DOSJĖ
Gimė: 1991 12 05 Vaitiekūnų k., Radviliškio r.
Šeimos padėtis: Netekėjusi
Išsilavinimas: Grinkiškio Jono Poderio gimnazija, Mykolo Romerio universitetas (Teisės bakalauras, 2015 m.), Mykolo Romerio universitetas (Civilinės teisės magistras, 2016 m.), Stokholmo universitetas Švedijoje (Tarptautinio komercinio arbitražo teisės magistras (LLM) tikėtina baigimo data – 2016 m.)
Profesija: Teisininkė
Perspektyvos: Komercinio arbitražo teisės specialistė
Hobis: Gaminimas, skaitymas
– Esate nepriklausomybės vaikas. Koks jūsų santykis su Lietuva?
– Taip, esu nepriklausomybės vaikas. Jaučiuosi tokiu, kadangi augant mačiau, kaip kartu su manimi auga ir mano šalis. Tačiau manau, kad Lietuva vis dar mokosi, kaip sukurti tinkamus santykius su savo piliečiais.
Lietuva man – pradinė stotelė ir galimybė. Aš gimiau ir augau mažame miestelyje. Dėl to galėjau matyti naivią ir gryną Lietuvos gamtą, vietinių žmonių pastangas būti geresniais. Vėliau, kai pradėjau studijuoti Vilniuje, atsirado galimybė realizuoti save profesinėje srityje ir mėgautis miesto kultūriniu gyvenimu.
Dvi skirtingos šios valstybės vietos davė skirtingus dalykus. Visuomet smalsu, ką gali duoti ir kitos vietos. Dėl to į gyvenimą Lietuvoje žiūriu kaip į etapą, kuriame man lemta būti, kad įgyčiau ar pajausčiau tai, ko man tuo metu reikia, bet tuo pačiu, kaip į pradinę stotelę, kurioje mane palydi mano draugai ir artimieji į platųjį pasaulį.
– Kuo svajojote tapti vaikystėje? Ar svajonės pildosi?
– Būdama vaiku svajojau tapti architekte. Norėjau kurti ir keisti. Būtent ši profesija atrodė tinkamiausias įrankis, bet tai ir liko vieno etapo svajone, nes bręstant svajonės keitėsi. Jeigu vėl pajausčiau tokį norą, tikriausiai nedvejodama pasinerčiau į naują profesiją bei tobulėjimą joje.
– Kaip matote savo išsilavinimo ir karjeros galimybes Lietuvoje?
– Išsilavinimą suprantu kaip visapusišką asmens augimą. To negali duoti net aukščiausiai reitinguojamos mokyklos, nei geriausios universitetų programos. Kompleksiškam augimui reikalingas visas bagažas priemonių – pradedant sutiktais asmenimis ar matytomis parodomis ir baigiant perskaitytomis knygomis. Lietuva visa tai turi. Lietuva turi tai bent vienam iš ieškančio ir drąsaus žmogaus augimo periodų. Svarbiausia tik neužsnūsti laukiant, kol bus patiektas skaniausias pyragas, parašyta Nobelio premijos verta knyga ar bus pasakyta įdomiausia mintis. Reikia ieškoti.
– Ar svarstėte ilgalaikės emigracijos klausimą? O galbūt išvažiavimą gyventi, dirbti užsienyje vertinate kaip šiandieninio pasaulio normą?
– Nė viena valstybė nėra ir negali būti universalus gėris visiems savo piliečiams. Dėl to pateisinu emigraciją dėl bet kokių teisėtų tikslų. Tačiau nemanau, kad emigracija grįsta ekonominiais motyvais yra normalus reiškinys. Tai verčiau aplaidžios valstybės politikos pasekmė, į kurią turi būti kreipiamas išskirtinis dėmesys. Žmonės negalvoja apie savęs realizavimą Lietuvoje, jeigu negali patenkinti net būtiniausių savo kasdienių poreikių. Norėtųsi, kad vis dėlto emigracija dažniau būtų laikoma ne kaip priemonė išgyventi, o kaip galimybė ką nors malonaus atrasti ar pajusti.
Esu svarsčiusi ilgalaikės emigracijos klausimą. Šiuo metu neturiu ilgalaikės emigracijos planų. Tačiau, jeigu atsirastų protinga galimybė tai padaryti, atidžiai apie tai pagalvočiau. Manau, kad nacionalizmas nebūtų paskata atsisakyti naujo gyvenimo etapo kitoje valstybėje.
– Esate kosmopolitė? Mėgstate keliones, kalbate užsienio kalbomis, lengvai pritaptumėte bet kuriame kontinente?
– Kokios jūsų asmeninės savybės leido pasiekti tai, ką turite šiandien? Tai – įgimta, ar išlavinta? Ar galite paminėti „lietuviškas“ savybes, kurių turite?
– Tikiu, kad daugelį dalykų, jeigu ne viską, galime išmokti ar išsiugdyti. Profesionalumas įgyjamas tik su patirtimi, kurią reikia nuolatos kaupti. Kuo dažniau ir intensyviau ją kaupsi, tuo greičiau tai ateis. Tačiau nemanau, kad žmogus turėtų nutrūktgalviškai bandyti save ugdyti ir tobulinti visose srityse. Labai svarbus yra vidinis balansas ir sugebėjimas pajausti, ką konkrečiu metu reikėtų iš esmės pasitobulinti, ką šiek tiek mažiau. Manau, kad sugebėjimas sustoti ir įsiklausyti į save yra žmogaus raktas į sėkmę ir pripažinimą.
