus reiškinys, mes dirbame, konkuruojame, rodomės globalioje rinkoje ir pasilyginimas bent jau europiniame kontekste absoliučiai būtinas.
Kai kurie universitetai galvoja, kad yra labai geri, bet pasirodo, kad yra labai blogi – aš šiuo atveju neturiu omenyje MRU. Bet mes turime žinoti, kur mūsų švietimo sistema ir atskiri jos segmentai – universitetai, kolegijos, profesinės – yra europiniame lygmenyje.
Lygiai tą patį kalbame apie mokyklų reitingavimą. Mes turime bent maždaug orientuotis, kur yra atskiros mokyklos žinios lyginant su Lietuvos vidurkiu. O PISA ir panašūs tarptautiniai tyrimai parodo, kur mūsų Lietuva su savo žiniomis yra. Tai iš karto motyvuoja sistemą ir valdžią, netgi Finansų ministeriją – jei nėra gerai, vadinasi, reikia kažką daryti. Paprastai tam reikia pinigų.
– O ar naujausi lietuviški universitetų reitingai jus įtikino?
– Manau, tai poros žurnalų tarpusavio vaidas, į kurį kažkodėl įtrauktas MRU (leisti „Reitingus“ sumanė iš „Veido“ pasitraukę buvęs vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas ir žurnalistė Jonė Kučinskaitė – DELFI).
Tik 5 ar 6 universitetai sutiko būti vertinami pagal praėjusiais metais Europos Komisijos pasiūlytą reitingavimo sistemą. Kiti reitinguotis bijo. Aišku, kai žurnalas „Reitingai“ išspausdina kažkokius reitingus, žmonės pyksta.
– Gal Lietuvai reikia tarptautinių aukštųjų mokyklų vertintojų? Sakoma, kad mūsų šalis – švogerių kraštas, tad objektyvumo gali pristigti...
– Tą padarysime. Aš manau, iki 2015 m. pradžios turėsime visai nepriklausomų ekspertų vertinimą.
– MRU ketvirtadienį išplatino kreipimąsi į valstybės vadovus, kuriame piktinamasi dėl socialinių ir humanitarinių mokslų nuvertinimo: esą siekiama juos supriešinti su techniškaisiais, biomedicinos ir gamtos mokslais, skundžiamasi, esą šiame procese dalyvauja ir ŠMM vadovai. Ar sutinkate su pareikšta kritika?
– Mes visiškai nekritikuojame ir nesakome, kad socialiniai, humanitariniai mokslai, menai Lietuvai nereikalingi. Klausimas – iš ko galvoja valstybė gyventi, sakykime, po 5 metų. Ji tikrai negyvens iš socialinių ir humanitarinių mokslų – jų valstybei, visuomenei reikia, bet Lietuva gyvens iš ūkio, pramonės, žemės ūkio, gamybos, naujųjų technologijų, inovacijų ir panašių dalykų. Todėl mūsų valstybės tikslas – pasiruošti tų specialistų, kurie temps visą Lietuvos ūkį į priekį. Aš jokiu būdu nesakau, kad nereikia socialinių mokslų atstovų, teisininkų ir panašiai.
– Šiomis dienomis mokyklose skamba paskutinis skambutis. Ką norite pasakyti jaunimui?
– Paskutinis skambutis būna ir pirmasis skambutis. Tai yra savarankiško gyvenimo pradžia, tai noras arba nenoras toliau mokytis, kurti savo ateitį. Linkėdamas siūlyčiau pagalvoti, ką jauni žmonės nori daryti – studijuoti ar dirbti. Reikia palinkėti, kad jie nebijotų gyvenimo iššūkių. Mes, lietuviai, patys prisiimame gal per mažai rizikos, gal neturime drąsos rizikuoti. Man atrodo, mums vis dar trūksta laisvės pojūčio – nors nuo sovietmečio praėjo pakankamai metų, žmonių susikaustymas ir valdžios bijojimas Lietuvoje yra šiek tiek per didelis. Tikiu, kad nauja karta bus ta, kuri kiek kitaip pažvelgs į visą valstybės vystymąsi, jos ateitį, žmonių santykius.