Pasiekti esamų rezultatų padėjo savybių, kurias įgijau šeimoje ir savanoriškoje veikloje, visuma. Besiruošdama teisės olimpiadoms su savo komanda, reikalingus dalykus treniruodavausi kiekvieną dieną. Prieš kiekvieną olimpiadą daugiau nei pusę metų nebūdavo jokios svarbesnės progos nei treniruotė ar reikalingų teisinių žinių kaupimas. Be to, kartu derinau intensyvų darbą advokatų kontoroje, bei magistro studijas. Manau, kad esamus rezultatus labiausiai lėmė didelis darbštumas ir užsispyrimas. Galbūt darbštumą galėčiau priskirti toms „lietuviškoms“ savybėms, kurios puikiai pasitarnauja siekiant karjeros.
– Koks lietuviškas simbolis jums yra brangiausias?
– Vytis, nes jis atspindi mūsų tautos stiprybę.
– Ar švenčiate valstybines šventes?
– Valstybinės šventės – puiki proga aplankyti tėvus, dėl to jas švenčiu kartu su šeima.
– Kas jus įkvepia kasdieniams darbams?
– Didžiąją dalį mano kasdienių darbų užima profesiniai darbai, kurie man labai patinka. Dėl to įkvėpimo nereikia ilgai ieškoti. Tačiau kai jo pristinga, mane be kitų dalykų labiausiai įkvepia siekis parodyti jauniems žmonėms, kad ir be didelių preferencijų – savo jėgomis – galima save realizuoti ir pasiekti gerų rezultatų.
Tik atkeliavusi į Vilnių nuolatos girdėdavau savo bendraamžius kalbančius, jog neįmanoma gauti teisininko darbo prestižinėse Lietuvos advokatų kontorose ar valstybės tarnyboje, jeigu neturi toje sferoje artimų giminaičių ar pažįstamų. Šiandien galėčiau tam paprieštarauti – darbu galima pasiekti labai daug.
Mano patirtis tik patvirtina posakį – kuo daugiau dirbi, tuo daugiau sekasi. Norėčiau, kad daugiau jaunųjų teisininkų šį posakį prisimintų, kai svajonės išsipildymas atrodo per toli, o likusių jėgų per mažai joms pasiekti. Tuomet ne tik liksime ištikimi sau, bet ir prisidėsime prie teisingos aplinkos kūrimo.
– Ar jaučiatės garsinanti Lietuvą savo darbais? Didžiuojatės savo gimtąja šalimi?
– Spaudoje dažnai rašoma apie Lietuvą garsinančius režisierius, dizainerius, sportininkus. Tačiau Lietuvą garsinti galime ne tik puikiais spektakliais ar pasaulyje žinomais muzikos ir dailės kūriniais. Esant situacijai, kai žodis „teisė“ daugiausiai linksniuojamas straipsniuose apie bedarbystę arba netinkamus sprendimus, džiaugiuosi galėjusi garsinti Lietuvos vardą teisės srityje atstovaudama savo šalį dvejose pasaulinio lygio teisės olimpiadose.
2015 m. atstovavome Lietuvai pasaulinėje 56–oje Philip C. Jessup Inscenizacijoje pagal Tarptautinio Teisingumo Teismo taisykles, kurioje rašytinis darbas (valstybės ieškovės ir atsakovės rašytinės pozicijos) buvo paskelbtas devintu geriausiu iš 127 valstybių finalininkių (iš viso dalyvavo daugiau nei 700 studentų komandų iš viso pasaulio). Philip C. Jessup yra seniausias ir pasaulyje labiausiai vertinamas teisės studentų konkursas, kuriame analizuojami aktualiausi įvykiai tarp valstybių. Šių metų Philip C. Jessup Inscenizacijos hipotetinis atvejis buvo paremtas Rusijos Federacijos ir Ukrainos Respublikos ginču dėl Krymo teritorijos teisinio statuso. Pasiekėme aukštesnių rezultatų dėl rašytinių pozicijų nei komandos iš prestižinių Rusijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Kanados ar kitų šalių universitetų.
2014 metais atstovavome Lietuvai tarptautiniame tiesioginių užsienio investicijų teisės inscenizacijoje, kurioje patekome į aštuntfinalius, pralenkdami studentus iš bene geriausių pasaulio universitetų pvz. Delio (Indija), Buenos Airių (Argentina), Peterburgo (Rusija), Bostono (JAV), Seulo (P. Korėja) ir kitų. Konkurso metu buvo nagrinėjami valstybių finansinių krizių klausimai, susiję su investuotojų apsauga ir valstybių teise priimti teisės aktus.
Pastarieji laimėjimai yra geriausi šiuose konkursuose nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tai parodo, jog būdama jauna valstybė Lietuva yra svarbi užsienio politikos bei verslo veikėja, turi besikuriančią stiprią jaunųjų teisininkų bendruomenę bei yra pajėgi kalbėti teisine, o ne jėgos kalba.
– Ačiū už pokalbį.
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS) yra nepriklausoma, nepolitinė, savanoriškumo pagrindu veikianti jaunimo organizacija, kurios pagrindinis tikslas – atstovavimas pasaulio lietuvių jaunimo interesams. 1972 m. Kento universitete, JAV oficialiai susikūrusi organizacija šiandien vienija 43 aktyvias jaunimo sąjungas ir bendruomenes visame pasaulyje bei yra įsteigusi atstovybę Lietuvoje. Minint Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, inicijuotas projektas „Nepriklausomybės karta“, kuriuo bus pristatyti 25 herojai, gimę po 1990 m. kovo 11 d. PLJS projektą vykdo drauge su Užsienio reikalų ministerija ir naujienų portalu Delfi.lt.